2014 Gruodžio 06

Aldona Ruseckaitė

„Gailestis ir atlaidumas pas mus tapo retas svečias“

veidas.lt

Viena ryškiausių šalies muziejininkių, jau ketvirtį amžiaus vadovaujanti Maironio lietuvių literatūros muziejui, pristato skaitytojams trečią savo romaną „Kaip žaibas“.

Renata Baltrušaitytė

Pagyvenusi pora provincijos sodyboje laukia vasaros atostogų iš Airijos parskrendančio jaunėlio sūnaus su nauja, ten surasta drauge. Tačiau vietoj brangių svečių patys gauna kvietimą nedelsiant atvykti. Pasirodo, po įprastų tenykščių darbininkų išgertuvių jų sūnus negyvai sumušė tautietį, buvusį savo mylimosios draugą. Ir Lietuvon bus parskraidintas jau su konvojumi, tiesiai į kalėjimo kamerą… Nusikaltėliu tapusio vaikino artimieji, ieškodami sukrečiančio įvykio paaiškinimų, mintyse perkrato savo pačių gyvenimus – tokia, lakoniškai perteikiant, būtų naujojo A.Ruseckaitės romano fabula. O lietuviška žiniasklaida kasdien vis naujais pavyzdžiais liudija, kad ne tik romano…

VEIDAS: Negailestinga romanisto dalia: baigei stambesnį kūrinį, ir norisi jį pamiršus užsiimti kitais darbais, tačiau pasirodžiusi knyga verčia vėl aptarinėti išgyventą siužetą. Ar lengvai jus paleidžia parašytų knygų veikėjai? Ar dažnai kaltina atsisukę, kad palikote juos vienus vargelio vargti?

A.R.: Paklausėte labai taikliai – ši mano knyga „Kaip žaibas“ dar rašymo procese paleido gana sunkiai. Jau buvau kaip ir parašiusi, galvoju – atsipūsiu, teskaito redaktorė, tuomet po jos pastabų dar gal tikslinsiu, koreguosiu. Bet ankstyvais rytais, net neprabudus,  kažkas vis mušė į galvą – lyg sapnas, lyg kokia vizija, kai pagrindinė veikėja Marija man ėmė priekaištauti: kodėl mus jau palikai, dar nebaigei, mes nemokame be tavęs gyventi! Ir ką manote – sėdau prie teksto, dar apie mėnesį darbavausi, pildžiau, tikslinau, sukūriau naujų scenų, žodžiu, pagal veikėjų prašymą vis dar jų nepalikau… O kai tekstas įgauna knygos pavidalą, iš pradžių lyg dega pirštai jį sklaidyti. Tik po kurio laiko, kai jau reikia per knygos sutiktuves kokią ištrauką paskaityti, grįžtu prie teksto, renkuosi.

Šio romano veikėjai iš tikrųjų nepaleidžia dar ir dėl to, kad mano skaitytojai, kurie knygą jau perskaitė, sieja ją su visokiais mus ištinkančiais įvykiais, kurių aplinkui gana daug. Jie man sako – štai gyvenime vėl nutiko labai panašūs dalykai kaip tavo knygoje…

Ilgiausiai, žinoma, nuo manęs nenutolo klasikas Maironis iš romano „Šešėlis JMM“, nes Lietuvoje knygą pristačiau apie šešiasdešimtį kartų: bibliotekose, muziejuose, kultūros centruose, mokyklose. Galėčiau pretenduoti į Rekordų knygą, nes ar rastųsi kitas rašytojas, tiek važinėjęs po šalį, tiek krikštų suteikęs savo knygai? Matyt, Maironis norėjo po Lietuvą „pakeliauti“, nes gyvas būdamas mėgo parapijose pas bičiulius klebonus svečiuotis. Maironį ir sapnavau, ir bijojau, kad į lankas nenukrypčiau, ir tikrai ne kartą jis mane „kėlė“ iš miego… Parašiusi „Šešėlį…“, sau (ir pagrindiniam veikėjui) pažadėjau – pareigą atliksiu iki galo ir važiuosiu visur, kur kvies. Taip ir įvyko. O štai 2010 m. išėjęs mano romanas „Marios vandens“ vaizduoja klasės susitikimą, tad pažįstami, vykdami į susitikimus, jį veždavo dovanų mokytojams, bendraklasiams ir man raportuodavo, ką panašaus knygoje ir savo gyvenime atradę.

Nors kiekvienas autorius yra pasirengęs savo knygą lyg kokį vaiką globoti ir ginti, vis tiek negalima veikėjų ilgam ant savęs „užsileisti“ – tegul jie ir savarankiškai pagyvena, pavargsta, antraip pats per juos iš galvos gali išeiti…

VEIDAS: Romaną „Kaip žaibas“ galėčiau pavadinti kukliu šiuolaikišku „Nusikaltimo ir bausmės“ variantu. Kukliu todėl, kad viskas čia – kaip dažniausiai nutinka tikrame gyvenime: nei iš anksto kruopščiai suplanuoto nusikaltimo, nei nuoseklaus jo tyrimo, nei ištikimos mylimosios, pasiryžusios iš paskos klampoti į lagerius… Tik alkoholio sukeltas pykčio priepuolis, tik akinantis svetimos erdvės, kurioje leidžiama tai, kas namie draudžiama, pojūtis ir įvykio pasekmių apstulbintos šeimos emocijos. Būtent joms, o ne pačiam nusikaltėliui, skyrėte daugiausiai dėmesio. Ar tai bandymas įrodyti, kad šeimos ryšiai mums tebėra svarbesni, nei daugelis linkę manyti?

A.R.: Ką čia kalbėti apie „Nusikaltimą ir bausmę“ – tai pasaulinio lygio klasika, o mes lekiame XXI amžiaus greitkeliu… Nesu kokia kriminalistė, išties tai ne mano temos, bet tiesiog taip likimas lėmė, kad su panašiu atveju susidūriau gan artimoje giminių aplinkoje. Be abejo, viskas išgalvota, tik situacija kiek pažįstama. O kai ištikta to įvykio ėmiau dairytis aplinkui, supratau, kad panašaus tragizmo yra labai daug. Kai nusikaltimą padaro sūnus ar dukra, jų tėvai taip pat yra pasmerkiami, sumaišomi su žemėmis, mūsų pyktis juos sudrasko į gabalus. O išties ką tie žmonės jaučia? Kaip laikosi? Kaip išgyvena? Kas juos stiprina, kad patys nenusižudytų, neišprotėtų, neprasigertų? Jų skausmas didžiulis – ir dėl savo nuodėmėje pražuvusio vaiko, ir dėl to svetimo, kurio jau nebėra.

Po pirmojo „Kaip žaibas“ pristatymo Raseiniuose gavau dovanų garsaus latvių fotografo Vilhelmo Michailovskio fotoalbumą „Kvietimas mirties bausmei“. Ten įvykiai rutuliojosi Rygoje: kai jaunas vyras 1984 m. nušovė du žmones, žudiką nuteisė mirties bausme, kurios jis laukė trejetą metų, o jo gyvenimą leido fiksuoti fotografui ir operatoriui. Šito nusikaltėlio motina paskutiniame savo laiške prieš sūnaus mirtį parašė: „Aš kad ir gyvenu, bet esu gyvas lavonas. Supratau, kad asmenybe nustojau būti nuo to momento, kai tu, sūnau, paėmei į rankas šautuvą, kuris pirmiausia iššovė į mane…“  Argi čia ne didžiulė tragedija?

Mano šios knygos tikslas ir buvo atsigręžti į  nusikaltėlio artimuosius. Šeimos ryšiai išties turėtų būti mums svarbūs, nes jie suteikia daugiau žmogiškumo, ypač kai ištinka nelaimė. Jie gali būti vienintelis inkaras, žmogų dar laikantis šiame pasaulyje, kai norisi pakelti prieš save ranką. Mano romane vargu ar Lukas išgyventų, jeigu jo nepalaikytų šeima ir jeigu jis neieškotų Dievo.

VEIDAS: Skaitytojas jaučia pasakotojos simpatiją jautriam vaikinui, kuris, gindamas mylimos moters garbę, tampa žmogžudžiu. Galbūt netgi didesnę nei jo auka tapusiam užgauliotojui… Ar tikite, kad nusikaltėliais žmones gali paversti nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės? Ar taip pat manote, kad prasikaltęs sūnus palaidūnas, kurio nelaimė suvienija bepasklindančią šeimą, vertas daugiau rūpesčio nei jo brolis teisuolis?

A.R.: Taip, pirmiausia atsakau, kad susiklosčiusios aplinkybės arba atsitiktinumas – galingas ginklas, kuris daug ką formuoja, daug ką nulemia. Atsitiktinumas yra filosofinė kategorija, nagrinėjama nuo antikos laikų. Dažnas žmogus patenka į tokias aplinkybes, kad sunkiai randa išeitį, o kartais jos ir neranda.

Savo knygoje rėmiausi Šventuoju Raštu, kurį ir pati gana dažnai skaitau. Analizavau „Evangeliją pagal Luką“, atramos tašku man tapo „Paklydusios avelės palyginimas“, kai šeimininkas palieka dykumoje devyniasdešimt devynias avis ir išeina ieškoti vienos pražuvusios, taip pat „Sūnaus palaidūno“ istorija. Žinoma, Biblijoje yra perkeltinės, paslėptos prasmės, bet man jos tiko. Tikrai nekūriau savo veikėjui Lukui, keršto, afekto būsenos nužudžiusiam žmogų, simpatijų. Jis ne šventasis, ne geradaris, bet aš domiuosi klampiu žmogaus vidiniu pasauliu – juk tikrai visi esame daug sudėtingesni, nei vieni kitus pažįstame. Turbūt kiekvienas turime tos avies pražuvėlės  ar sūnaus palaidūno nusidėjimų, kad ir labai mažų. Betgi kaip svarbu, kai tavęs kažkas ieško, vertina, džiaugiasi, padeda. Man įdomu ieškoti priežasčių, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip.

Čia net galiu nukrypti į savo darbą, į muziejininkystę. Štai vis dar visokie „teisuoliai“ puola poetę Salomėją Nėrį, bet kas iš jų sluoksnelis po sluoksnelio bando atidengti jos elgesio priežasčių klodus? Gal ji ir turi išdavystės kaltės, bet teisti ne mums: mes tuo metu negyvenome ir mūsų nė vieno per naktį nelaikė tuometėje Sovietų Sąjungos atstovybėje, nereikalavo „Poemos apie Staliną“, kai namie laukia mažas nesveikas vaikas…

Bet grįžtu prie savo romano. Ne, nemanau, kad gerasis sūnus mažiau mylimas ar mažiau juo rūpinamasi. Esu tos nuomonės, kad ir visuomenėje, ir šeimoje yra tam tikros bangos, etapai. Šiuo atveju romane silpniausia ir nelaimingiausia grandis yra Lukas, apie jį ir sukasi siužetas, nes nelaimė nukrito į šeimą lyg sunkus akmuo ir visus prislėgė kartu su nusikaltėliu sūnumi. Jis tebėra šeimoje pilnateisis, mylimas narys, juo rūpinamasi, dėl jo skaudžiai išgyvenama, ieškoma priežasčių.

Man yra įkritusi į sąmonę rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės citata iš laiško savo augintiniui A.Kasperavičiui: „Prašau tavęs nesmerkti vaikinų, kaip nedorėlių ir tinginių, bet pasigailėti kaip labai nelaimingų išsigimėlių ir padėti jiems kaip nors tvarkytis…“ Čia ji rašo apie kitus savo augintinius, brolio vaikus. Pasigailėti!  Gailestis ir atlaidumas pas mus retas svečias…

Aš šiuo metu nelabai įsivaizduoju, kokioje auditorijoje galėčiau drąsiai diskutuoti apie atlaidumą nusikaltėliui, tikriausiai labai greitai būčiau nušvilpta ar apmėtyta kiaušiniais, nors esame kaip ir giliai katalikiškas kraštas, besiremiąs Jėzaus Kristaus mokymu. Juk romane ir Luko motina pripažįsta, kad sūnus turi kalėjime atbūti savo kaltę, ji nenorėtų, kad jį, nusidėjusį, išteisintų, tačiau turi būti suteikta galimybė nusikaltėliui suvokti nuodėmę, atgailauti, atsitiesti. Antraip – vardan ko tikėjimas? Štai per „Kaip žaibas“ sutiktuves kunigas, moralinės teologijos daktaras Petras Algirdas Kanapka pasakė: „Supraskim, šėtonas krinta kaip žaibas, nes yra nutrenktas Dievo galybės žemyn, o Jėzus kaip žaibas viską nušviečia, nors ir didžiausia tamsa būtų užtemdžiusi žmogaus protą ir jausmus, padeda prisikelti iš nevilties ir nuopuolio…“

Svarstau, kad tokią knygą būtų lengviausia (ir kartu sunkiausia) pristatyti kalėjime ir pasikalbėti su pačiais nusikaltusiaisiais. Žinoma, vargu ar taip įvyks.

VEIDAS: Kur, jūsų manymu, driekiasi tėvų moralinės atsakomybės už suaugusių vaikų poelgius ribos? Vieni tą atsakomybę jaučia iki pat mirties, nevengdami stipriai reguliuoti užaugusių atžalų gyvenimo, kiti laikosi nuomonės, kad gimdytojų įsipareigojimai privalėtų nutrūkti vaikams sulaukus pilnametystės arba jiems sukūrus šeimas. Antraip marčių ir anytų, žentų ir uošvių konfliktų niekaip neišvengsi…

A.R.: Šiuose santykiuose nežinau jokių taisyklių. Vis dėlto mūsų gan šaltame, susvetimėjusiame pasaulyje šeima yra didelė vertybė, užuovėja, šiluma. Labiausiai priimtini santykiai grįsti supratimu, pagarba, laisve, kitos asmenybės pripažinimu. Bet, kaip aš vis mėgstu sakyti, visi gyvename pirmą kartą ir nežinome, koks elgesys pats tinkamiausias, kaip nepadaryti klaidų…

Be abejo, blogai, kai tėvai „užtęsia“ atžalų vaikystę, reguliuoja ir nepaleidžia, nė kiek ne geriau ir kai vaikai vos ne iki pensijos dar lenda po gimdytojų sparnu. Bet kiekviena šeima yra kitokia. Manoji, sukurta romane „Kaip žaibas“, yra rami, lietuviškai tvarkinga ir tradicinė. Aš to ir siekiau, kad šis šiurpus įvykis paliestų būtent tokią šeimą, o paskui jau „stebėjau“, kaip jie elgiasi šiuo kraštutiniu atveju.

Galiu čia (jau dabar ir iš savo patirties…) pasakyti, kad tikrai yra šeimų, kurios pameta savo nusikaltėlius vaikus, jų nelanko jokiuose kalėjimuose, nerašo laiškų, galbūt net atsižada. Kaip vertinti tokius poelgius? Niekam nesu teisėja, bet man atrodo, kad tai išdaviškiška – nei tėvu, nei motina niekada nenustosi būti, juk čia ne profesija… O atsakomybė? Žinoma, vaikai užauga ir privalo už save atsakyti, bet tėvų meilė vieną dieną nesibaigia kaip koks vynas butelyje, juk ji amžina. Todėl taip ir sukasi užburtas ratas – tėvai, vaikai, anūkai…

VEIDAS: „Kaip žaibas“ istorija dėstoma atvirai sentimentaliai, akcentuojant veikėjų vidinius virsmus. Toks pasakojimo būdas šiais ne itin jausmingais laikais neretai tapatinamas su „moteriškuoju“. Ar rašydama savo skaitytojas kaip tik ir įsivaizdavote kaip brandžias, šilto ir šalto mačiusias, savo vaikus į artimus ar tolimus miestus išleidusias moteris, primenančias pagrindinę knygos veikėją Mariją? Ar sutinkate, kad literatūroje turi teisę gyvuoti vyrams bei moterims „subalansuoti“ kūriniai?

A.R.: Pajuokausiu, kad šitą mano romaną pirmiausia perskaitė vyriškoji lytis: kolegos, bičiuliai, draugių vyrai, iš jų sulaukiau pakankamai gerų žodžių. Jie nevertino kūrinio kaip moteriško. Betgi, varge mano, tai kaip čia galima kitaip rašyti: esu moteris, mano toks stilius, matyt, toks būdas – šiek tiek sentimentalus, šiek tiek graudus, tai kodėl turėčiau save laužyti į kažkokias vyriškas puses… Nors per knygos sutiktuves vienas rašytojas manęs paklausė: kodėl ėmėtės tokios vyriškos temos?.. Čia galėtų būti amžini amžiniausi ginčai – vyriška, moteriška kūryba, ir po tų ginčų niekas nepaaiškėtų. Nors 1935 m. gruodžio mėnesį pradėdama Moterų menininkių literatūros ir muzikos vakarą Lietuvos moterų tarybos pirmininkė žurnalistė Vincenta Lozoraitienė pastebėjo, kad „moterų  kūryba skiriasi nuo vyrų kūrybos ne savo esme, bet savo ypatumais – ji turi savo atspalvį!“ Tikriausiai – tiesa…

Prisipažinsiu, kad rašydama apie skaitytoją niekada negalvoju, tačiau iš patirties žinau, kas skaito knygas. Ir išties jas daugiausia skaito, kaip jūs sakote, brandžios moterys, bet, žinoma, kartais ir vyrai, netgi jaunimas… Gink Dieve, nebalansuoju savo kūrybos nei vyrams, nei moterims, tai būtų visai nepatrauklu, rašau tiesiog žmogui. Dar pridursiu, kad šiek tiek sentimentalumo literatūrai reikia, tai nėra nieko bloga, nes labai jau realistiškėdami, pragmatiškėdami pavirsime šaltais ledo gabalais arba robotais.

Beje, romane man buvo labai įdomu kurti vyriškus personažus, jų daugiau ir yra: ir tėvas Juozas, ir du sūnūs, ir Vilius. Ir romane, ir gyvenime vyrų yra ir verkiančių, ir sentimentalių, ir jautrių… O kai ištinka bėda, kartais žmogus gali ir pats savęs nepažinti, ir reakcijos jam gali būti netikėtos.

VEIDAS: Ši knyga pasirodė po „Šešėlio JMM“ – sėkmingo biografinio romano, skirto Maironiui. Kylant informacijos vertei ir leidžiantis meninio žodžio, kaip vertybės, suvokimui, beletristikos ir autentiškos faktologijos samplaikos prozoje tampa vis labiau pageidautinos. Tiek metų vadovaudama Maironio lietuvių literatūros muziejui galėtumėte vieną po kito kepti romanus apie rašytojų likimus ir vargo nematyti… Vis dėlto sukate mažiau patogiu keliu. Kodėl?

A.R.: Oho, jeigu kepčiau romanus apie rašytojų likimus, matyčiau labai daug vargo… Aš negaliu tokių romanų rašyti atmestinai, paviršutiniškai: rašyti apie konkrečią asmenybę, kartais tautos ikoną ar simbolį – milžiniška atsakomybė. Reikia viską labai ištyrinėti, „pagyventi“ to personažo gyvenimą – kaip man buvo su Maironiu. Šitiek metų jo namuose! Esu viską ištyrinėjusi – kiekvieną rankraštėlį, fotografiją, autografą ir kita, ir kita. Naktį pabudinta galiu tikslių tiksliausiai nupaišyti, kur koks baldas ar daiktelis jo memorialiniame bute yra… Ir šiuo atveju praėjo daug laiko, kol ryžausi rašyti. Ko gero, jeigu ne poeto 150 metų jubiliejus, jeigu ne visas tas šurmulys, tai būčiau šią temą ir palikusi stalčiuje. Baugoka buvo.

Be abejo, skaitytojai manęs klausinėja, ar dar parašysiu romaną apie kurį kitą lietuvių rašytoją, netgi siūlo man autorius, išgirstu visokių „pageidavimų“. Jeigu rašymu uždarbiaučiau, galbūt imčiausi taip nerimtai žaisti, bet dabar tikrai negaliu. Gal kad dirbu muziejuje, į rašytojus žiūriu su pagarba, atsargiu žvilgsniu, skaitau jų archyvų laiškus, žinau, jog ne visi jie viešumos norėtų. Jeigu Dievulis leis, galbūt kokį ciklą novelių pabandysiu parašyti apie lietuvių rašytojus, o gal ir ne… Nežinau, į kokį šoną mane nuneš mintys ir darbai, nesu kūrybos strateguotoja iš anksto, noriu būti laisva.

O šiuo nepatogiu keliu – į kitas temas – pasukau todėl, kad aplink mane ir gyvenimo yra daug „nepatogaus“. Aš nesu labai visuomeniška, bet vis tiek ne po gaubtu gyvenu… Norėjau pajudinti šią skaudžią nusikaltimo temą.

VEIDAS: Vienu metu šalies leidyklos buvo užverstos lietuvių emigrantų (buvusių ir tebesamų) literatūriniais bandymais, tačiau publikuotų kūrinių kokybė vertė abejoti, ar laikas meniniam naujų tautiečių patirčių apibendrinimui jau pribrendęs.  Kaip manote, ar kiekybiškai augančios išeivijos raštija ateityje taps tokia pat reikšminga nacionalinei literatūrai, kokia buvo tapusi praėjusio amžiaus pokariu, po pirmosios nepriklausomybės inteligentijos emigracijos bangos? O gal svetur subrandinti lietuviškos kilmės talentai neberegės prasmės tapatintis su lietuvių literatūra?

A.R.: Tikrai nemanau, kad galėtų pasikartoti tokia situacija, kokia buvo po 1944-ųjų, kai atėjus sovietams iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė du trečdaliai rašytojų: ir jaunų talentingų, ir vyresniųjų, jau su kūrybiniu bagažu, su garsiais vardais. Taigi didžioji dalis rašytojų galėjo kurti lietuvių literatūrą laisvame pasaulyje, ji klestėjo, gimė stiprūs, puikūs kūriniai, kurie, nukritus uždangai, per šituos dešimtmečius jau susiliejo į vieną bendrą literatūrą, nesvarbu, kur autorius gyveno.

Dabar situacija kita. Pasaulis darosi mažesnis, kosmopolitėja, į mūsų kultūrą dideliais šuoliais veržiasi anglų kalba. Štai stebiu per TV „Auksinį balsą“, jame tik kada ne kada padainuoja lietuvišką dainą, o šiaip vis angliškai ir angliškai. Mano giminės iš kaimo klausia – kodėl? Aš jiems sakau – mada tokia, esame laisvame bendrame pasaulyje su viena tarptautine kalba.

Taigi manau, kad ateitis numato didelę įvairovę: mūsų emigrantai rašys ir lietuviškai, ir angliškai, ir galbūt bandys įsilieti į tos valstybės, kurioje gyvens, literatūrą, ir be abejo, kai kam pavyks, nes visada būna talentingų žmonių. Manau, kad sentimentai lietuvių kalbai, literatūrai, netgi valstybei laikui bėgant menkės, nes tokios matomos tendencijos. O ir pačios lietuvių tautos mažėjimo tendencijos yra žiaurios.

Bet vilties nepraraskime. Lietuvių tauta patyrė karų, marų, badų, okupacijų, sovietų genocidą, o kol kas nepražuvome. Tikiu, kad ir emigracijoje, ir Lietuvoje parašytos knygos palaikys ir lietuviškos kalbos grožį, ir tautos dvasią. Tačiau niekas nesikartoja, todėl  niekada nebus taip, kaip buvo kažkada. Ateina kitos kartos, kitas supratimas ir idėjos, kitokio pažinimo pasaulis – logiška, natūralu… Turime priimti ramiai, nes, anot Maironio, niekada „nesustabdysi upės bėgimo…“

VEIDAS: Atleiskite už sausą anketinį tiesmukumą, bet kaip įvertintumėte šiuolaikinės lietuvių literatūros (ypač prozos) būklę: prastai, gerai ar patenkinamai? Kokiais argumentais savo nuomonę pagrįstumėte?

A.R.: Nesu didelė vertintoja, nors lietuvių literatūros procesą, kiek suspėdama, seku. Žinoma, kai išeina amžinybėn tokie didieji grandai, kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, per trumpai gyvenę – Jurga Ivanauskaitė, Jurgis Kunčinas, Ričardas Gavelis, lieka daug tuščio lauko. Pasakymas, kad tuštumos nebūna, man nepriimtinas. Taigi, bendrai vertinant, lietuvių proza yra gana stipri, neseniai išėjusieji tikrai paliko puikios klasikos, tad jaunajai kartai, po to dar kitai ir kitai jaunajai – belieka skaityti, domėtis, suprasti. Tik bėda, kad praeitį mes vertiname jau kaip istoriją ir labiau domimės šiandiena.

O šiandienoje tebėra stiprių vardų ir kūrinių, ateina nauji, dialektinis procesas vyksta. Ir poetai kartais persimeta į prozą, parašo gerų, net laurus skinančių romanų, ir kasmet yra išrenkamas geriausių prozos knygų penketukas, nors galbūt pastaraisiais metais jis nebėra toks ryškus kaip anksčiau ir išrinkti jį darosi sunkoka. Galop ką mes laikome proza – juk ne tik romanus, noveles, bet ir eseistiką, prisiminimus, dienoraščius, kurie šiuo metu madingi ir jų pasitaiko ir stiprių, ir įdomių. Tad, mielas skaitytojau, išsijuosęs skaityk lietuvių prozą ir turėsi ką veikti nuo ryto iki vakaro.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Gintarė Gintarė rašo:

    Labai graži knygos analizė. Puikus interviu.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...