2015 Sausio 20

Rytis Jurkėnas

„Didžiausia Lietuvos jaunimo bėda – neatsakingai pasirinktas profesinis kelias“

veidas.lt

 

„Nors pasaulyje suskaičiuojama apie 500 specialybių, Lietuvos jaunimo suvokimas apie savo karjeros sprendimus gana ribotas. Daugelis jų, paprašyti įvardyti kuo daugiau profesijų, nurodo vos dvidešimt, o juk šiuo metu skirtingų jų atmainų suskaičiuojama iki 40 tūkstančių“, – pasakoja profesionalus karjeros konsultantas, kalbų mokyklos „Kalba.lt“ direktorius dr. Rytis Jurkėnas.

Dėl itin siauro profesinio jaunuolių orientavimo mokyklose šias problemas ir toliau tebesprendžia moksleivių tėvai. Kokios išeitys?

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Tiek Anglijoje, tiek Skandinavijos valstybėse jaunuoliai dar mokyklos suole apsisprendžia, kaip ateityje dėliosis jų karjera. Kaip manote, kodėl Lietuvoje iki šiol stokojame nuoseklių profesinio mokinių orientavimo tradicijų?

R.J.: Kai kuriose Lietuvos mokyklose profesionalių karjeros konsultantų funkcijas iš dalies perėmė psichologai (persikvalifikavę į karjeros specialistus jie gali teikti šią paslaugą), kita vertus, ankstesniais metais nieko panašaus neturėjome. Sovietiniais metais žmonės dirbo pagal paskyrimą, todėl karjera buvo tarsi garantuojama valstybės. Pakitus politinei santvarkai nauja sistema įdiegta nebuvo, taigi, galima sakyti, profesinio orientavimo požiūriu iki šiol tebegyvename savotiškame vakuume. Lietuvoje visiškai sugriauta profesinio rengimo sistema. Jauniems žmonėms tai bene didžiausia gyvenimo tragedija: sustoja visi į bakalauro studijas, o po jų suvokia, kad nežino, ką toliau gyvenime veikti.

Skandinavijoje įprasta po dešimtos klasės įgyti profesiją ir tik tada, jei manoma, kad trūksta žinių, rinktis bakalauro krypties studijas. O Lietuvoje, kaip, beje, ir kaimyninėje Latvijoje, šį kelią renkasi vienetai. Kur kas dažniau vyrauja stereotipinis jaunimo mąstymas, kad profesinis mokymas – tik nevykėliams, o tai yra visiška nesąmonė. Nejau mums nereikia gerų stalių ar santechnikų? Nejau tik nevykėliai ateina į mūsų namus atlikti šių darbų?

VEIDAS: Teigiate, kad beveik 75 proc. jaunimo profesiją renkasi nesąmoningai. Kaip manote, ar Lietuvoje suvokiama profesinio jaunimo orientavimo svarba?

R.J.: Prieš dvejus metus Lietuvoje įgyvendintas didžiulis karjeros ugdymo projektas, tam skirti europiniai pinigai, kone kiekvienoje mokykloje sukurtas žmogaus, atsakingo už profesinį mokinių ugdymą, etatas. Tai lyg ir įrodo bendrą suvokimą, kad tai Lietuvai reikalingas dalykas. Tačiau šiuo metu mokykloje dirbančiam karjeros specialistui tenka 400–800 vaikų (kiekvienam jų būtina skirti bent po valandą), taigi įsivaizduokite, kokia situacija.

Iš vienos pusės, suvokimas yra, bet funkcionuojančios sistemos, kuri tai užtikrintų, pasigendame. Pavienės mokyklos tai sprendžia rengdamos karjeros dienas, yra ir išties puikių šios srities profesionalų, bet teigti, kad sistema, užtikrinanti karjerai tinkamą ugdymą, veikia, negalime.

VEIDAS: Atrodytų, jau ne vienus metus profesinio orientavimo ekspertai jaunimui pataria, į ką verta atkreipti dėmesį renkantis būsimą profesiją, tačiau didžioji dalis vis tiek pasuka ne unikaliu asmeniniu, o tuo metu populiariu karjeros keliu. Kodėl jaunuoliai į savo pasirinkimą žiūri taip lengvabūdiškai?

R.J.: Vadinamasis vakuumas karjeros ugdymo klausimais susidaro dėl to, kad renkantis būsimą profesiją svarus žodis tenka tėvams. Deja, dažnai pamirštama, kad jų įsivaizdavimas apie tam tikras profesijas ir realybė – visiškai skirtingi dalykai. Jų žinios ir supratimas gerokai senstelėję, o juk šiandien pasaulis keičiasi vos ne kasdien. Konsultuodamas jaunus žmones pastebiu, kad daliai jų pakaktų būti puikiais mechanikais (jie turi tam reikiamų gebėjimų), deja, rinktis bakalauro studijas jie verčiami savo tėvų. Kas gi tuomet nutinka? Klausydami ne savo, o tėvų norų, jie įgyja bet kokį aukštojo mokslo diplomą, per tą laiką sulaukia 22 metų, o galutinis rezultatas toks, kad nežino, ką norėtų veikti gyvenime. Dvejodami baigia magistrantūrą ir mano, kad diplomas jiems kažką duos. Kitaip tariant, atsiduria aklavietėje.

Kasmet su tuo susiduria vis didesnis procentas jaunimo. Būtent dėl šios priežasties jaunuoliai, turintys aukštąjį išsilavinimą, vis dažniau keliauja į profesines mokyklas (prieš trejus metus tokių žmonių turėjome apie 400, prieš dvejus metus – 800, o praėjusiais metais – 1600). Galime tik svarstyti, kiek šis žingsnis kainavo mūsų valstybei. Šiandien jau sutariama, kad studijuoti bet kur yra ne kas kita, kaip švaistyti asmeninį laiką ir pinigus.

VEIDAS: Kokių klaidų išvengtų Lietuvos jaunimas, būsimos karjeros klausimais konsultuodamasis su karjeros ugdymo profesionalais?

R.J.: Pirmiausia reikėtų pripažinti, kad gyvename šalyje, kurioje švietimo sistema akademiškai angažuota. Gerais moksleiviais vadiname tuos, kurie puikiai išmano ir matematiką, ir fiziką, ir chemiją, ir biologiją, ir lietuvių kalbą, dar istoriją ir anglų. Tačiau gali paaiškėti, kad ateities karjerai būtini gebėjimai neapsiriboja vien akademiniais gebėjimais, kurie šiandien prilygsta tipiniam mokslininko profiliui. Mums reikia ir gerų vadybininkų, ir žmonių, galinčių dirbti klientų aptarnavimo srityje, ir pan. Bet mokomi visi pagal vieną kurpalį: iki vienuoliktos klasės teigiama, kad visas paminėtas disciplinas būtina gerai išmanyti, o dvyliktoje klasėje staiga imama norėti, kad žmogus apsispręstų, kam yra tinkamas labiausiai. Tačiau tam reikia itin gerai pažinoti save, žinoti, kokias taisykles padiktuos laikmetis ir pan.

VEIDAS: Kaip manote, kada turėtų prasidėti jaunimo karjeros ugdymas? Ar pakanka tam paskutiniųjų metų mokykloje? O gal tėvai ar karjeros konsultantai su vaikais turėtų pradėti bendrauti šiais klausimais kur kas anksčiau?

R.J.: Paskutinieji metai mokykloje – iš tiesų jau vėloka. Lietuvoje jaunuolių ugdymas karjerai prasideda devintos klasės pabaigoje, dešimtos pradžioje. Pagal pasaulinę praktiką tai daroma dar anksčiau (8 klasėje). Kaip žinome, 14 metų jaunuoliai jau mažai pasiduoda tėvų įtakai, tampa vis savarankiškesni, būtent tada ir turėtų įsibėgėti jų ugdymas karjerai. Deja, šiandien paklausti, kodėl pasirinko stipriau mokytis vieną ar kitą dalyką, mokiniai retai pagrindžia savo elgesį sąmoningai. Gana dažnai atsako tiesiog „nežinau“ arba „reikės mažiau mokytis“, kartais tai lemia ir simpatijos mokytojui, lengvesnė galimybė gauti gerą pažymį ir pan. Kitaip tariant, daugelio pasirinkimuose nematyti jokios projekcijos į būsimą užimtumą ateityje. Žinant, kad šiandien moksleiviai turi galimybę pasirinkti iš 500 specialybių, vienų metų tinkamai pasirinkti tikrai mažoka.

Kaip tinkamą profesinio orientavimo pavyzdį galėčiau paminėti Anglijos mokyklas, tiesa, ne valstybines. Jose profesionalūs karjeros ekspertai moksleivius konsultuoja, organizuoja jiems susitikimus su įvairių įmonių atstovais, tai yra padeda susivokti, pagal kokias taisykles žaidžia sulaukusieji didžiausios sėkmės.

VEIDAS: Ar žinote, kur slypi didžiausiai sunkumai siekiant išsigryninti profesinio kelio tinkamumą? Kas moksleiviams sunkiausia?

R.J.: Daugeliui sunku atskirti norus nuo tikslų. Vilniaus psichologijos centro duomenimis, tik 5 proc. jaunuolių sąmoningai pasirenka sau tinkamą profesiją, taigi galime tik numatyti, kad didžioji dalis tai daro nesąmoningai.

Išties jaunam žmogui apsispręsti vienam gana sudėtinga. Tačiau žinant, kad norai tikslais virsta tik tuomet, kai po vieno ar kito sprendimo priėmimo imamasi ryžtingų veiksmų, priartėti prie tinkamų sprendimų galima. Norint, kad ugdymo karjerai srityje tikslai realizuotųsi sklandžiai, svarbu atsižvelgti į kelias kompetencijas: savęs pažinimą (svarbu atsakyti į klausimą, kam esu gabiausias; šiuo atveju geriausiai gelbsti gabumų ir gebėjimų nustatymo testai, profesionalų konsultacijos), gebėjimą priimti sprendimus, profesijų pažinimą, gebėjimą įvertinti realybę bei įgyvendinti norimus planus. Atsižvelgus į visa tai tikėtina, kad žmogus bent jau žinos, ką nori veikti (nesirinks studijų pagal gražiai skambantį jų pavadinimą), taigi teliks išmėginti, kiek jis tam tinkamas, ko gali tikėtis darbo rinkoje.

Nesiėmęs atsakomybės už būsimą savo karjerą jaunuolis rizikuoja smarkiai nepataikyti ir sugaišti ne vienus gyvenimo metus.

VEIDAS: Tačiau netrūksta pavyzdžių, kai nesulaukęs palaikymo dėl vieno ar kito savo pasirinkimo abiturientas tiesiog nuleidžia rankas. Kuo baigiasi panašios istorijos?

R.J.: Tenka pripažinti, kad dar labai daug tėvų šiandien yra atsidūrę realybės akligatviuose. Jaunuoliui pasirinkus vadybos ar psichologijos studijas dažnai iš tėvų pasigirsta kaltinimai dėl ateityje laukiančio nedarbo. Bet juk realybė rodo visai ką kita: šiandien be galo sunku rasti gerą vadybininką. O ką tai sako? Taigi ne studijų objektas, o tai, ar sugebi tapti toje srityje geriausiu, lemia, ar turėsi darbo ateityje. Ne veltui sakoma, kad tapęs savo srities profesionalu tampi ypač vertinamas, o pinigai patys susiranda kelią pas tave. Tačiau jei pasirinkimas grįstas tik noru gerai uždirbti, o iš paskos neseka reikiami gebėjimai, žmogus pasmerktas.

Be jokios abejonės, nereikėtų prarasti realybės jausmo ir puoselėti pernelyg didelių lūkesčių. Pavyzdžiui, tikėtis, kad bibliotekininkas uždirbs tiek pat kiek verslininkas.

VEIDAS: Profesionaliu karjeros konsultantu tapote po baigtų mokslų Anglijoje. Jūsų dėka šiandien aiškiau planuoti savo ateitį ir susidaryti karjeros planą gali į darbo rinką ateinanti karta. Kaip klostėsi jūsų paties profesinis kelias?

R.J.: Baigęs medicinos studijas gilinausi į vadybos mokslus (iš darbo medicinos sektoriuje su žmona ir dviem vaikais tiesiog nepragyvenome), taigi jau įgijęs vadybos magistranto diplomą 1994 m. pasukau į verslą. Tik tuomet aktyviau susidomėjau karjeros mokymu. Ilgą laiką tai buvo mano pomėgis. Po dešimties metų versle padariau atradimą, kuris nustebino ir mane patį: verslininkas esu kur kas geresnis nei medikas. Šiandien daug dirbame su jaunimu, konsultuojame dėl studijų užsienyje, per metus matome po kelis tūkstančius jaunų žmonių ir laikome ranką ant visuomenės pulso.

VEIDAS: Sėkmingos profesinės paieškos Lietuvoje šiandien, matyt, aktualiausios jaunimui?

R.J.: Ne vien jaunimui. Gana dažnai tenka konsultuoti ir suaugusiuosius: ateina 30–35 metų žmonių, vyriausiam, kuris galvojo apie pokyčius profesijos srityje, buvo bene 48 metai. Ryžtis karjeros testui skatiname žmones, kurie iš tiesų nori keistis. Tarkime, jei asmuo metė nemėgstamą darbą ir išėjo ieškoti naujo, jis jau potencialiai sėkmingesnis už tą, kuris liko nemėgstamoje veikloje ir nieko nenuveikė, kad situaciją pakeistų. Kitaip sakant, negali rasti neieškodamas.

VEIDAS: Ką patartumėte moksleiviams, kurie kaip tik šiuo metu svarsto apie galimus savo profesijos pasirinkimus? Kaip neprašauti ir pasirinkti ne tik tai, kas tinka individualiai, bet ir bus paklausu profesinėje srityje dar po keleto metų? Juk kai kurios profesijos neišvengiamai sensta…

R.J.: Ne kartą ir iš Seimo narių esu girdėjęs, kad mūsų universitetai nerengia ateities specialistų. Bet, patikėkite, Nobelio premijos už ateities prognozes dar niekas negavo. Sunku pasakyti, kokioms profesijoms sėkmė šypsosis po gero dvidešimtmečio, bet žinome, kad ji susidės iš kelių veiksnių. Vienas jų – darbas-pomėgis, kai gyvenime darau tai, kas man labiausiai patinka, ir dar už tai gaunu pinigų, arba užsiimu tuo, kas man geriausiai sekasi, ir esu geriausias savo srityje (už tai mokami nemenki pinigai). Jei peržvelgsite sėkmingą karjerą padariusių žmonių biografijas, pastebėsite, kad jie patenka į šias dvi kategorijas. Nepažįstu nė vieno iškilaus asmens, kuris būtų sulaukęs sėkmės užsiimdamas nemėgstama veikla.

Kita vertus, joks karjeros konsultantas negali pateikti unifikuoto sėkmingos karjeros recepto – tai labai individualu. Taigi kiekvienas ieško pats.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Girdeta Girdeta rašo:

    Šiek tiek juokinga: lygiai tokį patį interviu dar gruodį skaičiau žurnale Reitingai. Netgi antraštė tokia pati. Ar jau nebeturite idėjų?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...