2013 Spalio 08

Vaidas Būdvytis

„Daugybė žmonių Lietuvoje nesupranta, kiek daug galimybių čia turi“

veidas.lt


Vartono verslo mokyklos (JAV) diplomą turintis 29 metų vilnietis Vaidas Būdvytis metė gerai mokamą darbą „Samsung“ pagrindinėje būstinėje Pietų Korėjoje ir po devynerių metų gyvenimo užsienyje grįžo į Lietuvą. Studijos ir darbas Vokietijoje, Ispanijoje, JAV ir Pietų Korėjoje Vaidui padėjo suprasti, kad Lietuva yra būtent ta šalis, kurioje jis nori gyventi ir įgyvendinti svajonę – imtis savo verslo.

Didžiulės emigracijos ir nusivylimo Lietuva fone Vaido Būdvyčio istorija atrodo lyg visiškas kontrastas. Kai kiti masiškai išvažiuoja iš šalies, jis nusprendė grįžti. Negana to, grįžo tikėdamas, kad būtent Lietuva šiuo metu yra didžiulių galimybių šalis.
Išlaikęs abitūros egzaminus Vilniaus licėjaus auklėtinis V.Būdvytis dvejus metus studijavo vadybą ISM vadybos ir ekonomikos universitete, o tada išvyko studijuoti į užsienį. Prestižinės Vartono verslo mokyklos diplomas lietuviui atvėrė duris į vieną geidžiamiausių pasaulio kompanijų – „Samsung“. V.Būdvytis dirbo pasaulinės „Samsung“ sporto rinkodaros grupės vadybininku Seule. Pietų Korėjoje jis sutiko ir būsimą žmoną – indų kilmės Laurelle iš Pietų Afrikos Respublikos.
Pokalbis su Vaidu turėtų įkvėpti optimizmo visiems, kurie mano, kad Lietuvoje jokių perspektyvų nėra, o laimę įsivaizduoja visur kitur, tik ne čia.

VEIDAS: Paklausiu to, ko jūsų dabar klausia turbūt visi: kodėl nutarėte nutraukti savo karjerą „Samsung“ kompanijoje ir grįžti į Lietuvą?
V.B.: Turbūt susidėjo iš karto keletas dalykų. Pradėsiu nuo to, kad dar mokydamasis mokykloje visada jaučiau trauką išvykti į užsienį. Mane viliojo galimybė pažinti pasaulį, kitas kultūras ir žmones. Bent trumpam išvažiuoti į užsienį per studijas ar po jų aš patarčiau visiems jauniems žmonėms, nes tie keleri metai duoda tokios patirties ir supratimo apie pasaulį, kokio būdamas Lietuvoje tiesiog negali pajusti. Be to, keliaudamas po pasaulį tu supranti, jog gyventi Lietuvoje, kad ką mes kalbėtume, iš tikrųjų yra labai gerai ir Lietuva savo gyvenimo patogumu nesiskiria nuo užsienio šalių.
Visada norėjau išvykti, bet taip pat visada žinojau, kad grįšiu, tik nežinojau kada. Užsienyje pragyvenau beveik devynerius metus, dabar grįžau ir manau, kad su Lietuva būsiu susijęs visą savo gyvenimą: dar nežinau, ar čia gyvensiu visą laiką, ar praleisiu šešis mėnesius per metus, nes tai priklausys nuo to, į kokį projektą dabar įsiliesiu. Bet tvirtai žinau, jog noriu būti nuo Lietuvos bent jau per dviejų valandų skrydžio lėktuvu atstumą, kad bet kurį savaitgalį galėčiau čia grįžti arba mašina, arba autobusu, arba lėktuvu. Nes tam tikrų dalykų, kurių yra Lietuvoje, daugiau niekur kitur – nei JAV, nei Ispanijoje, nei Pietų Korėjoje aš neradau.
VEIDAS: Pavyzdžiui, kokių?
V.B.: Mano tėvai jau nuo sovietmečio gyvena Žvėryne. Išeini iš namų, ir iš vienos pusės tau yra Vingio parkas, iš kitos – Karoliniškių draustinis. Per keletą minučių patenki į mišką, kuriame gali net pasiklysti. Atsiduri gamtoje ir tiesiog pamiršti, kad esi mieste. Kad rastum tiek gamtos, kiek yra, tarkim, mūsų Senamiestyje esančiame Sereikiškių parke, Ispanijos, JAV ar Pietų Korėjos didmiesčiuose reikia važiuoti iš miesto apie pusantros valandos. Kuo miestas didesnis, tuo gamtą išlaikyti sudėtingiau, o Vilnius šiuo požiūriu labai smagus ir patogus. Juolab kad visur už Vilniaus – miškai, miškai, miškai ir ežerai. Tai mane labai stipriai traukė. Ir tai yra vienas tų dalykų, kurių jokiais būdais negalėčiau atsisakyti.
Suprantama, grįžti traukė ir Lietuvoje likę tėvai, draugai. Na, ir trečioji mano apsisprendimą lėmusi priežastis buvo darbas. Visa Rytų Europa šiuo metu yra ant pakilimo slenksčio, be to, čia labai daug protingų ir gabių žmonių. Man atrodo, daugybė žmonių Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse nesupranta, kiek daug čia yra galimybių, palyginti, tarkim, su Vakarų Europa, kurioje jau yra visko. Manau, Baltijos šalys, Baltarusija, Lenkija, Ukraina ateinantį dešimtmetį patirs didelį pakilimą, kokį dar matysime tik galbūt Indijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikos šalyse. Lietuva, palyginti su savo kaimynais, labai išsivysčiusi, bet ir čia galimybės plėtoti verslą – didžiulės.
Pietų Korėjoje susidūriau su neįtikėtina technologijų pažanga. Tai daro mūsų gyvenimą labai patogų. Dabar svarstau, kokius dalykus galima būtų pritaikyti mūsų rinkoje.
VEIDAS: Esame įpratę girdėti ką kita – kad Lietuvoje jokių galimybių nėra ir iš čia reikia kuo greičiau bėgti. Kokio verslo ketinate imtis?
V.B.: Galvojame apie internetinę prekybą, bet pasakyti konkrečiai dar negaliu: iš pradžių su žmona penkias savaites paatostogausime (niekada gyvenime neturėjau tiek atostogų), o tada imsimės darbo. Norime padaryti ką nors tokio, ko Lietuvoje dar nėra.
VEIDAS: O ar bandėte ieškoti Lietuvoje darbo kaip samdomas darbuotojas?
V.B.: Žinau, kad galėčiau dirbti kokioje nors didelėje Lietuvos įmonėje, kuri galbūt rastų kur mane panaudoti, bet manau, jog rasti tokį darbą būtų sudėtinga. Juk Lietuvoje negyvenau devynerius metus, darbo patirties čia neturiu, ryšių, kurie čia labai svarbūs, – praktiškai jokių.
Palyginkite mane su bet kuriuo žmogumi, atidirbusiu Lietuvoje penkerius metus, ir pamatysite, kad vien dėl nuostabaus mano diplomo manęs niekas nelauks išskėstomis rankomis.
VEIDAS: Ar tai reiškia, kad baigęs studijas prestižinėje užsienio verslo mokykloje Lietuvos darbo rinkoje jaučiatės nekonkurencingas?
V.B.: Kaip čia pasakius… Manau, tokio pat darbo kaip mano konkurentas, kuris galbūt neturi tokio diplomo, bet turi penkerių metų darbo patirtį, aš negaučiau. Manau, kad manęs nepriimtų čia į direktoriaus poziciją: turint omenyje mano tarptautinę patirtį ir universitetinį bagažą, aš prisitaikyčiau gana greitai, bet įtikinti darbdavį duoti man darbo būtų sudėtinga.
Gerieji pasaulio universitetai tam tikra prasme yra verslai. Jie gerai žino, kam reikalingos tos žinios, kurių jie mums suteikia. Didžioji dalis sudėtingų verslo, lyderystės, finansų srities žinių yra lengvai pritaikomos tarptautiniuose bankuose, didelėse konsultacijų įmonėse. Pavyzdžiui, Vartono verslo mokyklos vadovai žino, kad apie 60 proc. jų absolventų išeis dirbti į įmones, kurių atstovai dar vykstant studijoms buvo atėję į universitetą ieškoti darbuotojų. Įmonės žino, kad, viena vertus, pasamdžiusios Vartono absolventą vien už šį vardą iš klientų galės paimti daugiau pinigų, antra vertus, tos bendros verslumo savybės, kurių įgyji studijuodamas, mąstymo išlavinimas versle yra lengvai pritaikomi dalykai. O Lietuvoje pasodink mane į kokią nors vidutinio dydžio įmonės vadovo kėdę, ir tikrai užtruks, kol aš perprasiu, kaip verslas čia vyksta, prisitaikysiu prie lietuviškos bendravimo kultūros ir pan.
Lygiai taip pat suprantu, kad greičiausiai jokia įmonė Lietuvoje man negalės mokėti tokio atlyginimo, kokį galėčiau gauti užsienyje. Čia įmonės tiesiog yra mažesnės, ir tos žinios, kurias aš turiu, turi kitokią vertę nei didelėje rinkoje.
Vis dėlto šiandien aš suprantu (nors tą suvokiau ne iš karto), kad daryti gyvenime tai, ką svajoji, yra daug svarbiau, nei uždirbti daug pinigų.
VEIDAS: Koks buvo jūsų darbas „Samsung“ kompanijoje?
V.B.: „Samsung“ turi specialią programą užsieniečiams. Kažkuriuo metu jie suprato, kad užsieniečiai jiems gali suteikti tam tikrų galimybių, kurių jiems nesuteikia vietiniai, ypač vidinėje kompanijoje Seule. Programos esmė – pritraukti daug gabių užsieniečių, nusiųsti juos į Pietų Korėją, kad jie suprastų, kaip veikia ši kompanija, perprastų korėjietišką kultūrą ir mąstymą, o vėliau išsiųsti juos atgal į kokias nors šalis. Tai labai svarbu, nes korėjiečių kultūra yra labai toli nuo to, ką gali rasti Europoje ar JAV, o žmonės, dirbdami „Samsung“ įmonėse Lietuvoje, Anglijoje ar kur nors kitur, nelabai įsivaizduoja, kas vyksta Seule. Todėl kai nuvažiuoja ten, juos ištinka šokas. Grįžta atgal ir sako: „Na, gal jau ten daugiau nebevažiuosiu.“
Štai mes baigėme Vartono verslo mokyklą, vieną geriausių universitetų pasaulyje, atvykome į Pietų Korėją, ir pačioje pradžioje štai ką išgirdome: „Viskas, ko jūs ten išmokote, yra labai gerai, bet galite tai pamiršti, nes mes čia taip nesielgiame. Jums daug kas atrodys keista ir kad taip nereikėtų daryti, bet pagalvokite apie tai, jog „Samsung“ yra viena pirmaujančių kompanijų pasaulyje savo srityse, vadinasi, mūsų sistema veikia gerai, nors vakarietiškais metodais mes visai nesivadovaujame.“
Iš tiesų susidaro įspūdis, kad pas mus žmonės taip dirbo sovietmečiu. Darbas „Samsung“ paremtas kone armijos principu: yra „viršutiniai“ žmonės – viceprezidentai, kurie turi visą galią, ir „apatiniai“, kurie yra tam, kad labai gerai vykdytų visus vadovų nurodymus. Tu žinai, kad ryte ateisi į darbą, perbrauksi kortelę, pavalgysi pusryčius, pakilsi į viršų ir ten dirbsi tol, kol viceprezidentas išeis namo.
Vakaruose žmonės stengiasi daug minčių susirinkti iš įvairių pusių, turi gerokai daugiau laisvės reikšti savo idėjas ir rodyti iniciatyvą, net skatinama duoti patarimų vyresnybei, kuri ateina tavęs pasiklausti, nes tu esi kokios nors srities specialistas.
VEIDAS: Už kokią sritį jūs ten buvote atsakingas ir ar matėte galimybių toliau kilti karjeros laiptais?
V.B.: Kad tapčiau viceprezidentu, man būtų reikėję ten dirbti kokius 30 metų. Ten nėra taip, kad jei dirbsi labai gerai, tai greitai tavo pareigos bus paaukštintos. Be to, aš ten ir taip stipriai išsiskyriau, vietiniai į mane žiūrėjo kreivai, nes buvau gerokai jaunesnis nei jų vietinis vadovas, o kaip užsienietis po Vartono mokyklos (atlyginimai mokami pagal universiteto standartus) uždirbdavau daug daugiau.
Juk Pietų Korėjos kultūra paremta konfucianizmu, ten sakoma, kad vyresnis žmogus turi daugiau patirties, jį reikia gerbti ir visada jo klausyti. O čia tu atvažiuoji iš užsienio, iš universiteto, kuriame tau prikišo į galvą minčių, kad esi geriausias ir užkariausi pasaulį… Aš buvau gyvenęs užsienyje ir žinojau, kad nebus lengva prisitaikyti prie naujos aplinkos, bet buvo ir tokių, kurie šito neatlaikė.
Tačiau mano darbas buvo labai įdomus, kol jo apskritai buvo. Žinia, „Samsung“ yra olimpinių žaidynių, futbolo klubo „Chelsea“, Afrikos futbolo čempionato rėmėjas. Mūsų komanda kaip tik ir rengė visas tas rinkodaros kampanijas, kurios buvo matomos pasaulyje per televiziją. Susėsdavome ir galvodavome, kokią idėją perteikti žmonėms ir kaip išnaudoti olimpines žaidynes reklamai, komunikacijos kampanijoms, kad tai padidintų „Samsung“ prestižą pasaulyje. Buvo iš tiesų įdomu, bet kaip dažnai ir būna didelėse kompanijoje, dėl įvairių politinių priežasčių buvo priimtas sprendimas rūpinimąsi olimpinėmis žaidynėmis perduoti kitam departamentui. Tad situacija labai pasikeitė – juk apie 80 proc. mūsų darbo sudarė pasirengimas artėjančioms Sočio olimpinėms žaidynėms. Pas juos tai labai natūralus dalykas: kažkas nuleidžia sprendimą iš viršaus, o tu paklūsti.
Staiga nebeliko ką veikti. Sėdėti ir laukti, kol mėnesio gale į sąskaitą įkris pinigų, ne man. Jau tada buvau nusprendęs grįžti į Lietuvą, o tai buvo dar vienas papildomas stimulas.
VEIDAS: Daugelis svajoja dirbti garsiausiose pasaulio kompanijose, bet klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad ten nėra jokių stebuklų.
V.B.: Stebuklų ten tikrai nėra. Dažnai netgi priešingai.
VEIDAS: Todėl grįžote į Lietuvą ir nusprendėte čia kurti savo verslą?
V.B.: Aš savimi pasitikiu labiau, nei manimi pasitikėtų įmonės, man nereikia savęs įtikinti, kokių turiu gabumų, be to, aš labai ilgai svajojau kada nors dirbti sau. Nesvarbu, ar tai bus mažas verslas, ar didelis, svarbu, kad pats gali spręsti, ką veiksi rytoj, kaip ir kiek dirbsi: jei nori, vieną dieną dirbi 12 valandų, o kitą pasidarai laisvą. Yra tokia bendra taisyklė pradedant verslą, kad pirmus metus greičiausiai nieko neuždirbsi. Tad aš tam nuosekliai ruošiausi – taupiau pinigus, kad grįžęs galėčiau investuoti į verslo pradžią ir bent metus pragyventi.
Šiuo atžvilgiu „Samsung“ man suteikė labai geras sąlygas. Darbuotojams užsieniečiams duodamas butas – reikia mokėti tik komunalinius, be to, įmonėje sukurta sistema, skatinanti kuo daugiau laiko praleisti darbe, tad ten tau duoda ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę, jeigu tu nori.
Didelėse kompanijose daug kas nelabai veikia, bet jos turi ir gerų dalykų.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Vyriškis Vyriškis rašo:

    Puikus interviu, labai įdomus pašnekovas. Vaidas yra labai geras pavyzdys mūsų jaunimui, kaip reikia nepamiršt Lietuvos. Baigus Wharton’o verslo mokyklą visame pasaulyje galima uždirbti daug daugiau pinigų negu uždirbtų Lietuvoje. Kai dauguma baigusiųjų prestižiškiausius Vakarų universitetus pasielgs taip, kaip šis jaunas vyras, tada bus galima patikėti Lietuvos suklestėjimu….

  2. Edgaras Leichteris Edgaras Leichteris rašo:

    Saunuolis, Vaidai. Daznai moderuoju ivairias diskusijas regionuose. Tik musu paciu isitikinimas “neimanoma” programuoja pralaimejimus. Ir kai zmonems irodai, kad tu ta “neimanoma” darai kiekviena diena, tai jie dazniausiai suranda koki argumenta is serijos “lengva tau sakyti…” . O is tikruju tai priezastis kita – fokusas ir kaifas darant nuostabius ir neimanomus dalykus. Kvieciu kavos – parodysiu daugiau zmoniu, kurie patars ar bent moraliskai palaikys.

    P.s. Vat kas neramina tai uzrasas po straipsnio: Daugiau sia tema nera panasiu straipsniu :) O gaila :(

  3. Ramutė Veronika Ramutė Veronika rašo:

    Tokie jauni žmonės padės mūsų valstybei suklestėti, pasiekti ekonomines aukštumas, išsiskirti iš kitų valstybių Europoje. Lietiviai tikrai yra gabūs ir išradingi ir buvo gerbiami visame pasaulyje….

  4. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...