2016 Sausio 29

Viktoras Grabauskas

„Aro“ vadas V.Grabauskas: „Holivudo filmai mane nervina“

veidas.lt

BFL

Viktoras Grabauskas (50 m.) Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“ – nuo pat pradžių. 1991-ųjų pabaigoje jis, kaip Policijos akademijos dėstytojas, apmokė pirmuosius „Aro“ pareigūnus. Tačiau jau netrukus mokytojas tapo specialaus šturmo būrio vadu, nuo 2001-ųjų – ir visos rinktinės „Aras“ vadu. Apie „Aro“ plėtrą ir specifiką, sudėtingiausias užduotis ir pasikeitusią saugumo padėtį Lietuvoje – „Veido“ pokalbis su V.Grabausku.

Dovaidas PABIRŽIS

– Kaip patekti į „Arą“? Pavyzdžiui, man beveik 27 metai, ką reikėtų daryti, kad įvykdyčiau kvalifikacinius reikalavimus?

– Pagal amžių būtumėte pats tas. Šiandien turime problemų dėl jaunų kadrų, nes atranka yra sudėtinga. Atlyginimas taip pat nėra didelis. Skaičiuojant dar litais, buvo apie 1300–1400 Lt tiems, kurie nėra tarnavę kitur, neturi laipsnio. Naujokas mažiausiai pusę metų dirbs be naktinių ir viršvalandžių, nes jis nebus įtraukiamas į kovines operacijas, tad realiai jo atlyginimas į rankas bus būtent toks.

Piniginės motyvacijas nėra. Atrankos sudėtingos ir mums sunku rasti naujų žmonių. Kai kuriems specialistams, pavyzdžiui, išminuotojams ar derybininkams, amžiaus veiksnys nėra svarbus, fiziniai reikalavimai taip pat nesvarbu. Bet jei kalbame apie šturmuotojus, kurie bėga, šaudo ir dalyvauja šturme, jų amžiaus vidurkis šiandien yra apie 40 metų. Tai truputį per daug.

Gerai, kad šie pareigūnai turi didelę patirtį, tačiau pamažu jų fiziniai rodikliai prastėja. Niekur nedingsi, per 15, 20 ar daugiau metų tarnybos alina didžiuliai krūviai, stresas ir tai kerta per sveikatą. Ateina metas, kai žmonių fizinės galimybės pamažu ima silpti.

Sunkiausia atranka šturmuotojams. Pirmiausia atliekami anketiniai, medicininiai patikrinimai. Daugelis įsivaizduoja, kad svarbiausia yra fizinis patikrinimas ir pasirengimas. Tačiau jau per pirmąjį atrankos etapą atliekamas intelekto testas, ir jei kandidatas jo neišlaiko, nebesvarbu, koks jo fizinis pasirengimas, toliau dalyvauti jam nebeleidžiama.

Vėliau atliekami psichologiniai testai, po jų – psichologiniai kartu su fiziniais. Jei matome, kad šiek tiek trūksta fizinio pasirengimo, kartais ir prisimerkiame, nes fizinius gebėjimus visada galima išugdyti, o intelektinių – jau nelabai. Nėra taip, kaip saugos tarnybose, kad atėjai, padarei atsispaudimų, truputį tvirtesnis pasirodei, ir jau tinkamas.

Šturmuotojas turi būti mąstantis, psichologiškai ir fiziškai pasirengęs. Akivaizdu, kad toks žmogus tinka įvairiose vietose, o atėjęs į mūsų darbą jis gaus nedidelį atlyginimą. Todėl čia ateinantis žmogus turi būti atsidavęs tarnybai.

– Dėl ko naujokai dažniausiai neįveikia atrankos? Kaip rinktinės pareigūnai yra motyvuojami, su kokiomis problemomis jie susiduria, kaip vyksta jų mokymas?

– Naujų kandidatų fizinis pasirengimas pastaruoju metu būna silpnesnis. Kaip ir psichologinis bei motyvacinis. Seniau buvo įprasta, kad pretendentai ateidavo fiziškai geriau pasirengę. Bet anksčiau ir visos sporto aikštelės ar sporto salės būdavo pilnos. Norint pasportuoti reikėdavo laukti, kada galėsi įsiterpti. O vėliau buvo ir toks momentas, kai sportuojančių nepamatysi beveik niekur. Vien tik internetas, kompiuteriniai žaidimai. Džiugina tai, kad dabar situacija vėl pamažu gerėja.

Siekiame „Aro“ tarnybą, kiek įmanoma, išlaikyti prestižinę. Europoje tikrai turime gerą vardą. Motyvacijos ir išskirtinumo prideda simbolika – policininkų uniforma žalia, o mūsiškė, nors ir priklausome tai pačiai policijos sistemai, juoda. Mūsų užrašas, ženklas taip pat prideda mūsų pareigūnams pasididžiavimo.

Yra žmonių, kuriems toks darbas prie širdies. Tačiau kartais kyla problema, nes pas mus ateina jaunesni, nevedę, neturintys vaikų, o kai atsiranda šeima, prasideda rūpesčiai, kaip išlaikyti šeimą, kur gyventi.

„Aro“ kandidatai gali būti tiek iš vidaus reikalų sistemos struktūrų, tiek ir iš gatvės. Tačiau jei iš gatvės, žmogus turi turėti aukštąjį išsilavinimą. Jei po atrankos nusprendžiame, kad šis žmogus tinkamas, tuomet siunčiame jį į policijos mokyklą, kur yra numatytas trumpesnis kursas pagrindinėms žinioms įgyti.

Vėliau prasideda specifinių žinių laikas. Priklauso nuo to, kokia specializacija pasirenkama. Mokymas vyksta jau „Aro“ komandoje. Veiklos pradžioje intensyviai bendravome su užsienio šalimis, ypač su amerikiečiais. Jie mums suteikė pirmą impulsą – kokia turi būti atranka, parengimas. Apie 1993–1994 m. iš JAV į Lietuvą buvo atvykę specialaus karinio dalinio „Delta Force“ kariškių. Iš jų perėmėme kai kuriuos dalykus. Vėliau daug ką keitėme, pritaikėme, nes karinė struktūra yra šiek kiek kitokio pobūdžio nei policijos.

2004 m. įstojome į Europos Sąjungos antiteroristinius padalinius vienijančią organizaciją ATLAS. Pirminė jos idėja – dalytis informacija. Buvo sukurtas interneto tinklas, per kurį galima pasiekti kiekvieną antiteroristinį padalinį ES, organizuojamos bendros pratybos, seminarai. 2008 m. Europos Sąjungos Taryba nusprendė, kad galime vieni kitiems padėti realiose situacijose. Tarkim, jeigu mums reikia pagalbos, galime pasitelkti savo kolegas iš ATLAS arba vykti vykdyti antiteroristinių operacijų į kitas ES šalis.

– Ar buvo tokių atvejų?

– Vadinamasis ATLAS sprendimas buvo panaudotas 2010-aisiais, kai Estijoje vyko NATO viršūnių susitikimas ir estai nusprendė, kad teroristinio išpuolio atveju jiems neužtektų pajėgų. Jie paprašė pagalbos. Viena mūsų grupė išvyko į Estiją, o kita grupė buvo pasirengusi nedelsiant vykti į Estiją be jokių atskirų derinimų.

– Valstybės saugumo tarnybos istorijoje buvo daug saviveiklos, kaip kas galėjo ir mokėjo, taip ir elgėsi. Ar „Aro“ veiklos pradžioje susidūrėte su panašiais sunkumais?

– Žinoma, laikai buvo sunkūs, neturėjome reikiamos įrangos, trūko ir pasirengimo, bet pamažu judėjome. Mums padėjo tai, kad iš pat pradžių palaikėme ryšius su JAV. Jei turėjome vienokios ar kitokios sovietinės patirties, tai leido greitai persilaužti ir keistis, tobulėti taktiniu požiūriu. Vykdavome į kursus JAV, aš pats buvau pirmasis Lietuvos pareigūnas, baigęs FTB Nacionalinę akademiją. 1999 m. važiavau treniruoti JAV specialiųjų pajėgų dalinio. Tai buvo savotiška patirtis – iš Lietuvos važiuoti mokyti amerikiečių. Net tais laikais buvome aukštumoje, taigi blaškymosi išvengėme.

Vėliau įsijungėme į ATLAS – mūsų kolegomis ir draugais tapo vokiečių GSG-9, prancūzų RAID, GIGN.

– Kriminalinių grupuočių klestėjimo laikotarpiu aktyviai su jomis kovojote. Ar buvo tokių atvejų, kad jūsų pareigūnai būtų perėję į banditų pusę, palikę tarnybą?

– Tokia kova – viena iš mūsų funkcijų. Su tokiomis gaujomis, kaip „Vilniaus brigada“, „Tulpiniai“, „Gaidjurginiai“, buvo nemažai darbo, daug sulaikymų. Panašiai apie 1992–1993 m. grįždavai iš vienos operacijos, nueidavai miegoti, o jau po valandėlės reikia važiuoti į kitą, grįžti – į trečią. Tada tikrai reikėjo labai daug dirbti, parodyti organizuotoms banditų gaujoms valstybės jėgą.

Buvo keli atvejai, kai pareigūnai vėliau pasirinko priešingą pusę. Tačiau tuo metu dar neturėjome normalių atrankų. Tinkamą sistemą sudėliojome apie 1995–1996 m., o iki tol buvo visko. Atėjo fiziškai gerai pasirengęs, ir tinka, nesvarbu, kas jo galvoje, koks jis žmogus. Bet labai greitai tokius „atfiltravome“.

Kartais spauda ir dabar dar parašo: buvęs „Aro“ pareigūnas padarė tą ar kitą. Paleidžia neatsakingai tokią antraštę, o pasižiūrime savo archyvuose – žmogus „Are“ tarnavo 1992-aisiais, ir tik tris mėnesius. Jie nėra mūsų buvę pareigūnai, jei pabuvo kelis mėnesius. Koks tu tada „arietis“?

– Gal galite įvardyti sudėtingiausią, daugiausia iššūkių sukėlusią operaciją?

– Labai daug jų buvo. Buvo sudėtingų sulaikymų, kai reikėjo panaudoti šaunamuosius ginklus ir neutralizuoti besipriešinančius nusikaltėlius. Arba susiklosto tokia situacija, kai turi išimti granatą be žiedo iš žmogaus rankos.

Bet pačios sudėtingiausios – įkaitų vadavimo operacijos, nes kyla pavojus įkaitams, pareigūnams, o nusikaltėlis dažniausiai būna pasiryžęs priešintis iki galo. Tokia buvo situacija Panevėžyje su Virginijumi Savickiu. Vietos policija Panevėžyje pamatė jį ir Romą Zamolskį, atpažino, mėgino sulaikyti, įvyko susišaudymas. R.Zamolskis sužeistas per mokyklą pabėgo ir dingo iki mūsų atvažiavimo, o V.Savickis gatvėje pagriebė berniuką, įbėgo į laiptinę, įsiveržė į moters butą. Tik tada, gavęs informaciją apie įkaitų dramą, atvažiavo „Aras“.

Buvo du įkaitai, pagrobėjas nusiteikęs gyvas nepasiduoti, butas trečiame aukšte, durys užbarikaduotos maksimaliai, patekti ten praktiškai buvo neįmanoma. O dar gydytojai pasakė, kad moteris turi sveikatos sutrikimų ir gali neatlaikyti didelio streso. Todėl negalėjome naudoti kai kurių specialiųjų priemonių, kokias naudojame įkaitų išlaisvinimo operacijoje.

Operacija buvo sėkminga, galime džiaugtis ir didžiuotis. Šturmas vyko labai sudėtingomis sąlygomis, bandito ginklas visada buvo nutaikytas į berniuką. Reikėjo nukreipti nusikaltėlio dėmesį. Įsiveržus vienas iš mūsų iškart iššovė 9 mm kulką į žemę dėmesiui nukreipti, tai nebuvo labai pavojinga.

Kulkai atsitrenkus į žemę, jos apvalkalas suskilo į daugybę skeveldrikių, dvi iš jų atšokusios pataikė į berniuką, bet tai palyginti menkas dalykas. Didžiausia žala galėjo būti padaryta, jei jos būtų patekusios vaikui į akį. Tačiau kitų variantų jau neturėjome. Įkaitai buvo išlaisvinti, o pasipriešinęs nusikaltėlis nukautas.

– Tokios situacijos būdingos Holivudo filmams. Kaip jums atrodo tokie filmai? Kiek juose tikrovės?

– Aš negaliu jų žiūrėti, mane jie nervina. Realybė nuo filmų dažniausiai labai skiriasi. Filme vien veiksmas, ir nieko daugiau. Aišku, kažkiek tikrovės gali atrasti, bet iš esmės – viskas ne taip. Bet žmogui turi būti gražu, jis turi žiūrėti.

Panašiai ir su parodomosiomis pratybomis. Jei dalyvaujame panašiuose renginiuose, stengiamės kiek galima labiau pritraukti veiksmus prie realybės. Tačiau tikrovėje ir taip nedarytume, nes kuo mažiau judesių ir blaškymosi, tuo viskas efektyviau. O efektinga būna tuomet, kai kažkas sprogsta, bėga, salto padaro, dar kažką. Realybėje to daryti nereikia, viskas yra daug paprasčiau.

Mūsų „Aras“ neatsisako filmuotis kino filmuose, bet jeigu jau sutinkame, režisierius mums nereguliuoja, ką ir kaip daryti. Jeigu darome, stengiamės, kad neatrodytų visiškai išgalvotai.

– Ar dalyvaujate visose „Aro“ operacijose? Užpernai Rokiškio rajone pats ištraukėte granatą be žiedo iš vyro rankų.

– Nebūtinai, tačiau jeigu situacija tikrai labai sudėtinga, dalyvauju. Rokiškio rajone nusikaltėlis su granata išbėgo į lauką, jį sustabdyti mėginęs dabartinis Kauno apskrities policijos komisariato vadovas Darius Žukauskas griebė nusikaltėlį už rankos. Jie buvo šalia vienas kito, todėl prieš nusikaltėlį panaudoti šaunamojo ginklo negalėjome, nes granata buvo be žiedo. Jai iškritus būtų įvykęs sprogimas. Mano vyrai buvo su sunkiąja ekipuote, taigi nepaslankūs. O jei eini į tiesioginį kontaktą, reikia būti judriam, nes viską lemia sekundės dalys. Reikia ir gerai matyti. Jei esi su šalmu, taktiniais akiniais, antveidžiu, tuomet neturi 100 proc. regėjimo lauko.

Kadangi aš buvau be ekipuotės, teko į kontaktą su nusikaltėliu eiti man. Pavyko pagriebti jam už rankos, kurioje jis laikė granatą, ir perversti ant žemės. Jis aukštas, todėl man buvo lengviau. Mes su Dariumi laikėme nusikaltėlį už rankos, vyrai pribėgo, izoliavo jo kojas ir kitą ranką, tada man pavyko atplėšti nusikaltėlio pirštus ir saugiai ištraukti granatą. Suveikus sprogdikliui, ji būtų sprogusi per 3–4 sekundes. Tokiu atveju būtų reikėję ją kaip galima toliau nusviesti. Tai buvo kovinė ginamoji F1 granata su skeveldromis, kurių spindulys siekia net iki 200 metrų.

– Viešojoje erdvėje nuskambėjo siūlymas aukoti pinigus „Aro“ neperšaunamoms liemenėms įsigyti. Ar žmonės turėtų aukoti pinigų tokiai struktūrai, ar tai tik valstybės rūpestis?

– Būtina pasakyti, kad ši iniciatyva – ne mūsų. Jei ji būtų kilusi iš mūsų, tuomet tai tikrai atrodytų keistokai, tačiau išėjo taip, kad tuo metu iš politikų lūpų nuskambėjo žinia, jog „Aras“ teturi 25 liemenes. Taip, mes turime 25 liemenes, kurių garantinis terminas nėra pasibaigęs, kitų, žinoma, yra kur kas daugiau. Plikas į kovinę operaciją tikrai niekas neitų.

Tačiau yra tam tikrų minusų: su garantija esi 100 proc. tikras dėl liemenės patikimumo, nes nuo nešiojimo, pratybų jos praranda dalį apsaugos savybių. Be to, jei liemenė neatlaikytų, gamintojas iš karto nusiplautų rankas, nes galiojimo laikas pasibaigęs. Draudimo įmonės taip pat gali labai įvairiai interpretuoti tokį atvejį. Todėl geriausia, kai liemenės yra garantinės.

Ši žmonių iniciatyva mums buvo svarbi ne dėl liemenių. Esminis dalykas yra ne finansinė, bet moralinė parama. Tai buvo pats svarbiausias dalykas, kai žmonės metėsi mums padėti, kad būtume saugesni kovinėse operacijose. Kartu tai ir labai didelis motyvas mums dirbti, tikėti šio darbo nauda. Labai svarbu, kai pareigūnai jaučia žmonių palaikymą.

– Kai kalbama apie ginklų įsigijimą, viena pusė sako, kad kuo ginklų piliečiai turės daugiau, tuo dažniau jie galės apsiginti, o bendras saugumas padidės. Priešinga stovykla tvirtina, kad kuo daugiau ginklų, tuo daugiau pavojų kyla gyvybei. Kurią poziciją palaikote jūs?

– Labai sudėtingas klausimas, nes jeigu tuos ginklus galėtų įsigyti tik patikimi žmonės, turintys stiprią savimonę, tuomet galėtume tikėtis, kad ginklas bus naudingas, o jo savininkas žinos, kaip elgtis ir galbūt apgins save ar kitą žmogų. Tačiau jei asmuo ginklą mėto kur papuola, nenaudoja ir nežino, kaip tinkamai naudoti, įsigyja, truputį pašaudo, bet neįgyja įgūdžių, tuomet bus daugiau žalos nei naudos. Tokius ginklus gali paimti vaikai, pagrobti vagys, panaudoti įkaušę asmenys.

Manau, kad ginklo išdavimas Lietuvoje turėtų būti griežtesnis. Kitose šalyse reikia atskiro leidimo ginklui nešiotis ir jam turėti. Tokiu atveju ginklą gali naudoti savo erdvei apginti bandito įsiveržimo atveju, bet negali su juo vaikščioti. Lietuvoje užtenka ginklą gauti savigynai, ir gali su juo visur vaikščioti, o tai tampa problema.

Su tuo, ko gero, nesutiks tie, kurie daro iš to verslą. Jei jau ginklas išduodamas, turėtų būti tikrinamos jo laikymo sąlygos – ne tik seifas, bet ir kitos. Taip pat peržiūrima asmens istorija, jo aplinka, draugai, polinkis į alkoholį. Turėtų būti ir griežtas egzaminas, vykdomas nuolat: kaip tu gebi elgtis su ginklu, šiek tiek šaudymo, ginklo kontrolės patikrinimas.

– Kuri šalies saugumo grandis šiandien yra silpniausia?

– Esame ES, NATO nariai, teroristinėms organizacijoms esame toje pat pusėje. Todėl niekada negalime žinoti, kada ir kur gali įvykti teroro aktas – Lietuvoje, Lenkijoje, Estijoje ar kur kitur. Jokių garantijų nėra. Seniau buvo galima sakyti, kad terorizmas mūsų neliečia, tačiau šiandien tai pasikeitė.

Keičiasi teroristinių aktų metodai: anksčiau būdavo įkaitų grobimas, sprogdinimai, dabar populiaresni vadinamieji aktyvieji šauliai, kai daug šaudoma, o liemenės su sprogmenimis naudojamos tam, kad teroristo gyvo jau niekas nepaimtų. Žmonėms būtina žinoti, ką daryti tam tikromis situacijomis – kai kyla sprogimo grėsmė, kai pradedama šaudyti, kai tave paima įkaitu. Radus įtartiną daiktą reikia visada pranešti policijai, tikrai niekas iš jūsų niekada nepasijuoks ar nepasakys, neva ko čia kišiesi be reikalo.

Šiaip pareigūnai pagal savo profesionalumą šiandien tikrai yra pasirengę, bet vien apmokymų, žinių ir patirties neužtenka, reikia turėti ir reikiamos ginkluotės, ekipuotės, garantuojančių sėkmingą antiteroristinę operaciją. Šiandien galime užtikrintai pasakyti, kad jos bus įvykdytos, bet visada išlieka klausimas – kiek sėkmingai.

Todėl mums svarbu ne tik geras pasirengimas, bet ir tinkamas finansavimas. Labiausiai lėšų trūksta bandant atitikti pažangą. Tą jau įvertino kitos šalys, nusprendusios tam skirti pinigų nuolat. O Lietuvoje tai vis dar vyksta injekciniu metodu – šiandien skyrėme, nusipirkote ką nors, ir tai prisimenama daugybę metų. Metodai labai greitai keičiasi, teroristai tobulėja, ir tu privalai būti aukščiau jų su savo turimomis priemonėmis.

– Kas jums labiausiai patinka šiame darbe ir kas sunkiausia?

– Patinka, kad veiklos sfera yra labai plati. Pats atėjau iš kovinės dalies, būna, kad vadovai tėra administratoriai. Visai kas kita, kai pats turi patirties ir tuo gyveni – organizuoji pratybas, mokymus, rengi taktinius planus, dalyvauji kovinėse operacijose, o ne tik administruoji įstaigą. Kadangi turiu patirties, norisi tai kuo labiau išnaudoti. Nėra taip, kad dirbi kažką siaurai ir nuolat darai tik tą patį.

Iš pradžių buvo sunku įsilieti į administracinį darbą, nelabai norėjosi imtis ir vadovo pareigų. Tuo metu policijos generalinis komisaras buvo Vytautas Grigaravičius, jis man ir pasakė – ar tu nori, kad virš tavęs dar būtų koks administratorius? Tuomet pagalvojau: ankstesnis vadas Ignas Šulinskas visai nesikišo į kovinę sferą, o jeigu ateis koks kitas, kuris pradės aiškinti – elkis taip arba taip. Turėdamas tiek patirties pamaniau, kad geriau jau to nereikia, todėl sutikau tapti vadu.

Žinoma, čia patiri daug įtampos, nuolatinį stresą, bet juk visur taip. Man daugiau streso turbūt įvaro administracinis, o ne kovinis darbas. Čia visada kas nors kabo, laukia krūvos dokumentų. Bet juk kiekvienas darbas įvaro streso.

Jei kalbame apie bendrą darbo specifiką, tai pas mus yra sudaryti vidiniai budėjimai, viena kovinė grupė pasirengusi išvykti per 15 minučių, kiti pareigūnai – per valandą, o dalis – per tris valandas. Tik labai nedidelė dalis pareigūnų, suderinę tai iš anksto, gali iš viso nebūti pasiekiami. Tarkim, jei nori išvykti į užsienį, dalyvauti šventėse, tik tuomet jiems galima ir šiek tiek išgerti.

Visi kiti, net ir turintys poilsio dieną, visada turi būti pasirengę. Eina kur su šeima, bet niekada negali iki galo atsipalaiduoti, turi būti pasie­kiami ir pasiruošę nedelsiant išvykti į darbą.

Palyginti su kitomis valdžios įstaigomis, turime daug visokių vidinių susitarimų, savotiško susitelkimo. Tai labai džiugina. Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas visas mūsų branduolys kovingas, sistema veikia. Taip pat turime ir tam tikrų patriotinių tradicijų. Todėl tikrai galiu garantuoti, kad mūsų pareigūnai yra visiškai lojalūs tėvynei.

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Tas Tas rašo:

    Kiek žinau apie “Arą”,tai tik iš retų užuominų spaudoje ir TV.Ir susida- riau nuomonę:verti pagarbos šitie vyrai-kur tik bestoja,ten padaro tvar- ką.O juk kviečiami ir dažniausiai veikia pavojingiausiomis,tikros rizi- kos sąlygomis.Gi apie didumą matytų Holivudo filmų ir aš galėčiau pasa- kyti kaip gerb.V.Grabauskas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...