2015 Kovo 09

Remigijus Senavaitis

Žvalgymasis į praeitį švietimo sistemos neišgelbės

veidas.lt

Problemos švietimo srityje akivaizdžios. Nors esame trečia valstybė Europos Sąjungoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, darbdaviai negali rasti tinkamų įgūdžių ir žinių turinčių darbuotojų. Tarptautiniai tyrimai, vertinantys moksleivių žinias, rodo, kad lietuvius lenkia ir Lenkijos, ir Latvijos ir Estijos moksleiviai.

 

Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė, kad šių problemų priežastis – per didelė laisvė mokiniams rinktis, ką ir kaip jie nori mokytis, ir per maža mokyklų bei universitetų kontrolė. Ministerija pažėrė seriją naujų priemonių, kuriomis tikimasi šias problemas išspręsti. Naujovių yra ir siūlomoje Mokslo ir studijų įstatymo redakcijoje. Tik ar jos išgelbės šlubuojančią švietimo sistemą?

Pirma, nuo 2016 m. visi moksleiviai dvyliktoje klasėje privalės laikyti matematikos egzaminą, o galimybių rinktis dalykus, kurie jiems sekasi geriausiai, mažės. Net ir apie humanitarinius mokslus svajojantys moksleiviai, kurie su matematika susidurs tik tada, kai reikės sumokėti už sunaudotą vandenį ir elektrą, privalės iki dvyliktos klasės rengtis matematikos brandos egzaminui. Jį išlaikyti bus būtina norint įstoti į valstybės finansuojamą vietą bet kokioje specialybėje. Įvedus privalomąjį matematikos egzaminą tikimasi daugiau moksleivių paskatinti rinktis tiksliuosius mokslus, kurių specialistų dabar trūksta. Švietimo ministras taip pat užsiminė, kad mokslo metų pabaigoje visi ketvirtos, šeštos ir aštuntos klasės moksleiviai turės laikyti standartizuotus testus, pagal kuriuos bus vertinami mokyklos pasiekimai.

Manote, kad moksleiviams mokykla turėtų padėti atrasti, kokiuose dalykuose jie stiprūs ir kas juos domina labiausiai? Kad žmonės skirtingi ir turi skirtingų gebėjimų? Deja, dabartinės švietimo sistemos reformatoriai elgiasi kaip batsiuviai, manantys, kad visus batus galima pasiūti pagal vieną kurpalių. Mokiniai raginami daugiausia pastangų ir laiko skirti tiems dalykams, kurie jiems nesiseka ir kurie jiems neįdomūs. Galbūt dėl to, kai ateina laikas rinktis, kur stoti, prieš tai jokio pasirinkimo teisės neturėję moksleiviai stoja į tas specialybes, kurios tiesiog populiariausios ar reikalauja mažiau darbo.

Antra, keičiama mokyklų vadovų skyrimo tvarka. Iki šiol mokyklų direktoriai buvo renkami dviem etapais. Per pirmąjį nepriklausomi ekspertai įvertindavo kandidatų kvalifikaciją, o per antrąjį vadovų skyrimo etapą buvo balsuojama dėl kandidatų. Balsuojant net 40 proc. balsų turėjo mokyklos bendruomenė – mokytojai, mokiniai ir tėvai. Pagal naują tvarką kandidatus vertins du savivaldybės skirti komisijos nariai, iš kurių vienas bus deleguojamas atitinkamos švietimo įstaigos ar vadovų asociacijos. Dar du komisijos narius atsiųs pati ministerija. Mokyklos taryba tegalės deleguoti tris narius į konkurso komisijos posėdį, ir tik stebėtojų teisėmis (!). Taigi visus sprendimus priims tik Švietimo ir mokslo ministerija bei savivaldybių paskirti tarnautojai. O tėvai, mokiniai ir mokytojai, kurie anksčiau turėjo beveik pusę sprendžiamojo balso, šį procesą dabar tegalės stebėti iš šalies.

Moksleivių žinių kokybės užtikrinti tai niekaip nepadės. Nepadės mokyklų direktoriais tapti ir tiems, kurių švietimo vizija skirsis nuo griežto ir siauro Švietimo ir mokslo ministerijos plano, net jei ji bus artima patiems mokiniams bei jų tėvams.

Trečia, Švietimo ir mokslo ministerija ketina universitetams nurodinėti, kiek ir kokių specialybių studentų šie turėtų parengti. Naujajame Mokslo ir studijų įstatyme yra numatyta, kad švietimo ministras pagal studijų kryptis nustatys minimalų valstybės finansuojamų vietų skaičių. Būsimam specialistų poreikiui planuoti bus naudojamas jau ilgą laiką kuriamas specialistų žemėlapis ir profesijų klasifikatorius. Šiems projektams skirta 10,8 mln. Eur (37 mln. Lt) ir jie Vyriausybės nurodyti kaip vienas didžiausių šios kadencijos prioritetų.

Tačiau ar tai nors kiek atitinka dabartinės rinkos realybę? Būsimų specialistų planavimo ir parengimo procesas tikrai nėra toks greitas ir efektyvus, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Įvertinti jų poreikį, reikalavimus tam tikrai profesijai, pagal juos sudaryti studijų programą ir ją pristatyti naujiems mokslo metams neįmanoma greičiau nei per metus. Kol studentai ją baigs, prireiks dar bent ketverių metų. Taigi pagal šį planą rinkai reikalingų specialistų parengimas truks bent penkerius metus, o kur dar keleri metai praktikos, kurios reikalauja beveik kiekvienas darbdavys…

Pokyčiai rinkoje labai greiti ir dažnai visiškai nenuspėjami: prieš penkerius metus dar tik prasidėjo nekilnojamojo turto burbulo sukelta krizė, prieš kurią statybininkai uždirbdavo daugiau nei dauguma programuotojų. Prieš penkerius metus „Facebook“ ir kitais socialiniais tinklais naudojosi tik draugų ieškantys paaugliai. Dabar socialiniai tinklai tapo svarbiu rinkodaros ir komunikacijos kanalu. Į juos jau persikėlė ir politikų rinkimų agitacija. Dėl to socialinės rinkodaros specialistai dabar yra vieni geidžiamiausių ir geriausiai apmokamų darbuotojų.

Per penkerius metus rinkoje gali įvykti tokių pokyčių, kurių niekas negali numatyti. Jei panašūs įstatymai būtų galioję jau kurį laiką, dabar rinką užplūstų pagal prieš krizę buvusį darbuotojų poreikį suplanuota statybos specialistų banga, o apie socialinės rinkodaros ekspertus girdėtume tik iš žinių apie kaimynines valstybes.

Gražią profesijų klasifikatoriaus ir specialistų žemėlapio idėją griauna ir tai, kad ribos tarp profesijų kuo toliau, tuo labiau nyksta, o išsilavinimo ir aukštojo mokslo svarba darbdaviams mažėja. Daugumai darbdavių svarbesnė darbuotojo patirtis ir noras mokytis, o ne jo oficialus išsilavinimas. Jei darbuotojai reikiamos patirties neturi, tačiau rodo norą mokytis, įmonės dažnai priima keletą praktikantų ir iš jų dirbti pasilieka tuos, kurie geriausiai geba susitvarkyti su jiems patikėtomis užduotimis. Griežto profesijų atskyrimo ir jų poreikio planavimo laikai jau praėję.

Siūlomi švietimo sistemos problemų sprendimai, ko gero, tik dar labiau jas pagilins ir sunaikins paskutinius pasirinkimo bei galimybių specializuotis likučius. Nors situacija darbo rinkoje nestovi vietoje ir reikalauja lankstumo bei aiškaus specializavimosi, švietimo ministras ateitį planuoja žvalgydamasis į laikus, kai mokyklų programos nesikeisdavo dešimtmečiais, o valstybė nustatydavo, kur ir ką dirbs studijas tik pradėję studentai. Jei ir toliau švietimo srityje bandysime grįžti į praeitį, būsime aplenkti ryžtingai į ateitį žengiančių kaimynų.

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Remigijus Senavaitis:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Edita Edita rašo:

    Str. autorius nekalba apie mokinių motyvaciją mokytis gimnazijoje. Jei į universitetą galima įstoti su ,,o” balų, o tėvai turi mokėti už mokslą, mokiniai nebeturi jokios motyvacijos mokytis nei gimnazijoje, nei aukštojoje mokykloje. Pilnas internetas skelbimų: rašau bakalauro ar magistro darbus. Kas iš tokio specialisto, kuris niekur nesimokė… Ir matematikos egzaminas bus į sveikatą. Ir tie, kurie rengiasi studijuoti filologijos fakultete, neskaito knygų… Rengimasis kuriai nors pasirinktai specialybei nėra pageidavimų koncertas: reikia įgyti tam tikrų žinių, gebėjimų ir ar sugebėsi tą darbą dirbti. Vien kompiuterio ir interneto nepakanka.

  2. Na ne Na ne rašo:

    Programos. Jos kaip toje pasakėčioje ,,Vėžys , gulbė ir lydys”. Nėra jokio suderinamumo.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...