2012 Rugsėjo 01

Žingsniai link demokratijos ir… atgal

veidas.lt


Prieš 90 metų mūsų Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją – pirmąjį tokį dokumentą Lietuvos istorijoje.

Kad naujoji XX amžiaus Lietuva turi būti demokratinė valstybė, daugumai jos kūrėjų buvo aksioma, neginčijamas dalykas. Vienas jų, Juozas Purickis, rašė: „Visą išganymą kiekvienas matė demokratijoje… Nusimetusi rusų valdininkų ir sulenkėjusių dvarininkų jungą, tauta veržte veržėsi prie laisvės.“ Tačiau, kaip buvo parašyta istoriniame Vasario 16-osios akte, mūsų valstybės pamatus galutinai nustatyti turėjo „steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Suprantama, tam visų pirma reikėjo parengti ir priimti pagrindinį valstybės įstatymą – Konstituciją, kurioje būtų nustatytos piliečių teisės, laisvės ir pareigos, valstybės organizavimo principai ir tikslai, įtvirtinti visuomeninės santvarkos ir politikos pagrindai.
Tačiau sušaukti Steigiamąjį, dar vadinamą Konstituciniu, Seimą taip greitai, kaip tikėtasi, nepavyko: dar tęsėsi sunkios nepriklausomybės kovos su išorės priešais, ir laikinoji valdžia su prezidentu Antanu Smetona priešakyje kurį laiką delsė. Tuo duodama pagrindą lenkams skelbti, kad Lietuvos vyriausybė tėra vokiečių marionetė, neturinti jokios atramos žmonėse, kurie trokšte trokšta prisijungti prie Lenkijos. Pagaliau demokratiškai išrinktos valdžios nebuvimas trukdė ir Lietuvos pripažinimą de jure.

Kiek tarpukariu turėjome Konstitucijų?

Jau 1918 m. lapkritį sudarant pirmąją, nors ir laikinąją, Augustino Voldemaro vadovaujamą Vyriausybę, jai veikti prireikė tam tikros įstatymų bazės: teko nubrėžti ribas tarp Valstybės tarybos – įstatymų leidėjo, jos prezidiumo ir vykdomosios valdžios – Ministerių kabineto, išvardyti svarbiausias valstybės piliečių teises. Todėl Valstybės taryba savo lapkričio 2 d. posėdyje po ilgų diskusijų priėmė svarbų dokumentą – „Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius“. Tuo metu padėtis Lietuvoje sparčiai keitėsi, vokiečių valdžia pamažu jau perdavinėjo savo funkcijas lietuviams, todėl kilo naujų idėjų, naujų neaiškumų, kaip valdyti valstybę. 1919 m. balandį Valstybės taryba priėmė dar vieną, papildytą „Pamatinių dėsnių“ redakciją, kurioje atsirado skyriai „Valstybės Prezidentas ir jo kompetencija“ ir „Valstybės kontrolė“, žinoma, atsirado ir prezidentas – juo tapo A.Smetona.
Pagaliau Steigiamasis Seimas, susirinkęs 1922 m. gegužės mėnesį, jau pirmajame savo darbo posėdyje nusprendė, kad sukurti Konstituciją – ilgas ir sunkus darbas, todėl kol kas reikia parengti ir priimti Laikinąją Konstituciją. Jis sudarė tam komisiją, į kurią įėjo krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų partijų ir žydų frakcijos atstovai. Matyt, tai buvo teisingas sprendimas, nes jau šiame darbo etape išryškėjo dideli nesutarimai tarp kairiųjų ir dešiniųjų, o tikroji Konstitucija atsirado tik po dvejų metų
Seimo komisija Laikinos Konstitucijos projektą pateikė stebėtinai greitai – po keturių dienų, ir dėl jo užvirė karštos diskusijos, ginčai: ar reikalinga Lietuvai prezidento institucija, mirties bausmė, kariniai laipsniai, ordinai ir t.t. Šį dokumentą Seimas priėmė 1920 m. birželio 10 d., jis buvo žingsnis į priekį, palyginti su analogiškais ankstesniaisiais, – paskelbė Lietuvą demokratine respublika, tiksliau, išdėstė valdžių funkcijas, pabrėžė mirties bausmės panaikinimą ir t.t.
Lietuvos valstybės Konstitucijos projektą rengė 14 Seimo atstovų komisija – K.Bizauskas, G.Petkevičaitė, A.Tumėnas, K.Venclauskis, V.Čepinskis, J.Vailokaitis ir kt. Ši komisija peržiūrėjo net du šimtus atitinkamų kitų šalių dokumentų, bet tinkamo mūsų sąlygoms prototipo taip ir nerado. Šiek tiek daugiau pasinaudota Belgijos 1831 m. konstitucija. Šio projekto svarstymas prasidėjo 1922 m. vasario 24 d. ir truko beveik penkis mėnesius – tokie dideli ginčai dėl jo kilo.
Ypač aktyvus buvo socialdemokratų atstovas Vincas Čepinskis, kuriam Konstitucijos projekte nepatiko daug kas, pavyzdžiui, Respublikos prezidento institucija, kuri, jo nuomone, yra absoliutinės monarchijos liekana, savotiškas rudimentas, žeminantis liaudies atstovus (nes jam suteikiama veto teisė), apsunkinantis ir taip skurdų valstybės biudžetą. Jis prieštaravo ir lietuvių kalbos paskelbimui valstybine kalba, nes, kaip teigė V.Čepinskis, tada ji įgis prievartos pobūdį. Užtat jis gynė straipsnį apie ginkluotųjų pajėgų organizavimą milicijos pagrindais, nes taip esą būtų sutaupoma daug biudžeto lėšų.
Krikdemų atstovai, priešingai, teigė, kad milicijos pagrindais organizuota kariuomenė nėra gera, ji netinka Lietuvai dėl sudėtingos jos geopolitinės padėties, pagaliau kariuomenė jau yra ir ją griauti – neprotinga, todėl reikalavo tokį straipsnį išbraukti. Jų pareikšta nuomone, prezidentas reikalingas kaip Konstitucijos garantas, jis yra daugumoje demokratiškai valdomų šalių, tad neverta bandyti išrasti dviračio.
Labai ryškiai išsiskyrė kairiųjų ir dešiniųjų pozicijos dėl religijos vietos valstybės gyvenime. Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai kategoriškai reikalavo atskirti. (…)

Kitos Konstitucijos – „smetoniškos“

Steigiamojo Seimo parengta ir priimta Konstitucija buvo pavykusi – pažangi, moderni, demokratiška. Tą pripažino didelis konstitucinės teisės žinovas prof. Mykolas Romeris ir net daugelis kairiųjų jėgų lyderių, nors jie jos ir nepalaikė. Ši Konstitucija pakėlė mūsų valstybės autoritetą, paspartino jos pripažinimą de jure. Net VLIK’as 1945 m. vasarą paskelbė, kad ateityje atkuriant Lietuvos nepriklausomybę reikėtų vadovautis ja, o ne vėlesnėmis, 1927 ir 1938 m. Konstitucijomis. Suprantama, kodėl: jos buvo aiškus žingsnis atgal demokratijos požiūriu. O jis buvo žengtas todėl, kad įvyko 1926 m. gruodžio valstybinis perversmas. Į valdžią kariškių padedami atėjo tautininkai, kurių lyderis Antanas Smetona viešai skelbė, kad atėjo „visuotinė demokratizmo ir parlamentarizmo krizė“, o „liberalizmas Lietuvoje seimo sukompromituotas.“
Naujai valdžiai prireikė ir naujos Konstitucijos. Ją 1928 m. gegužės 25 d. paskelbė Respublikos prezidentas – be referendumo ir net be Seimo pritarimo, nes jis tuo metu jau buvo paleistas. Tiesa, pažadant naujus Seimo rinkimus, bet jų nebuvo ištisus devynerius metus. Naujojoje Konstitucijoje skyrius apie Seimą išliko. Tačiau įstatymų leidimo monopolinė teisė, kuri buvo anksčiau, čia nenumatyta, įstatymus galėjo leisti ir prezidentas, jis galėjo vykdyti daugelį Seimo funkcijų jo nesant – tą jis tuos devynerius metus ir darė. (…)

Jonas Rudokas

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...