2011 Gegužės 21

Saulius Balandis

Žinau, kad senatvėje, kaip ir visi pensininkai, skaičiuosiu centus

veidas.lt

"Moters savaitgalio" archyvas

Pirmasis – atsitiktinis, kai mačiau aktorių verkiantį – jam ir šeimai skausmingą akimirką. Antrasis – gilus, nuoširdus, su atvirumo ir … nuovargio priemaišomis. Mat interviu įvyko po filmavimų, likus porai trejetui valandų iki vidurnakčio, o laukė visa virtinė darbų…

Sunkus išsiskyrimas

Vėsi praėjusios žiemos diena. Veterinarijos klinika tylioje Vilniaus senamiesčio gatvelėje. Atvykome pasitarti dėl sunkiai sergančio keturkojo. Jauna registratūros darbuotoja informuoja, kad daktaras užimtas – gretimame kabinete vyksta sunki procedūra. Durys šiek tiek praviros, už jų matyti ant stalo gulintis šuo, kažką savaip “buria” virš jo palinkęs daktaras, o šalia – du iš širdgėlos sugniužę žmonės žemai nuleistomis galvomis. Aktorius Saulius Balandis su žmona Rasa kažko laukia, vienas kitam nepratardami nė žodžio. Kažko baisaus ir negrįžtamo, apie ką byloja šalia ant grindų padėtas ir kailiais išklotas … mažas karstelis. O jame – pavadėliai, spalvingi žaisliukai… “Jau viskas”, – praneša atsitiesdamas daktaras. Aktoriaus ir jo žmonos akyse ašaros. Reikėjo matyti, kaip tyliai, susikaupę ima ant rankų ir nešasi improvizuotą karstelį, kuriame į amžino poilsio, o kadaise – žaidimų vietą – sodybą Širvintų rajone iškeliavo ilgus metus šeimai ištikimai tarnavusi anglų seterė Belta.

Saulius ir Belta buvo neišskiriamas duetas: sostinės gyventojai juos galėjo matyti kone kasdien – minančius maršrutą Neries pakrantėmis. Saulius kartodavosi tekstus, deklamuodavo eiles, gėrėdavosi gamta, o Belta bėgdavo šalia ir džiaugdavosi laisve. Tad nenuostabu, kad mūsų interviu, nuo to įvykio praėjus keliems mėnesiams, prasidėjo apie išsiskyrimą…

“Beltai buvo 11 metų. Ji jau kentėjo, žiūrėdavo į mus graudžiomis akimis. Nieko kito neliko, – apie neišgydoma liga sirgusią augintinę ir pasiryžimą eutanazijai prasitarė Saulius.

Augintinės netekusi šeima ilgai jautė tuštumą. “Grįžti namo – niekas nepasitinka. Ypač liūdna būdavo vakarais. Kartais atrodydavo, kad ji dar šalia, su mumis. Įeini į kambarį ir nudžiungi “išvydęs” ją ant sofos. Tik po akimirkos supranti, kad tai tebuvo iliuzija, o ant sofos numestas margas megztinis… Skaudu skirtis, todėl apsisprendėme daugiau šuns nelaikyti, nors… kai išeisiu į pensiją, – susimąstė aktorius ir režisierius ir tuoj pridūrė. – Bet iki pensijos reikia “dagyventi”.

Baisiausia, kad išeidamas į darbą ar kitur niekada nežinai, kas laukia. Tik atrodo, kad viską žinome, viską kontroliuojame. Bet taip nėra. Yra stipresnės jėgos, likimas, gamta… Kaip antai Japonijoje nutiko.” Tai pasakęs aktorius tarsi susimąstė. Supratau, kad reikia griebtis linksmesnės temos – apie šeimą ir darbo pasidalijimą.

Šeimos galva

Girdėjome, kad mėgstate gaminti valgyti. O kuris šeimos galva? – pažėrėme buitinių klausimų.

“Gamindavau, –nusijuokė Saulius. – Bet pastaruoju metu vis rečiau ir rečiau. Kai vaikai buvo maži, kaip kiekvienoje normalioje šeimoje būdavo pietūs: sriuba, antras patiekalas, desertai. Bet kai likome su žmona dviese, retai begaminu.

Nebent žmona kuo nors skanaus palepina. Anksčiau mažiau pinigėlių buvo, mažiau veiklos televizijoje, teatre, reikėjo kažką galvoti. Juk ne paslaptis, kad prieš 10–15 metų TV projektų buvo kur kas mažiau. Tuo metu ne tik man buvo sunkokas laikotarpis. Tada ir gamindavome namie dažniau. Pavyzdžiui, mėgstu karpačio, kuriam reikia žalios mėsos arba žuvies. Beje, žalia mėsa man labai patinka. Mėsą dažniausiai perku, kai važiuoju į sodybą pailsėti: ten šalia skerdyklos yra parduotuvėlė, ir pardavėja man visada pasako, kuri mėsa lenkiška, o kuri – lietuviška. Stengiuosi viską lietuviška pirkti. O dar svajoju turėti šaldiklį, nusipirkti iš ūkininko ir pasidėti mėsos atsargų. Dar noriu turėti rūsį, kur būtų paties marinuotų pomidorų, agurkų, naminių sulčių ir, kaip senais gerais laikais, kabėtų dešros. O dar būtų bulvių aruodas. Tokį rūsį turėjo mano tėvai. Prisiminkite tuos gūdžius tarybinius laikus: ar tėvai eidavo iš parduotuvių su tokiais krepšiais maisto, kaip mes dabar? Būdavo, parsineša kas būtiniausia rezginukėje. Šiek tiek varškės, faršo – ir visi pirkiniai. Tik tiek, kiek reikia. O aš dabar kasdien galiu eiti į parduotuvę ir grįžti su dviem maišais.” Dabar namie dažniau gamina Rasa. Ji neturi darbo, tad laukia vyro grįžtančio – su vakariene. Rasa baigusi Muzikos akademiją, puikiai skambina fortepijonu, dirbo akademijoje koncertmeistere. “Menininkų atlyginimai maži arba protarpiais iš viso to darbo nėra. Ir jei vienas kuris turi geresnį darbą, kitam tenka aukotis. Buvo metas, kai aš namie prie puodų sukausi, o žmona dirbo. Dabar situacija pasikeitė: dirbu aš, o ji gali rūpintis namais.”

Apie šeimą, darbą, tuštybę

Saulius kilęs iš Vilniaus, kaip pats vadina – antroji karta nuo žagrės. Tėtis mirė, kai būsimajam aktoriui buvo 14 metų, o mama gyvena. Sūnus Lukas 24 metų, fotografuoja. “Buvo įstojęs mokytis šio amato, gavo stipendiją. Bet, kaip dažnai būna su jaunimu, “dėstytojai nieko neaiškino” – tad mokslus metė. Dirba fotoreporteriu viename portale, – papasakojo Saulius. – Lukas norėjo tapti televizijos operatoriumi, tačiau kursas renkamas tik kas ketverius metus. Užsikabino už fotografijos ir liko… Fotografuoja vadinamąjį bomondą (aukštuosius visuomenės sluoksnius – red.), tuštybę, renginius.”

O kas, jūsų nuomone, yra tuštybė? – klausimas gal šiek tiek provokuojantis, tačiau pašnekovas per daug nesistengė išsisukinėti.

“Daugelis dalykų, apie ką rašo ar rodo žiniasklaida, gali būti laikoma tuštybės rodymu. Ar daug ten rimtų, dėmesio vertų temų? Ta televizijų kova. Vienu metu transliuoja panašias ar beveik identiškas laidas, kad tik “apšoktų” viena kitą. Gerbiu, kai lenktyniauja dėl prasmingo dalyko. Yra juk ir puikių pavyzdžių. Antai dalyvavau TV3 projekte “Lietuvos garbė”. Turėjau pasveikinti moterį, kuri užaugino 11 vaikų, iš kurių dalis – svetimi. Jai labai patiko mano serialas. Patyrėme abipusį džiaugsmą: man buvo gera žinoti, kad yra tokių atsidavusių, dorų žmonių kaip ji, o jai buvo staigmena, kad ją pasveikinau būtent aš, aktorius, kurį svajojo pamatyti.” Tačiau kviečiamas į abejotinus projektus Saulius atsisakytų.

Aktoriaus dukra Ieva, kuriai dabar 26-eri, universitete studijuoja prancūzų kalbą. Dirba prie Prancūzų ambasados įsikūrusioje kavinėje, kur virėjas prancūzas, o dauguma lankytojų taip pat prancūzakalbiai. “Tai gera proga patobulinti kalbos įgūdžius. Ir kai dukra čiauška su prancūzais, neatskirčiau, kad ji ne jų tautietė. Bet norėtųsi, kad karjera barmenės darbu nesibaigtų”, – tėvas buvo atviras. Todėl jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad Ieva kviečiama vertėjauti ir į teatrą, kai ten atvyksta prancūzų trupės. Anksčiau ar vėliau mergina ras išsilavinimą atitinkantį darbą.

“Daiktas turi tarnauti man”

Ar nelikus namie Beltos, Saulius atrado kitą pomėgį? O gal dievina neva tikriems vyrams patinkančius dalykus?

“Man svarbiausia, kad automobilis būtų patikimas, – tuščio blizgesio ir pasirodymų, koks “kietas” populiariam aktoriui ir režisieriui nereikia. – Turiu nenaują “Subaru Legacy” ir tikrai nesvajoju apie kitą, blizgantį automobilį. Į išpuoselėtą tviskančią mašiną neįsidėsiu lentgalių, cemento, akmenų – bus gaila įbrėžti. O juk reikia į sodybą ar buto remontui ir šio, ir to atsivežti. Daiktas turi tarnauti man, o ne aš jam. Todėl visi mūsų automobiliai – pikapai. Tiesa, Belta ir pro gale įrengtas groteles sugebėdavo įlįsti į saloną ir net prie vairo atsisėsti, aplaižyti langus ir priplaukuoti ant sėdynių… O jei kada bute dėl tų jos plaukų idealios tvarkos ir nebūdavo, kai turi pomėgį, su viskuo susitaikai… Be to, ir butas turi būti man, o ne aš jam.”

O dar Saulius Balandis svajoja sutvarkyti sodybą kaime, kad joje būtų gera ir vasaromis, ir ne tik. Iš močiutės paveldėtoje sodybvietėje Širvintų rajone prieš kelerius metus Saulius susirentė svirną. Netoli teka Širvinta ir, anot pašnekovo, ten labai gera atmosfera. Tiesa, nuvažiuodavo tik retkarčiais – vis nebuvo laiko. “Būdavo, nuvažiuoji, kol nupjauni žolę – reikia išvažiuoti. Todėl sodybą bent penkis kartus išplėšė. Ir benzininis pjūklas, ir žoliapjovė, siurbliai, žarnos, ir betono maišyklė dingo. O vyras be betono maišyklės – ne vyras, – juokėsi mieste gimęs ir augęs aktorius. – Juk statant reikia betono, gerai, kad pirtelės pamatus jau buvau išliejęs. Svirne buvo lovos, ant kurių galėdavome nuvykę pernakvoti. Laimė, baldai vagių nedomino.”

Saulius tikino, kad norėtų šioje vietoje pastatyti aukštaitišką didelę dviejų galų trobą su “nukirstais stogo šlaitais”. Dar nori pirtelės. “Svajoju daug ką padaryti. Žmogus turi svajoti. Bet vis laiko, pinigų trūkumas sukliudo. Juk geriausia būtų, jei atvažiavo brigada, per dvi savaites medinį statinį surinko… Bet tai kainuoja”, – apgailestavo pašnekovas.

Žinote, kas yra nepritekliai? – gal kiek naiviai pasiteiravau aktoriaus ir režisieriaus.

“Žinoma, kaip ir daugelis! – nesutriko pašnekovas. – Man tai man, kaip bus, taip ir gerai. Bet juk ne vieni gyvename, visada žinai, kad reikia išlaikyti vaikus ir stengiesi kaip įmanydamas. Nežinau, kas bus vėliau, bet matau, kad visą amžių dirbęs, kai išeisiu į pensiją, negalėsiu pragyventi. Skaičiuosiu kaip ir visi pensininkai centus. Todėl ir noriu “pasidaryti” kaimelį, tvartelį, auginti avis, dar noriu turėti stalių dirbtuves, nedidelę kalvę. Labai norėčiau senatvėje restauruoti baldus. Ši veikla man tikrai patiktų.”

Esate bent sofą pervilkęs? – nepatikėjau savo ausimis. Juk apie menininkus, ir dar miestiečius, sklando anekdotai kaip apie nemokančius įkalti į sieną vinį.

“O kas čia tėra? – S.Balandis nė nemirktelėjo. – Kai daugelį metų naudotas minkštų baldų komplektas nudryžo, restauravau pats. Niekad nebuvau to daręs, tačiau nuplėšęs senuosius apmušalus pasidariau iškarpas, siuvėjas susiuvo naują gobeleną, o aš tik čik čik – prišaudžiau. Ir turime atnaujintą komplektą. Bet tai nebuvo įdomus darbas. Man labiau patinka senienos, nes jos turi savo dvasią. Kartą norėjau normalaus rašomojo stalo – įsigijau senovinį masyvų. Prie jo man reikėjo atitinkamo krėslo. Gavau tokį, Jugendo stiliaus, tačiau pavargusį. Nebrangiai man jį restauravo. Tas krėslas turi savo istoriją, ir jį pardavę žmonės labai mieli. Krėslas iš Marijampolės dvaro. Norisi nebepirkti beverčių daiktų – man brangesnis lietuviškas senas autentiškas baldas. Kai pirkau krėslą, buvo jis nieko vertas, teko suklijuoti, tvarkyti. Dabar atrodo puikiai.”

Liepos mėnesį – premjera “Mažvydas”

O jų tikrai daug – tik spėk suktis. Ką ten suktis – per galvą verstis, kad visur spėtų. “Neseniai sutikau pagrindiniam vaidmeniui Vytauto Rumšo spektaklyje “Mažvydas” (autorius Justinas Marcinkevičius). Premjera vyks Mindaugo karūnavimo dienos proga liepą, tad nedaug laiko beliko išmokti tekstus, pasiruošti. Iš pradžių net galvojau: ir kur aš kišu galvą, kai tiek daug kitų darbų. Ar spėsiu? Juk ir serialą reikia režisuoti (“Naisių vasara” – aut.), ir dar vienas pasiūlymas. Kai darbų nėra – blogai. Kai jų daug – irgi blogai. Bet vis tiek geriau, kad jų būtų. Režisuoti man – nauja sritis. Tačiau į kiekvieną darbą neriu kaip į naują dalyką. Juk net ir naujas vaidmuo teatre ar kine – tai kita patirtis. Ir įdirbis, “stažas” nelabai tepadeda. Nes viską kuri iš naujo. Tai ne staliaus darbas, kur kartą kitą pašlifavęs detalę, žinai, kaip darysi vėliau. Kažką daryti “greituoju būdu” irgi neišeina. Tai ir gaunasi, kad dirbi žmogus neskaičiuodamas nei jėgų, nei laiko”.

Kiek trunka darbo diena?

“Šiandien pradėjau 9 valandą, o grįžęs po interviu (o jis vyko 21 val. vakaro, kur Saulius atskubėjo tiesiai iš darbo – aut.) dar turėsiu ruoštis rytdienai: apmąstyti, ką filmuosime, išmokti tekstus, šiek tiek pasimokyti, ko reikia “Mažvydui”. Gulsiu miegoti tikrai nebe šią parą. O rytą 7 val. jau turiu būti darbe. Beveik neturiu išeiginių. Ir draugai atprato skambinti – žino, kad “naudos” iš tų skambučių nebus, nesusitiksime – dirbu.”

Daiva Norkienė

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...