2010 Rugsėjo 08

Mindaugas ir Kristina Sekmokai

Žemaitukai – gyva mūsų krašto istorija

veidas.lt

"Veido" archyvas

M.Sekmokas: “Norime atkreipti žmonių dėmesį, kad tie ištvermingi arkliukai, kuriais mūsų protėviai pasiekė Juodąją jūrą, dar tebėra čia, grtea mūsų, kad jie neliko amžių glūdumoje kaip didingos praeities prisiminimas. “

Paprasčiausiai pasiilgau arklio,
jo protingų ir gerų akių.
Norisi kažką sunkaus pavalkiot
arba šiaip – pasiganyt sykiu.

(Just. Marcinkevičius)

Mindaugo žmona Kristina juokais sako, kad vyro aistra šiems nykstančios veislės žirgeliams grėsė peraugti leistinas ribas, todėl ne kartą vyrą teko stabdyti, kad hobiui neišleistų visų šeimos pinigų.

Lietuvos Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkas panevėžietis Mindaugas Sekmokas kadaise nė nežinojo, kaip atrodo ši pamėgta žirgų veislė. “Perskaičiau knygą apie Lietuvos istoriją, lietuvių karo žygius ir supratau, kokią didelę reikšmę žemaitukai turėjo mūsų valstybės gyvenime. Bet net neįsivaizdavau, kaip tie arkliukai atrodo. Juk pas mus buvo įprasta žemaitukais vadinti tiesiog darbinius arklius. Bet kai išvydau tikrą grynakraujį žemaituką, supratau, kad tai nuostabus, mielas, gražus, labai gražiomis ir protingomis akimis arklys”, – tai šiek tiek primena meilės prisipažinimą.

“Kiekviena moteris pabamba, jei iš namų pinigai nešami, bet žmona džiaugiasi, kai mūsų žirgai varžybose užima pirmąsias vietas”, – atskleidė ponas Mindaugas. Kristina ir jųdviejų sūnus abiturientas Žygimantas nejodinėja, tačiau kai tik gali, padeda žirgynėlyje, nors didžiuosius darbus atlieka samdomi darbuotojai.

"Veido" archyvas

K.Sekmokienė: “Valstybė tikriausiai susipras prarandanti paveldą tik tada, kai žemaitukai išnyks”

M.Sekmokas turi medienos perdirbimo įmonę, kurioje uždirbamais pinigais ir finansuoja savo hobį. O tai iš tiesų nepigiai kainuoja. Arkliams reikia pašarų, inventoriaus, juos tenka skiepyti ir gydyti, pirkti vitaminų bei papildų. Ir viskas, pasak Mindaugo, iš tos pačios kišenės.

Kaip viskas prasidėjo

Ponas Mindaugas – miestietis, su šeima gyvenantis Panevėžyje. Maža to, kadaise pasirinko nieko bendra su gyvūnais neturinčią profesiją – baigė statybos institutą (dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą). Žmona Kristina taip pat nebuvo žirgų mylėtoja – jai labiau patinka auginti gėles, puošti aplinką ir už miesto esančioje sodyboje šeimai užauginti sveikų vaisių ir daržovių. Net sūnui Žygimantui labiau patinka kompiuteriai, o ne joti. Pasak tėvo, kai vaikystėje nukrito nuo arklio, daugiau prie šių gyvulių nesiveržė.

"Veido" archyvas

Mindaugas turi ne vieną hobį: grynakraujus žirgus lydi kiti keturkojai draugai

Nejodinėja ir Mindaugo sūnus iš pirmosios santuokos Joranas, kuris jau suaugęs ir su šeima gyvena Kėdainiuose. “Net keista – nė vienas vaikas nemėgsta jodinėti”, – gūžtelėjo pečiais žemaitukų veislės atkūrimo entuziastas ir prisipažino, kad jo pomėgiui daug įtakos turėjo genai.

Mindaugo tėvelis Marijonas Sekmokas buvo vienas pirmųjų Lietuvos čempionų vadeliotojų ir vienas pirmųjų Lietuvos žirgininkų, kuriam buvo suteiktas Lietuvos sporto meistro vardas. “Ir nors tėvelio jau 30 metų kaip nėra su mumis, aš lyg šiandien prisimenu, kaip mane, vaiką, jis imdavo su savimi į varžybas, – mena. – Augau tarp žirgų.

Todėl kartą ėmiau ir nusprendžiau įsigyti sportinį žirgą, vėliau įkūriau žirginio sporto klubą “Vytis”, į kurį treniruotis atvyksta nemažai jaunimo”. Prieš Mindaugo gyvenime prasidedant žemaitukų erai, buvo kitų žirgų. Didelių. Jis laikė Hanoverio, trakėnų veislės žirgus, o dabar jau dešimt metų augina žemaitukus. Pradėjo nuo vieno, o dabar bandoje šių gražuolių net 15. Ir dar sako, kad banda jau gerokai sumažėjusi – buvę daugiau.

Ir laimėje, ir varge

Kristina Sekmokienė, nors kartkartėmis vyrui, kaip pati sako, ir išrašo velnių, kai šis dėl hobio praranda stabdžius, žirgelius myli ne ką mažiau nei jis. Ji lydi vyrą į daugumą renginių. “Ir Kernavėje buvome, ir “Bėk, bėk, žirgeli” šventėje, – pasakojo moteris. – Jei tokie štai atsidavėliai kaip Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai nieko nedarytų, šie puikūs žirgeliai išnyktų. Šiai veislei ne kartą grėsė išnykti. Ačiū didikams Oginskiams, kartą jie šią veislę jau prikėlė iš mirusiųjų. Dabar visame pasaulyje jų tėra 400. Labai reikėtų valstybės dėmesio žemaitukams. Bet valstybė tikriausiai susipras prarandanti paveldą tik tada, kai žemaitukai išnyks”.

"Veido" archyvas

Žemaitukai – labai atsparūs ir ištvermingi žirgeliai

Žirgyno vietoje – ežeras

Bene baisiausia poniai Kristinai buvo, kai pavasario potvynis vos ne akimirksniu žirgyną pavertė ežeru. Tas dienas moteris prisimena su siaubu. Pro Panevėžį tekančios upės Lėvuo ir Sanžilė taip ištvino, kad buvo apsemta daugybė miesto pakraštyje bei rajone esančių sodybų ir kaimų.

“Mūsų žirgynėlis netoli santalkos, iki upės apie 1,5 kilometro, – pasakojo moteris. –  Nelaimė užklupo staiga. Rytą viskas buvo gerai, žirgynėlio vadovas išvyko į Vilnių tvarkyti reikalų. O po kiek laiko žmonės jam paskambino, kad skęsta žirgynas. Parskubėjo atgal ir nebegalėjom įeiti – visur siautė vanduo. Maždaug metro gylio ežeras tyvuliavo žirgyno kieme ir aplinkiniuose laukuose, vanduo sėmė arklides, žirgai jau iki pilvo stovėjo vandenyje. Vežėme žirgus kur sausa pas ūkininkus ir į veislininkystės stotį”.

Gelbėjimo darbai buvo pradėti vakare, ir temstant žirgai baidėsi vandens, nebrido iki sausesnės vietos, kur jų laukė priekabos. Evakuaciją teko atidėti iki ryto, žirgų ir jų šeimininkų tuomet laukė sunki ir baugi naktis. Sunkiausia buvo gelbėti jaunus neprajodinėtus žirgelius, kurie nebuvo pripratinti prie kamanų, ir ponių veislės arkliukus, kuriems naujai atsiradęs ežeras buvo per gilus bristi.

O po apsemtus laukus lyg niekur nieko plaukiojo ir naujas valdas apžiūrinėjo bebrai, turškėsi ką tik parskridusių gulbių pulkeliai. “Savaitę žirgeliai praleido ne namuose, – pasakojo Kristina. – Ačiū geriems žmonėms, kurie padėjo, priglaudė žirgus, pasidalijo pašaru. O nuostolių neišvengėme – supuvo ir grūdai, ir šienas”. Tik kai po daugelio nesėkmingų bandymų gelbėtojai pagaliau išsprogdino ledų sangrūdas upėje ir vanduo nuslūgo, žirgai galėjo grįžti namo.

Įžvelgia tautos dvasią

Kristina sako, kad žemaitukai – labai atsparūs ir ištvermingi žirgeliai. O ponas Mindaugas, žiūrėdamas į savo augintinius, girdi protėvių šauksmą. “Žemaitukai – tai mūsų senovė. Kaip ir Gedimino kalnas, kaip Trakų pilis, – paklaustas, ką jam reiškia šie neaukšti kresni arkliukai, karštai kalbėjo M.Sekmokas. – Žiūrėdamas į šiuos arkliukus matau mūsų istoriją ir girdžiu protėvių šauksmą”.

Gerų žodžių žemaitukams nepagailėta ir asociacijos interneto puslapyje. Pasirodo, tai viena seniausių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI–VII amžiaus. Žemaitukai lietuviams padėjo karų ir priespaudų metais. Apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais J.Kraševskis rašė: “…šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai už tai, kad ji nebuvo sunaikinta.” Ir kiti, ir šis mūsų protėviams sėkmę atnešęs mūšis, staigūs manevrai ir tolimi žygiai buvo įmanomi tik turint daug greitų, tvirtų ir ištvermingų žirgų. Todėl garsas apie žemaitukus buvo pasklidęs labai plačiai.

Jie dar gyvi!

Mindaugo Sekmoko vadovaujamos asociacijos nariams priklausantys žemaitukai rugsėjo 8-ąją leisis į istorinį dviejų tūkstančių kilometrų žygį. Į šį 600 metų senumo Vytauto Didžiojo žygį iš senosios Lietuvos sostinės Trakų iki Juodosios jūros išjos 15 žirgų. Žygio, kuris, kaip planuojama, turėtų trukti nuo 40 dienų iki dviejų mėnesių, data pasirinkta neatsitiktinai – tą dieną 1430 metais ketinta karūnuoti Vytautą Didįjį Lietuvos karaliumi. Kelionė tęsis per keletą valstybių, numatyta kasdien nujoti po 50 kilometrų ir pakeliui aplankyti daugiau kaip dvidešimt svarbiausių buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių objektų bei pasiekti Očakivo miestelį.

“Norime atkreipti žmonių dėmesį, kad tie ištvermingi arkliukai, kuriais mūsų protėviai pasiekė Juodąją jūrą, dar tebėra čia, greta mūsų, kad jie neliko amžių glūdumoje kaip didingos praeities prisiminimas. Norime parodyti, kad tai tie patys žirgeliai: ir gyvi, ir galingi”, – pasakojo M.Sekmokas.

Iš jo žirgyno į kelionę vyks vienintelis žemaitukas – eržilas Praidas. Dar šešis žemaitukus kelionei paruošė Vilniaus žirgynas, keturis – Laukuvos. Dabar Mindaugas ir jo šeima gyvena rengimosi kelionei ir nekantraus laukimo nuotaikomis. Tiesa, verslininkas pats į žygį nejos: jis savo Praidą patikėjo kitam asociacijos nariui.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Anonimas rašo:

    graziai moka parasyt ;]


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...