2010 Gruodžio 05

Daina Jakubauskienė

Žalias avis beganant

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kai prieš keletą metų it perkūnas iš giedro dangaus užgriuvo krizė, o atleidimai iš darbo tapo niūria kasdienybės dalimi, kaunietė Daina Jakubauskienė (52) nelaukė, kol pateks į beviltišką situaciją, ir it siūlų kamuolį ėmė vynioti mintį, ką dar galėtų šiame gyvenime nuveikti. Juolab kad savo svajonėmis galėjo pasidalyti su dukra Gabija (24).

Universitete studijavusi taikomąją matematiką ir iki krizės turėjusi gerą bei mėgstamą darbą, Daina apie jokį nuosavą verslą anksčiau net nesvajojo. Susimąstyti apie ateitį privertė būtent krizė. “Niekada nemaniau, kad sulaukus penkiasdešimties jau metas gultis į “grabą”, todėl kiekvieną rytą per Ąžuolyno parką pėsčiomis kulniuodama į darbą ir spėliodama, kuri diena jame bus paskutinė, pradėjau mąstyti, kuo dar galėčiau ir, svarbiausia, norėčiau užsiimti.

Prisiminiau, kad kažkada planavau sulaukusi penkiasdešimties užsirašyti į buhalterių kursus ir mokytis skaičiuoti ne tik savus pinigus. Nes metai bėga, o dirbant buhaltere nebereikalingas nei grožis, nei jaunystė, nes bent jau šioje srityje į darbą priimama ne pagal tai”.

Juk moka siūti ir megzti

Galiausiai Daina suprato, kad nieko kito nemoka taip gerai, kaip siūti ir megzti. Juk dar gūdžiais 1991-aisiais buvo laimėjusi pirmą vietą Lietuvoje surengtame “Burda Moden” neprofesionalų siuvimo konkurse. Tačiau pažaidusi šia mintimi moteris suprato, kad troškimu siūti nebedega, o štai megzti būtų visai neblogai.

Daina iki šiol prisimena, kad ją megzti dar septintoje klasėje išmokė draugės, kurios gaudavo tais laikais iš rankų į rankas perduodamų lenkiškų mezgimo žurnalų. Todėl iš to noro megzti ji net išmoko lenkų kalbą. O Gabija pirmą megztinį nusimezgė, kai mokėsi dar šeštoje klasėje, tuo nustebindama mamą: “Mane ištiko smūgis, kai ji tą megztinį pabaigė – iki paskutinės akimirkos maniau, kad jai to padaryti nepavyks…”

"Veido" archyvas

Rasite ne tik siūlų, bet ir veltinių šlepečių, ir segių, ir originalių rankinių

Nors tie laikai, kai drabužių parduotuvėse nebuvo į ką net akių paganyti, o Lietuvos moterys sugebėdavo ne tik iš kirvio išvirti sriubą, bet ir, išardžiusios kojines, nuo galvos iki kojų apmegzti šeimos narius tikrais šedevrais, jau nugrimzdo į praeitį, gerų siūlų Laikinojoje sostinėje iki šiol nebuvo per daug. Taip ir gimė mintis atidaryti mieste dar vieną mezgėjų šventovę.

Juolab kad šiai gražiai mamos idėjai labai pritarė ir kultūros vadybą studijavusi Gabija. “Iki šiol prisimenu, kaip jai dar mokantis vaikštinėjome abi po Laisvės alėją ir aš bandžiau dukrą iškvosti, kuo ji ketina užsiimti baigusi studijas. Tada Gabija ilgai negalvojusi atkirto, kad turės savo meno galeriją”, – dabar prisimena Daina ir juokiasi, kad savo tarsi netyčia išsprūdusią mintį mergina jai priminė ir tada, kai nepavyko tęsti mokslų bei magistrantūroje studijuoti menotyrą – universitete šios programos nebeliko. Tiesa, tada mama jau lyg ir bandė bėgti į krūmus: viena yra svajoti, o visai kas kita – visa tai įgyvendinti. Juk Lietuvoje ir toliau siautėjo krizė, todėl lyg niekur nieko pradėti verslą moterims atrodė kone šventvagystė.

Heraklio žygiai

Kol mama dar dvejojo, iniciatyvos ėmėsi Gabija, todėl dabar Daina mano, kad savo verslo pradėti būtų nesugebėjusi, jeigu jai nebūtų padėję artimieji.

Supratusi, kad į krūmus pabėgti negalės, moteris pirmiausia dar kartą apėjo Kauno ir Vilniaus siūlų parduotuves, o tada sėdo prie interneto ir puolė domėtis tarptautinėmis siūlų bei mezgimo parodomis ir ieškoti tinkamų tiekėjų.

Tačiau sunkiausia, pasak pašnekovių, buvo ne užmegzti kontaktus užsienyje, o įveikti visus biurokratinius barjerus Lietuvoje: šioje srityje neturint praktikos tai prilygo mitinio herojaus Heraklio žygdarbiams. Motina su dukra net juokiasi, kad jeigu tektų viską pradėti iš naujo, įvykdyti visus įstatymų keliamus reikalavimus, tikriausiai nebeužtektų nei drąsos, nei jėgų.

Beje, Gabija su drauge pačios dažė naujosios parduotuvės sienas, pačios dekoravo senus baldus. Savo indėlį į bendrą katilą įnešė ir Dainos vyras Romas. Moteris juokiasi, kad išgirdęs jos ketinimus imtis verslo sutuoktinis beveik valandą tylėjo, o paklaustas, kodėl jos nepalaiko, nustebęs patikino, kad jo tyla ir yra pritarimas. Jis ne tik padėjo įrengti parduotuvę, bet ir, būdamas kur nors netoliese, mielai užsuka pažiūrėti, ar nereikia jo pagalbos. Projektu apsidžiaugė ir seneliai bei močiutės, kurie, pasak Dainos, mielai pasiryžę joms padėti ir dabar.

Prancūzas Jonas

Į tarptautines siūlų bei rankdarbių parodas Daina su Gabija važinėja iki šiol ir kiekvieną kartą žavisi ten pamatytomis grožybėmis bei naujovėmis. Prisipažįsta, kad nors tie laikai, kai panorusios megzti moterys pirkdavo ir ardydavo kojines, jau seniai praėjo, atsidūrus mugėse nuo įvairovės gali net galva apsvaigti. Maža to, pasak Dainos, nors Lietuvoje megzti moka kone kiekviena moteris, pas mus tas mezgimas tarsi nevykėlių laisvalaikio užsiėmimas – virbalus į rankas ima tas, kuris neturi už ką nusipirkti patikusio drabužio. O Vakaruose rankų darbas vis labiau vertinamas, mezgami ne tik drabužiai, bet ir namų interjero detalės.

Daina daugiau galvojo apie nuostabius siūlus, o dukra puoselėjo mintį parduotuvėje prekiauti ir maloniomis jaunų menininkų kurtomis smulkmenomis bei svarstė galimybę įkurti kone “penktadienio vakaro mezgimo klubą” (nors tikina, kad taip pavadintą ir visame pasaulyje išgarsėjusią knygą perskaitė jau gerokai vėliau). Juolab kad Vakaruose labai išpopuliarėjo vadinamasis “knitting dating” – pasimatymai mezgant, kai namie ar kavinėje susirinkusi kompanija, vyrai ir moterys, bendrauja, tuo pat metu nepaleisdami iš rankų vąšelių ar virbalų. Todėl moterys džiaugiasi, kad ilgainiui į jų parduotuvę pamezgėti užsuka vis daugiau nuolatiniais tampančių klientų (“iš smalsumo įsigyja siūlų porai pirštinių, o galiausiai nutaria jų primegzti visai šeimynai”).

Tikru “Žalių avių” simboliu jau tapo prancūzas Juanas, kurį kolektyvas vadina tiesiog Jonu. Iš pradžių tikriausiai užklydęs atsitiktinai, galiausiai vyrukas ėmė čia lankytis kone kasdien ir net nepamiršta parduotuvėje dirbančioms merginoms pranešti, kad jo kelias dienas nebus, nes išvažiuoja. Pats nusimezgęs šaliką, jis jau ėmėsi naujų darbų.

Ar paprasta dirbti kartu su mama

Daina juokauja: “Kai nebuvau verslininkė, turėjau ir laiko, ir pinigų, o dabar – nei to, nei to”. Juolab kad įveikusi visas kliūtis ir atidariusi parduotuvę moteris sulaukė pasiūlymo dirbti UAB “Mikrovisatos servisas”. Todėl, kone viską užkrovusi ant pečių dukrai, pati reikalus tvarko po darbo ir savaitgaliais. Tačiau Gabija net neslepia, su kokiu malonumu kiekvieną rytą drožia į savo ir mamos parduotuvę (“nebūna taip, kad atsibundi ir norisi kuo greičiau sulaukti vakaro”). Ten ji praleidžia visą dieną, tačiau dievagojasi, kad tikrai nepasiilgsta laisvės ir nenorėtų savo darbo perleisti svetimai pardavėjai: “Pats viską kuri, tad nesinori samdyti žmogaus, kuris sėdėtų susiraukęs, klientus pasitiktų be jokios šypsenos ir atbaidytų mūsų mezgėjas”.

Mergina prisipažįsta, kad dirbant kartu su mama neapsieinama ir be konfliktų, tačiau mano, jog jų yra visur – ar tai būtų darbiniai, ar šeimyniniai santykiai. Jai antrina ir Daina, juokaudama, kad kartais tos žiežirbos laksto gal ir be reikalo, tačiau santykiai tapo dar glaudesni – yra daug reikalų, kuriuos moterys visada sprendžia kartu. Dienas praleidžia atskirai, todėl belieka tai padaryti vakare arba savaitgaliais.

Ateičiai paliktas šuo

Kauno centre įsikūrusi jauki parduotuvėlė jau gyvena savo gyvenimą, o Daina, paklausta, ką darytų, jei tektų viską pradėti nuo pradžių, svarsto, kad tikriausiai pasielgtų taip pat. Juk ir dabar, kai prieš žengiant ryžtingą žingsnį užplūdo baimė, pati sau pasakė: “Ką aš galiu prarasti? Tik pinigus? Bet taip ir liktum nepabandęs ir nežinotum, su kuo tai valgoma, o dabar žinai”.

Moteris mano, kad daug kas priklauso nuo žmogaus charakterio – vieni netekę darbo tik lieja ašaras, o kiti rizikuoja ir kartais net laimi: “Patekusi į nemalonią padėtį visada stengiuosi mąstyti racionaliai ir ieškoti išeities. Tada pasidaro labai ramu. Todėl ir kurdama verslo planus sugebėjau save įtikinti, kad kai gausiu atleidimo lapelį, pasaulis aukštyn kojomis tikrai neapsivers. Taip ir buvo”.

Dėl savo verslo moteris atsisakė ne vieno malonumo. Tarkime, prieš tapdama verslininke du kartus per savaitę eidavo sportuoti, bet dabar tam nebeturi laiko. Nebeliko jo ir draugėms,  sodybai ir net pačiam mezgimui. “Esu kaip batsiuvys be batų – nors renkiesi siūlus tarsi galvodama apie save, svajodama, ką nusimegsi, bet laiko tam vis nebelieka…” – prisipažįsta Daina.

Ji juokiasi, kad bent jau kol kas nepavyko įvykdyti ir dar vieno sau duoto pažado: “Planavau, kad kai mane atleis, įsigysiu šunį – kol kiti ryte lėks į darbą, aš vaikščiosiu po Ąžuolyną, vedžiosiu savo keturkojį ir niekur neskubėsiu. Dabar save raminu, kad šunį įsigysiu išėjusi į pensiją”.

Ir prisipažįsta, kad kartais pagauna save galvojančią, kaip būtų smagu ne tik išlaikyti jau turimą parduotuvę, bet ir atidaryti jos filialą.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. cd cd rašo:

    Puikus straipsnis.
    Keista ir graudu kad būtent tokie pozityvus ir smagūs straipsniai/istorijos yra nukišamos į pačia svetainės apačią.

  2. Ana Ana rašo:

    šAUNUS straipsnis!
    IR LABAI LAUKIAM FILIALO VILNIUJE:)

  3. Kuklus Kuklus rašo:

    Dar sauniau jeigu butu bent koks adresas


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...