2015 Spalio 19

Ypatingojo valdymo Lukšių miestelis

veidas.lt

Petro Malūko nuotr.

Miestelis, kuriame nekilnojamasis turtas kainuoja brangiau nei mieste, kurio gatvės išpuoštos gėlėmis, menininkų darbais ir visada trykštančiu fontanu. Tai ne Trakai šalia Vilniaus, o Lukšiai – tik seniūnijos centras Šakių rajone. Vos atkūrus nepriklausomybę Lukšiai užsimojo už savo gerovę atsakyti patys – pirmieji Lietuvoje išbandė tikrąją savivaldą. Jos nebeliko, bet noras patiems tvarkytis savo gyvenimą niekur nedingo.

Jūratė KILIULIENĖ

Lukšiai išsidėstę abipus judraus kelio Kaunas–Šakiai. Pro šalį lekia nenutrūkstamas srautas automobilių, sukurdamas apgaulingą įspūdį, kad tai dėl jų miestelis pulsuoja gyvybe. Iš tiesų judėjimą čia kuria kasdienė lukšiečių veikla. Miestelyje yra drabužių valykla, dvi kirpyklos ir grožio salonas, kavinė, veikianti nuolat, ne tik pagal proginius užsakymus. Tam, kas pažįsta provinciją, tai daro įspūdį, nes kiek didesnę įvairovę ten dažniausiai siūlo nebent degalinių parduotuvėlės.

„Nedarbas Lukšiuose mažesnis nei Lietuvos vidurkis – 7 procentai. O kai žmonės dirba, jie turi iš ko tenkinti savo poreikius, duodami darbo smulkiajam verslui“, – žinomas tiesas dėsto Lukšių seniūnas Vidas Cikana.

Seniūnas pasisiūlo kartu apžiūrėti miestelį, ir sutartas trumpas pasivaikščiojimas išsitempia į dvi valandas. Per pastaruosius dešimtmečius Lukšiai tapo panašūs į muziejų po atviru dangumi – išpuošti meninėmis kompozicijomis, daugybe akmens ir metalo skulptūrų, fontanais ir gėlėmis. Pelkėtos laukymės vietoje atsirado Siesarties vingio parkas. Jį kūrė Lukšių bendruomenė ir į plenerus čia kasmet atvykstantys menininkai. Praėjusį gruodį ant kalnelio priešais bažnyčią iškilo tremtinių atminimą įamžinantis memorialas. Įspūdingos kompozicijos sumanytojas – pats seniūnas, jai įgyvendinti pasitelkęs visą būrį medžio drožėjų, kalvių, skulptorių.

V.Cikana yra ne tik seniūnas, bet ir itin produktyvus skulptorius. Tarp jo darbų – 120 koplytstulpių, 400 rūpintojėlių iš medžio ar akmens. Ne visi jie nutūpė Lukšiuose, daugelis iškeliavo į Europos šalis, Jungtines Valstijas, Australiją. Nemažą dalį darbų menininkas išdovanojo – skaičiuojant savikaina, jų vertė siektų daugiau nei 100 tūkst. eurų. O Lukšiai pagal juos puošiančių meno kūrinių tankumą galėtų pretenduoti į kokią rekordų knygą. Iki rekordo, ko gero, temptų ir 6 tūkst. spygliuočių, kuriuos miestelyje pasodino pats seniūnas.

Dar vienas išskirtinis šio Šakių rajono miestelio faktas: 1991 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jam buvo suteiktas išimtinis savivaldos statusas. V.Cikana, tuomet jau viršaitis, įkalbėjo Seimą leisti Lukšiams tvarkytis pagal amerikietišką savivaldos modelį. Buvo sukurta savarankiška administravimo sistema, galėjusi pati išsilaikyti, įkurtas darželis, perimtas mokyklos valdymas. Seniūnija turėjo savo sąskaitas banke, pati tvarkėsi su savo uždirbtais pinigais, užuot atidavusi juos į bendrą katilą. Miestelėnai dar ir dabar atsimena, kad tada visą dešimtmetį vanduo čia kainavo dvigubai pigiau negu visame rajone, nes jį tiekė sava komunalinių paslaugų organizacija.

Seniūnas – dvarininkas

Lukšiai nuo senų laikų turėjo geresnes starto pozicijas nei kiti miesteliai. Mat glaudėsi prie Zyplių dvaro ir nuo pat XVII a. buvo jo auginami ir maitinami. Dvaras su Lukšiais susijusius žmones mokė amatų, ūkininkavimo, skleidė europines tradicijas.

Sovietinės okupacijos metais dvaras buvo trinamas iš miestelio istorijos ir žmonių atminties. 1981-aisiais paskirtas dirbti į Lukšius kolchozo dailininku, V.Cikana rado jame runkelių sandėlį. Pastatų būklė buvo apgailėtina: sienos yrančios, ant stogų augo medžiai. Pats prikalė ant dvaro sienos plakatą „Nustokim griauti architektūros paminklą. Gėda niokotojams“.

Kitą dieną jauną dailininką išsikvietė Šakių kagėbistai, bet kadangi šis prisipažino, paliko ramybėje. Pamažu V.Cikanai pavyko net prisijaukinti kolchozo vadovybę – gaudavo leidimą tai pastatams, tai parkui patvarkyti.

Didieji dvaro gaivinimo darbai prasidėjo 2001 m. Apie Zyplių atkūrimo etapą seniūnas galėtų pasakoti valandų valandas. Nieko nuostabaus – dvaras jau ketvirtį amžiaus yra ir didžiausias jo džiaugsmas, ir galvos skausmas. Nuo 2002-ųjų nebuvo nė dienos, kad nebūtų jame apsilankęs, dažnai čia leisdavo dienas ir naktis.

V.Cikana prasitaria, kad per tą laiką griuvo jo asmeninis gyvenimas, būta daug pavydo, bandymų sužlugdyti. Tarkim, kartą jis viešai pasipasakojo skyręs dvarui 200 tūkst. Lt asmeninių lėšų. Netrukus prisistatė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, V.Cikanai teko įrodinėti, kad jis nevagia restauravimui skirtų lėšų. Įtarimų pavyko atsikratyti įtikinus, kad vien pats sargaudamas, užuot samdęs tarnybą, sutaupė kone visą šią sumą. Vietoj antrankių tada gavo Kultūros ministerijos premiją.

2012 m. atidarytas restauruotas Zyplių dvaras su 13 išlikusių pastatų ansambliu ir jį juosiančiu 20 hektarų parku dabar yra visoje šalyje žinomas kultūros centras. Per metus jį aplanko 30 tūkst. svečių, čia vyksta menininkų plenerai „Zyplių žiogai“, Pažaislio festivalio koncertai, lietuviško kino mėgėjus sutraukiančios „Sidabrinės gervės naktys“, parodos, edukacinės programos. Dvare įsikūrusi aktyvi Šakių rajono tautodailininkų bendrija „Dainius“, Zanavykų muziejus.

Zyplių dvaras džiugina ne vien kultūros žmones. Jo atlikta ir tebeatliekama misija dar platesnė, reikšmingesnė. Galima sakyti, dvaras leidžia vietos gyventojams jaustis oriai.

Bedarbių kuriama gerovė

„Jau pirmiesiems atkūrimo darbams pasitelkiau seniūnijos bedarbius. Įtraukiau juos pagal viešųjų darbų programas. Nešė šiukšles, kirto šabakštynus, dirbo viską, kas juodžiausia ir sunkiausia. Kažkam reikėjo tai padaryti prieš įžengiant restauruotojams. Darbų jiems yra ir dabar – tvarkyti parko alėjas, mišką, tvenkinius. Negirdėjau jokių prieštaravimų, kai atsirado tvarka atidirbti už pašalpas. Pas mus žmonės to nesigėdija, priešingai, noriai imasi miestelio gražinimo darbų. Didžiuojuosi jais“, – tikina seniūnas.

Pozityvus požiūris – ir jo asmeninis nuopelnas. Štai pernai kuriant tremtiniams įamžinti skirtą kompoziciją metalą šveitė, detales virino, konstravo ir seniūnas, ir jo vaikai, ir atidirbantieji už pašalpas. Žodžiu, visi, kuriems rūpi bendri miestelio reikalai.

V.Cikana skaičiuoja: seniūnija iš biudžeto dvaro priežiūrai per metus gali skirti apie 1500 eurų, bet pasinaudojant viešųjų darbų, atidirbimo už pašalpas ir kitomis programomis darbų atliekama už 100 tūkst. eurų. Ir daro paprastą išvadą – geriau tegul žmogus būna bedarbis, gauna socialines garantijas ir prie to dar teikia naudą miesteliui, nei išvažiuoja ir kažkur dirba nelegaliai.

Atgijus dvarui naudą pajuto ir prekybininkai. Tarkim, garsiaisiais Lukšių sūriais prekiaujantis kioskelis dabar veikia ir savaitgaliais. Autobusais atvykę turistai, šimtai renginių dalyvių šluoja iš parduotuvėlių ledus ir gėrimus, užsisako pietus miestelio kavinėje.

Kai 1997 m. Žemės ūkio ministerijos konkurse Lukšiai atsidūrė tarp dešimties gražiausių šalies miestelių, namų kainos iškart šoktelėjo dvigubai ir į ankstesnį lygį jau nebesugrįžo. Ir šiandien nekilnojamasis turtas Lukšiuose kainuoja brangiau negu Šakiuose. Nepaisant to, būsto paklausa visada yra, tik beveik niekada nėra pasiūlos. Kasmet čia išdygsta po vieną kitą naują namą, paprastai to imasi namo su pinigais sugrįžę emigrantai.

Užkariauti pasaulio – su šlepetėmis

Bedarbiams veiklos parūpina seniūnas, o kas Lukšiuose kuria darbo vietas? Be biudžetinių įstaigų, seniūniją nuo seno maitina pieno produktų gamintojai – „Europienas“, „Uriga“ ir Lukšių pieninė.

Daugiau nei šimtas žmonių dirba vienoje didžiausių šalyje Lukšių žemės ūkio bendrovėje, dešimtys – „Lukšių tekstilėje“, J.Dai­nelienės įmonėje, užsiimančioje didmenine ir mažmenine prekyba namų apyvokos ir santechnikos prekėmis, keliose lentpjūvėse.

Greta šių miestelio verslo „ryklių“ drąsiai galvą kelia 28-erių lukšiečio Tado Bybarto individualioji įmonė „Šlepetija“. Išbandęs gyvenimą sostinėje, ragavęs ir emigranto duonos vaikinas įleido šaknis gimtajame miestelyje ir nutarė būti pats sau ponas. Sunkiai įgyvendinamų sumanymų jis nepuoselėjo, madingų verslo krypčių nesivaikė – ėmėsi siūti šlepetes. Tuo nuo seno užsiėmė jo sesuo ir tėvai.

Nuo vaikystės gerai pažįstamam užsiėmimui, iš kurio jo tėvai prisidurdavo prie algos, Tadas suteikė modernų veidą – jį įteisino, praėjusį rudenį atidarė internetinę parduotuvę, pradėjo prekybą feisbuke. Tad dabar Lukšių šlepetes avi ne tik aplinkiniuose turgeliuose apsiperkantys lietuviai, bet ir užsakovai iš tolimų kraštų.

Šeimos versle Tadas atsakingas už gamybos cecho aprūpinimą medžiagomis, pardavimą, gaminių tobulinimą pritaikant naujas technologijas. Jam taip pat patinka stovėti prie prekystalio nuosavoje parduotuvėje su iš tolo šviečiančia iškaba „Šlepetija“. Tadui pasisekė, kad niekam nereikia mokėti nuomos, – tinkamos patalpos atsirado tėvams priklausančiame ūkiniame pastate šalia šeimos gyvenamojo namo.

Mažo miestelio parduotuvė, prekiaujanti vien šlepetėmis, teoriškai turėjo tapti nepavykusiu pradedančio verslininko bandymu. Tačiau „Šlepetija“ jau net nespėja tenkinti visų užsakymų. Susidomėjimas toks didelis, kad į internetą sukeliama tik dalis pavyzdžių, antraip užsakymai negalėtų būti patenkinti laiku. Tadas teigia, kad jam pavyko atrasti nišą, nes iki šiol specializuotų šlepečių parduotuvių Lietuvoje nebuvo. „Šlepetijoje“ siūlomos natūralios odos su vilnoniu vidpadžiu, lininės, vilnonės, įsispiriamos, batelių formos šlepetės – Tadas niekada neskaičiavo, kiek rūšių naminio apavo jis siuva, nes dažnai sulaukia ir individualių, vienetinių užsakymų.

„Man labai smagu, kad su klientu visada galiu rasti bendrą kalbą. Aš prie jo derinuosi, o ne jis prie manęs. Pirmas reikalas man yra kokybė. Žinoma, kas nedirba, tas nedaro klaidų, kartais jų pasitaiko ir man, bet stengiuosi kuo greičiau jas ištaisyti. Todėl man ir sekasi“, – kukliai šypsosi šlepečių verslo savininkas. Jis siekia ne parduoti kuo daugiau gaminių, bet įtikinti pirkėją sugrįžti dar kartą, atsivesti kitų pirkėjų.

Baigdamas mokyklą T.Bybartas planavo kitokią ateitį. Studijavo technomatematiką Vilniaus Gedimino technikos universitete, bet po pirmųjų metų suprato, kad į mokslus nėrė pasidavęs visuomenės spaudimui, o ne to norėdamas.

„Tada išvažiavau į Ispaniją užsidirbti milijonų, pusantrų metų skyniau apelsinus. Pamačiau, kaip žmonės verčiasi kitur, nors ir nepavyko nieko užsidirbti. Dar pakeliavau po Portugaliją, įrenginėjau parduotuves Berlyne, dirbau pas ūkininką Norvegijoje. Sekėsi puikiai, bet supratau, kad rojus niekur mūsų nelaukia, jį susikuriame patys“, – vardija savo klajones Tadas.

Namo jis grįžo praturtėjęs gyvenimiška patirtimi, supratęs, kad daug kas problemų ieško aplink save, nors dažniausiai jos slypi žmogaus galvoje. Vaikinas apgailestauja, kad lietuviai burnoja prieš savo šalį ir nemoka įvertinti to, ką turi čia. Sunkiai dirbti reikia visur, bet savo sumanymus geriausia įgyvendinti gimtajame krašte, nes čia padeda net savos sienos.

„Grįžau ir tikrai jau niekur nebevažiuosiu. Bet užsienyje praleistų metų neišsižadu. Ten išmokau atsikratyti savo baimių, atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti paprasčiau. Jei bandysi, tikrai kas nors iš to išeis. Mane labai įkvėpė vienas epizodas iš Donaldo Trumpo biografijos. Skaičiau, kad jis buvo bankrutavęs, turėjo 9,9 mlrd. dolerių skolą ir vieną dieną pamatęs gatvėje vargetą su ištiesta ranka suvokė, jog tas žmogus už jį vertingesnis 9,9 milijardo. Ta netikėta mintis privertė jį atsitiesti ir eiti pirmyn. O svarbiausia, ką išmokau iš Trumpo, tai nebijoti savo klaidų, nes iš jų mokomasi“, – tikina įkvėpimo milijardieriaus knygose besisemiantis lukšietis.

Tado sprendimą grįžti į Lukšius daug kas vertino skeptiškai, svarstė, ar pasaulio matęs jaunas žmogus provincijoje neuždus. Bet jis nuo pradžių žinojo, kad mažas miestelis yra pranašumas – čia geresnės galimybės rasti darbuotojų, daug kas pigiau kainuoja. O kadangi prekybos verslą palankiau kurti didmiestyje, jis neapsiriboja Lukšių „Šlepetija“, stiprindamas ją internetinėje erdvėje. Jau dabar šlepečių gamyba ir prekyba jomis yra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis, nors beveik visos pajamos investuojamos atgal į verslą – medžiagoms pirkti, internetinei prekybai tobulinti.

Plaukia pieno upės

Sėkmingos verslo idėjos greitai randa sekėjų, tad gal kada nors Lukšiai bus žinomi kaip šlepečių gamintojų miestelis?

Kol kas juos labiau garsina pieno produktai, ypač sūriai. Pavadinimas „Lukšių sūris“ jau tapęs beveik bendriniu, tokiais sūriais prekiaujama visuose šalies prekybos centruose, turgavietėse. Garsiausias iš jų – „Zanavykų“, laikomas šio krašto kulinarine vizitine kortele. UAB „Uriga“ šokoladu glaistyti varškės sūreliai taip pat išskirtiniai. Jie ne kartą apdovanoti įvairiais medaliais, o smaližiai „Urigos“ gaminius, pakuojamus į raudonos spalvos popierėlius, vadina pačiais tikriausiais šokoladiniais sūreliais.

Miestelio pieno gamintojų produktai žinomi net tokioje egzotiškoje šalyje kaip Iranas – Lukšių pieninė šį rugsėjį sulaukė Irano vyriausybės leidimo eksportuoti produkciją į šią šalį.

Būtent Lukšių pieninė pradėjo kurti pieno perdirbimo ir jo produktų gaminimo tradicijas miestelyje ir net visoje Lietuvoje. Ant jos pastato, suprojektuoto paties Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, įmūrytas skaičius „1939“. Nuo tų metų skaičiuojama bendrovės istorija. Ji maitino kelias kartas miestelio gyventojų, daugiausia moterų.

Šiuo metu Lukšių pieninėje triūsia 104 darbuotojai. Tai daug, nes šio bendrovės padalinio gamybiniai pajėgumai palyginti nedideli (Lukšiuose per dieną pagaminamos keturios tonos produkcijos), bet reikia daug darbo rankų. Pavyzdžiui, varškė į sūrmaišius kemšama kaip senais laikais – tik rankomis, nes ir pačių sūrių receptūra siekia prieškario tradicijas.

„Šilta, malonus pieno kvapas, bet tik iš pirmo žvilgsnio sūrmaišių formavimas atrodo kaip smagus darbas. Iš tiesų jis labai nuvargina, ypač kenčia rankos. Šiame ceche darbuojasi ilgametės mūsų darbuotojos, jaunimui čia per sunku. Apskritai jaunus darbuotojus sunkiau išlaikyti, jie tai išvažiuoja į užsienį, tai vėl grįžta. Saviškius visada priimame atgal, jei tik yra laisvų vietų“, – pasakoja kartu su vyru Genadijumi, Lukšių pieninės direktoriumi, jai vadovaujanti Vida Butkuvienė.

Tiesa ir tai, kad Lukšių pieninei darbuotojų nereikia ilgai ieškoti. Žmonės darbo vietas čia vertina, bet tai susiję ir su paties miestelio patrauklumu. Pati Vida niekada nesvarstė galimybės persikelti kitur, nors Lukšiai ir nėra jos gimtinė. Kol vaikai dar buvo moksleiviai, jiems vietoje pakako veiklos – čia jie ir sportavo, ir dalyvavo saviveikloje. Šeima Lukšiuose nepasigenda ir kultūrinio peno – atgijus Zyplių dvarui renginių pasipylė kaip iš gausybės rago.

Vertingiausi darbuotojai – savi

Ilgametės pieno pramonės tradicijos šiame krašte kūrėsi greta stiprios gyvulininkystės. Vienoje didžiausių šalyje Lukšių žemės ūkio bendrovėje dabar auginama 900 melžiamų karvių. Tiesa, jų pienas – kasdien po 24 tonas – iškeliauja į „Žemaitijos pieno“ pieninę Šilutės rajone, nes vietos pieno perdirbėjams tokio kiekio tiesiog per daug.

Bendrovės direktorius Jonas Pranaitis apie savo karves galėtų kalbėti valandų valandas, juolab neseniai jos it kokios ponios buvo suguldytos ant čiužinių. Lukšių bendrovės gyvuliai vieni pirmųjų šalyje buvo prileisti prie šios danų mokslininko sukurtos naujovės, atsisakant įprastinio šiaudų guolio.

Bet didžiausias šiųmetis J.Pranaičio džiaugsmas – visų laikų grūdų derliaus rekordas. Neplanuotai didelis uždarbis leidžia galvoti apie didesnes investicijas, nei buvo numatyta, imtis elevatoriaus modernizavimo, bendrovės teritorijos apželdinimo darbų. O darbuotojų laukia didesnės nei paprastai metinės premijos.

„Ne tik dangui turime dėkoti už puikų derlių, bet ir žmonėms. Pas mus daug patyrusių specialistų, jų vaikai, baigę mokslus, taip pat lieka prie žemės. Dirba traktorininkai tėvas ir sūnus, daug tokių, dirbančių šeimyninėmis poromis. Džiaugiuosi, nes nėra geresnių darbuotojų už vietos žmones. Kodėl? Na, kokiam šakiečiui nėra skirtumo, ar į Lukšius važinėti, ar į Gelgaudiškį. O lukšiečiai turi sentimentų savo tėviškei, kur žemę dirbo jų tėvai, seneliai, kur patys susikūrę gyvenimą“, – tikina J.Pranaitis.

Jis ir pats – senas lukšietis, tęsiantis kelių kartų savo protėvių tradicijas. 57-erių vyras, galima sakyti, niekada ir nebuvo iškėlęs kojos iš Lukšių. Net mokslus krimto neakivaizdiniu būdu, kartu ir dirbdamas.

Tik ant vietos gyventojų pečių laikosi ir „Lukšių tekstilės“ bendrovė. Pagrindinė jos veiklos sritis siaura – audinių dygsniavimas. Trijų sluoksnių įvairiais raštais sudygsniuosti rulonai yra pusfabrikatis siuvimo, baldų, čiužinių fabrikams. Jie keliauja ir į Lietuvos, ir užsienio šalių įmones. Neseniai latviai pateikė didelį antklodžių apsiūlėjimo užsakymą, vokiečiai laukia Lukšiuose ne tik sudygsniuotų, bet ir pasiūtų čiužinių. Anksčiau bendrovėje buvo siuvamos ir kareiviškos palapinės bei kuprinės.

Grįžo dirbti gimtinei

„Lukšių tekstilei“, įkurtai daugiau nei prieš 20 metų, vadovaujantys Rima ir Sigitas Bendoriai samdo 29 darbuotojus. Beveik visi jie dirba nuo įmonės įkūrimo. Tik šešios siuvėjos priimtos visai neseniai, nes iki lapkričio vidurio reikia atlikti didelį užsakymą. Bendrovė nesikrato ir nedidelių darbų, imasi dygsniuoti kad ir penkis metrus audinio. Būti išrankiems dabar ne laikas, nes tik prieš porą metų įmonė išsikėlė iš senų, jos veiklai nepritaikytų patalpų žemės ūkio bendrovėje. Dabar jos mašinos dūzgia moderniame, šviesiame, švara tviskančiame pastate.

„Geros darbo sąlygos yra ne mažiau svarbu nei atlyginimas. Galvojame, ką dar galime padaryti, kad Lukšiuose nemažėtų jaunimo. Sunku ką nors pakeisti, nes tai ne tik mūsų miestelio, bet visos Lietuvos realybė“, – atsidūsta R.Bendorienė.

Sutuoktiniai yra aktyvūs Lukšių bendruomenės nariai, Sigitas – jos pirmininkas. Rima sako dar tikinti, kad miestelis išliks jaunas, kad jaunimas norės sugrįžti, todėl ir dirbanti bendram labui neskaičiuodama valandų. Bendruomenė kasmet rengia vasaros stovyklas vaikams, jaunimo lyderiams. Moteris apgailestauja, kad jos sūnus nepasinaudojo proga grįžti. Šakių jaunimo centre buvo laisva darbo vieta, bet sūnui, jaunam specialistui, netiko uždarbis. Jis liko Kaune, bet namo grįžti tebesitiki.

„Lukšiai yra mano gimtinė, o vyrą atsivežiau iš Pabradės. Baigę mokslus buvome įsikūrę Vilniuje, gyvenome bendrabutyje. Turbūt jis ir atgrasė mus nuo miesto visiems laikams. Grįžome į Lukšius, čia vyro laukė darbas pagal specialybę. Ir daugiau net nesvarstėme galimybės kažkur bėgti“, – sako lukšietė.

R.Bendorienė įsitikinusi, kad valstybę, atskirus jos regionus, gyvenvietes pirmiausia keičia ne sostinės ar rajono valdžios sprendimai, o patys žmonės. Taip atsitiko ir Lukšiuose. Daug metų miestelio variklis buvo energingasis seniūnas, bet didžiausi pokyčiai jame prasidėjo susikūrus bendruomenei ir atsiradus galimybei pritraukti Europos Sąjungos lėšų.

Menininko žvilgsniu

Tuomet patys Lukšių gyventojai sprendė, kam jos turi būti skirtos. Buvo sutvarkytos erdvės aplink kultūros namus, Lukšių gimnazijos sporto aikštelės, atsirado poilsio ir sveikatingumo parkas. Atgimė ir Siesarties vingio parkas – atnaujinta jo aplinka, sutvarkyti želdiniai. Daugumą darbų savomis rankomis atliko patys bendruomenės nariai. Žmonės pasikeitė, jiems rūpi ne tik savo kiemo, bet ir bendri reikalai. O seniūnas V.Cikana bendrais reikalais gyveno ir tada, ir dabar.

„Kai atėjau į valdžią 1991-aisiais, miestelis buvo suformuotas kolchozo centro principu. Užsimojau jį pakeisti. Žmonės gūžčiojo pečiais ir juokėsi: ką tas menininkas gali padaryti? Bet aš esu skulptorius, pamatęs akmenį ar medį iškart žinau, kas iš to galėtų išeiti. Tas pats su miestelio architektūra – labai aiškiai suvokiau, kaip ji turėtų keistis. O iš tų dalykų, kuriuos kiti norėjo nugriauti, aš dariau meno kūrinius. Tarkim, iš senos autobusų stotelės suformavau tremtinių koplyčią, nulupus Lenino bareljefus atsirado vietos miestelio herbui“, – vardija seniūnas, manantis, kad kiekvienas žmogus yra kūrybingas, tik menininkai turi daugiau drąsos šiomis galiomis pasinaudoti.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...