„Nieks nemylėjo daugiaus tėvynę Lietuvą už Daukantą…“ – taip aušrininkas, artimiausias Jono Basanavičiaus bendražygis Jonas Šliūpas rašė apie Simoną Daukantą, gimusį prieš 220 metų.

1793 m. spalio 28-ąją gimusį Simoną Daukantą prisimename visų pirma kaip vieną iš nedaugelio sąmoningų mūsų tautiečių – tikrų Lietuvos patriotų, išėjusių mokslus dar senajame Vilniaus universitete, pirmąjį istoriką, rašiusį lietuvių kalba iš lietuvio pozicijų, ir apskritai vieną pirmųjų valstiečių kilmės naujųjų mūsų inteligentų, visapusiškų gabumų, didelio darbštumo ir pasiaukojimo žmogų.
Tą turbūt žinome visi. Mažiau žinomas kitas ypatingas jo nuopelnas būsimoms kartoms yra tas, jog S.Daukantas buvo pirmasis, kuris aiškiai nurodė, kokiu keliu ateityje, XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje, turi eiti mūsų tauta, kad išvengtų pražūties, kurią jai pranašavo ne vienas Vakarų mokslininkas. Ir tam buvo rimto pagrindo: juk sulenkėjus mūsų kilmingiesiems, tautos elitui, Lietuvoje nebuvo nei kam kurti dvasinę kultūrą, nei kam vesti į geresnį rytojų.

S.Daukanto gyvenimo kelias
S.Daukantas gimė ir užaugo Žemaitijoje, Skuodo rajone, šiauriniame jos pakraštyje netoli Latvijos. Tėvai buvo karališkieji (valstybiniai) valstiečiai, kurie turėjo kai kurių pranašumų prieš ponams priklausančius baudžiauninkus, nes nėjo lažo, mokėjo činšo mokestį dvarui, buvo šiek tiek mažiau engiami. Tėvas Jurgis, kaip sako žemaičiai, buvo medininkas – dvaro eigulys, raštingas žmogus, motina mokėjo skaityti, kas tada buvo reta.
Mokslo vertę jie žinojo, todėl ryžosi savo jaunėlį sūnų Simoną su Lenkimų kunigo pagalba leisti į mokslus: iš pradžių – Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, vėliau – tolimame Vilniaus mieste. Ten 1814 m. S.Daukantas nužygiavo pėsčias, su šešiais rubliais kišenėje, ten baigė gimnaziją ir 1816 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Studijavo viename kurse su Adomu Mickevičiumi, Ignu Domeika, Tomu Zanu.
Universitete klausėsi gausių to meto profesorių – kalbininkų, teisininkų, istorikų (Joachimo Lelevelio, Gotfrydo Ernesto Grodeko, Igno Danilavičiaus, Igno Onacevičiaus ir kt.) paskaitų. Visi jie padarė įtaką S.Daukanto, kaip istoriko, pažiūrų bei asmenybės formavimuisi, o ypač – I.Onacevičius, kuris pirmasis universitete pradėjo skaityti ir Lietuvos istorijos kursą.
Išlaikęs egzaminus 1819 m. S.Daukantas gavo teisės kandidato, o 1822 m. – magistro laipsnį. Bet norint gauti atitinkamus diplomus jam dar teko išsirūpinti bajorystės dokumentus – su gerų bičiulių pagalba.
Baigęs mokslus jis stengėsi gauti darbo tokiose įstaigose, kuriose galėtų rasti dokumentų apie Lietuvos praeitį ir jais pasinaudoti. Pradžia tam buvo Karaliaučiaus archyvuose 1825 m., o vėliau, nuo 1826-ųjų, – darbas Rygos generalgubernatoriaus raštinėje. Nuo 1835 m. S.Daukantas darbavosi Peterburge, Senato departamente, kur buvo laikoma Lietuvos Metrika – LDK kanceliarijos archyvo dokumentai. Jis juos tyrė, nurašinėjo, vėliau panaudojo savo raštuose, jų nuorašus paskolino Teodorui Narbutui ir kitiems istorikams. Dirbo labai daug – tarp 1835 ir 1850 m. parašė beveik visus svarbiausius savo istorinius raštus, tautosakos darbus ir knygutes su praktiniais patarimais kaimo žmonėms. Visa tai ir netikęs Peterburgo klimatas nualino S.Daukanto sveikatą, 1850 m. teko prašytis į pensiją ir grįžti į Lietuvą.
Apsigyveno Varniuose, kurie tuo metu buvo tapę nemažu lietuviškos kultūros centru, pas vyskupą Motiejų Valančių. Su juo susipažino, suartėjo dar Peterburge, jam S.Daukantas padarė labai didelę įtaką, nukreipė į lietuvišką veiklą. Atrodė, kad gyventi ten bus gera: juk vyskupas buvo, regis, bendramintis, jis pažadėjo neblogas materialines sąlygas, o svarbiausia – padėti išleisti svarbiausią S.Daukanto istorinį darbą „Istoriją žemaitišką“, o gal ir kitus.
Tačiau šių pažadų M.Valančius netesėjo – gal dėl to, kad menkai tevertino tuos darbus. Negana to, apkrovė S.Daukantą pašaliniais darbais, kad šis veltui duonos nevalgytų, ir dar gerokai sumažino jam mokėtą pašalpą. Todėl, anot istoriko V.Merkio, gana greitai „gyvenimas Varniuose apkarto. Ne todėl, kad čia Daukantui trūko duonos, bet todėl, kad pasijuto stumdomas įnamis, praradęs viltį atiduoti skaitytojui savo ilgų metų kūrybos vaisius“.
Buvo dar viena priežastis bėgti iš Varnių: 1845 m. vargais negalais išleistą knygą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rusų valdžia uždraudė platinti, ir tai žadėjo jos autoriui didelius nemalonumus – tardymus, o gal ir tremtį. Taigi 1855 m. S.Daukantas atsidūrė Kurše, Svirlaukyje, vėliau glaudėsi tai šen, tai ten, ilgiausiai – Papilėje, pas kleboną Igną Vaišvilą. Jo sveikata vis blogėjo, ir 1864 m. lapkričio 24 d. atėjo mirtis.

S.Daukantas mums – ne tik istorikas
Tais laikais S.Daukantas buvo vienas iš nedaugelio tikinčių šviesia tautos ateitimi ir labiausiai išsilavinusių mūsų krašto žmonių: nusimanė ne tik apie istoriją, bet ir apie teisę, politiką, mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, latvių kalbas. Ne tik išsilavinimas, bet ir darbštumas, žemaitiškas atkaklumas, asketiškas gyvenimo būdas leido jam ypač daug nuveikti savo tėvynės ir tautiečių labui. Žinoma, svarbiausias jo rūpestis buvo Lietuvos istorijos tyrimai, jos populiarinimas, išaukštinimas. Bet tuo jis neapsiribojo: juk darbų dar gana silpnos lietuviškos kultūros srityje buvo begalės, o darbininkų – vos vienas kitas.
Todėl jo interesų ratas buvo toks platus. Tuo metu Europoje kaip tik kilo susidomėjimas liaudies kūryba, ir S.Daukantas ją ne tik rinko, bet ir publikavo, tyrė. Surinko 800 liaudies dainų, bet tik dalį jų per didžiausius vargus, cenzūros trukdymus 1846 m. pavyko paskelbti rinkinyje „Dainos žemaičių“. O jo parengtas pasakų, sakmių, pasakėčių rinkinys „Pasakos masių“ pasirodė tik 1932 m.