2017 Kovo 10

Edita MASLAUSKAITĖ

Vyriausybės planai: ar yra pagrindo optimizmui?

veidas.lt

Edita MASLAUSKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė


Vyriausybė paskelbė ilgai lauktą savo programos įgyvendinimo priemonių plano projektą. Nepaisant pastangų sukonkretinti rinkimų programose pridalintus pažadus, jį analizuojant klausimų kyla daug. Pirmiausia – kiek kainuos viską įgyvendinti? Kas už tai mokės? Ar tikrai Vyriausybei viską reikia daryti pačiai?

Jei negalvotume, kiek kas kainuoja, būtų gal net visai smagu. Vyriausybė ruošiasi mokėti išmokas už kiekvieną vaiką nepriklausomai nuo šeimos pajamų, teikti paramą būstui įsigyti ne didmiestyje šeimoms iki 35 metų nepaisant pajamų, aktyviau vykdyti socialinio būsto plėtrą ir t.t.

Visų pirma akivaizdu, kad šios priemonės yra netaiklios. Remti reikia tuos žmones, kuriems tos pagalbos iš tiesų reikia. Praėjusiais metais įvairioms socialinėms pašalpoms ir išmokoms buvo skirta 850 mln. eurų. Ar naujų pašalpų autoriai yra įvertinę, kurios priemonės nepasiteisino, ar bus atsisakyta neveiksmingų? Vien tik esamų išmokų didinimas ir naujų įvedimas yra trumparegiška politika.

Siūloma dar daugiau subsidijų verslui, kurios pareikalaus daugiau lėšų: naujas finansavimo mechanizmas socialiniam verslui, elektromobilių krovimo stotelių plėtra, inovaciniai čekiai, „sparnų programa“ eksporto specialistams rengti, naujos rizikos kapitalo priemonės, išplečiami kreditai bei garantijos ir t.t. Bet gal vietoj subsidijų geriau tiesiog sumažinti įmonėms mokesčius? Jei stengiamasi padėti įmonėms, tai mažesni mokesčiai yra daug efektyviau nei perskirstymas. Įmonės investuotų į tai, ko iš tikrųjų reikia, o ne į tai, kam galima gauti ES paramą. Ar pasirinktos taikliausios, naudingiausios ir mažiausiai konkurenciją iškraipančios priemonės? Į šį klausimą reikėtų atsakyti net teisinantis, kad tai tiesiog ES fondų įsisavinimas.

Nors skelbiama, kad iki kadencijos pabaigos bus sutaupyta 20 proc. išlaidų, skirtų valstybinio sektoriaus funkcijoms, vis dėlto neatsispirta pagundai įsteigti ir naujų etatų bei institucijų.

Pavyzdžiui, vien Kultūros ministerija planuoja steigti Kultūros raidos analizės ir tendencijų prognozės centrą, Lietuvos kultūros ir meno informacijos centro skyrių, Strateginės komunikacijos ir medijų raštingumo kompetencijų centrą. Kyla klausimas, ar esamos institucijos nepajėgios atlikti šių funkcijų. Pavyzdžiui, kodėl nepakanka šalia ministerijos jau įsteigtos Kultūros tarybos, kurios viena iš funkcijų – „analizuoti kultūros ir meno procesus, darančius įtaką kultūros politikai”? Kodėl steigiama nauja institucija – Strateginės komunikacijos ir medijų raštingumo kompetencijų centras, o ne išnaudojamas esamas aukštųjų mokyklų tinklas, kur suteikiamos ir keliamos komunikacijos ir medijų raštingumo kompetencijos?

Ar naujai steigiamas Mokslo ir technologijų populiarinimo centras nesidubliuos su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, Lietuvos inovacijų centru, kurio viena iš funkcijų – informuoti „verslą ir žinių visuomenę apie mokslinių tyrimų ir inovacijų kūrimo, diegimo ir naudojimo naudą“? Pagaliau – ar nepakanka universitetų, kurių, matyt, kiekvieno misijoje užsibrėžta populiarinti mokslą?

Dar viena idėja – Talentų pritraukimo agentūra. Jos iniciatoriai sako, kad šios agentūros tikslas bus „keisti reguliavimo aplinką, spręsti problemas, su kuriomis susiduria norintys Lietuvoje įsikurti užsieniečiai“. Ir iš tikrųjų, užsieniečių ir talentų pritraukimo požiūriu mes šviesmečiais nutolę nuo pažangių šalių.

Bet ką tada veikia Ūkio ministerija su Verslo aplinkos gerinimo departamentu, VšĮ „Investuok Lietuvoje“, Migracijos departamentas? Ar nepakanka jų? Gal pakaktų esamoms institucijoms bendradarbiauti? Juolab kad talentus traukia galimybės dirbti ir save realizuoti, o ne dar viena įsteigta valdiška institucija ar programa. Ar neužsižaidžiama su iliuzija, kad investicijų galima pritraukti prikūrus duomenų bazių, agentūrų, programų? Lietuvos įmonės yra geriausios talentų pritraukimo agentūros. Jei ir reikia dar vienos valdiškos įstaigos, tai ne talentams medžioti, o biurokratams pažaboti.

Programoje numatyta steigti ir Nacionalinę skatinamojo finansavimo instituciją. Finansų ministerija teigia, kad „įstaiga teiks paskolas, garantijas, vykdys kapitalo investicijas, įgyvendins kitas finansines priemones“. Ar tai ne valstybinio banko užuomazgos? Beje, tai – dar praėjusios Vyriausybės pradėtas darbas.

Sunku suvokti, kiek šios priemonės pareikalaus mokesčių mokėtojų pinigų. Juk jei kažkur išleidi pinigų, iš kažkur jų reikia paimti. Dėl to turbūt nereikėtų nustebti, kad, viena ranka kažką siūlydama, kitą naujoji Vyriausybė jau tiesia į mokesčių mokėtojų kišenes. Planuojamas naujas cukraus mokestis, kuris pakels maisto kainas ir bus skaudžiausias gaunantiems mažas pajamas. Laukia ir beatodairiškas akcizų alkoholiui ir rūkalams didinimas.

Tiesa, iš galutinio programos varianto dingo tikslas įvesti dyzelinių automobilių ir „solidarumo“ mokesčius. Tačiau pačios idėjos ir toliau sklando ore. Jau dabar Seimo darbotvarkėje yra siūlymas šiek tiek daugiau uždirbantiems užkrauti didesnius, progresinius mokesčius, o Vyriausybės plane atsirado miglota formuluotė „įvertinti transporto priemonių poveikį aplinkai ir pateikti pasiūlymus jam mažinti”.

Liūdna, bet kiekviena Vyriausybė didina mokesčius. Ir ši ne išimtis. Tų pačių mokesčių idėjos keliasi iš vienos Vyriausybės programos į kitą. Lyg tai įrašytų koks vis tas pats nematomas autorius.

Vis dėlto kai kurios nuostatos teikia ir vilties. Svarstomos ir mokesčių mažinimo idėjos – smulkiojo ir pradedančio verslo apmokestinimo mažinimas, „Sodros“ „lubos“, investicijų apmokestinimo pelno mokesčiu mažinimas. Vyriausybė užsibrėžusi kelti Lietuvos reitingus Pasaulio banko šalių konkurencingumo tyrime. Užsibrėžta mažinti administracinę naštą ir gerinti viešųjų paslaugų kokybę. Siekiama sukurti paskatas, kad savivaldybės prisiimtų atsakomybę už investicijų pritraukimą. Pagaliau bus tobulinama profesinio ugdymo sistema, nes dabartinė visiškai neatitinka rinkos poreikių. Bus įvertinamos valstybės valdomų įmonių funkcijos – planuojama atsisakyti perteklinių ir neaktualių funkcijų.

Taip pat planuojamas laipsniškas viešųjų socialinių paslaugų perdavimas nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms per viešuosius pirkimus ir koncesijas. Užsibrėžta 2020 m. 60 proc. kultūros paslaugų teikti programinio-konkursinio finansavimo principu. Galbūt tai duos akstiną pokyčiams kultūros, švietimo ir socialinės apsaugos srityse.

Kol kas šis Vyriausybės dokumentas palieka daugiau abejonių, nei pateikia atsakymų į klausimus. Ar šie ketveri metai bus proveržio, ar tolesnės stagnacijos metai, pamatysime tik sekdami, kokiais kasdieniais valdžios sprendimais pavirs šis, kol kas miglotas, planas.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...