2010 Gegužės 16

Natalija Kolesnikova

Visas teorijas atrasite savo širdyje

veidas.lt

Keturis vaikus – vienuolikmetį Venjaminą, šešerių Alioną, ketverių Borisą Leo ir pusantrų pagrandukę Aną Agatą auginanti Natalija Kolesnikova iš Klaipėdos įsitikinusi, kad gerokai sunkiau, nei auginti keturis vaikus, yra daryti tai pagal didelių vyrų teorijas, neatsižvelgiant į savo prigimtį. Tiesa, šis suvokimas atėjo ne iš karto…

Augindama pirmagimį moteris perskaitė pirmą protingą knygą apie vaikų priežiūrą ir auginimą, tačiau mažai kas tenusėdo jos galvoje bei širdyje. Gal tik tai, kad nereikia žindomo mažylio primaitinti. Juk trijų mėnesių kūdikį bandydavo primaitinti ne todėl, kad šis būdavo alkanas, bet tiesiog šiaip, dėl viso pikto… Galiausiai suprato – visos protingos mintys ir rekomendacijos šiandien yra vienokios, o po kurio laiko, žiūrėk, ima ir apsiverčia vos ne šimtu aštuoniasdešimties laipsnių kampu. “Ir ką tuomet daryti mamai, kaip atrasti, kas yra teisinga ir tikra, – paklausia ir tuoj pat pati atsako: – Paisyti savo ir mažylio prigimties bei instinktų”.

Mažų ir didelių vaikų maistas?

Pagrandukę pašnekovė žindo iki šiol – pusantrų metų vaikui svarbiau yra teigiamos emocijos, tad kol jai reikia… Nors Natalija neslepia – to reikia ne tik vaikui. Žindant, kaip ir nešiojant mažuosius, išsiskiria prolaktinas, o jis, pasirodo, atsakingas ne tik už pieno gamybą. Jo dėka moteris tampa stipresnė, ištvermingesnė, šis hormonas padeda įveikti pogimdyminę depresiją, dėl kurios neretai būname kaltos mes pačios, atsisakydamos įsiklausyti į savo instinktus ir paklusdamos lengvai į kairę ir dešinę patarimus dalijantiems “ekspertams”.

Vien tik mamos pienuku Ana Agata, kaip ir vyresnieji broliai bei sesė, mėgavosi pirmąjį pusmetį. O tada sėdo prie bendro stalo. Taip taip, būtent. Taip Kolesnikovai augina savo vaikus. “Vaikas turi valgyti tą patį maistą, kurį valgo visa šeima, – neabejoja moteris. – Niekada neturėjome atskiros virtuvės, atskirų puodų tėvams, mažam ir dideliam vaikui. Juk ir gyvendamas mamos pilvelyje kūdikėlis maitinasi tuo, ką valgo mama…

Žinoma, gamindami atsižvelgiame į mažiausiojo žmogučio interesus – į maistą dedame nedaug prieskonių, daržoves stengiamės pirkti iš ūkininkų, mėsą verdame arba troškiname, o ne kepame kepsninėje. Pusmetinukas, sėdėdamas prie vieno stalo, jau pats pradeda domėtis suaugusiųjų maistu, todėl neprošal pasinaudoti tuo ir paskatinti jį, pasiūlant iš savo lėkštės tos labai jam įdomios bulvės ar morkos. Taip ateityje išvengsite bėgiojimo su šaukštu iš paskos”.

Vargšai, neturintys vežimėlio…

Natalija įsitikinusi – mamos rankos, jų šiluma ir švelnumas yra tai, ko trokšta mažylis nuo pačios pirmos gyvenimo minutės. Mažas žmogeliukas, pirmus devynis mėnesius girdėjęs mamos širdies ritmą, jautęs kvėpavimą, nepakeliamai kenčia, kai mamos šalia nėra. Todėl, Natalijos manymu, nenatūralu jį vežioti vežimėlyje. Ne, nemanykite, kad keturių vaikų mama miesto gatvėmis niekada taip ir nestumdė vaikiško vežimėlio. Visi keturi mažieji išbandė šios karietos patogumus. Tiesa, pagrandukė pirmą kartą buvo pavežiota sulaukusi jau pusantrų. Užtat mama iki šiol ją tebenešioja priglaudusi prie savęs, tik kartais pramogai pavėžindama, kaip pati Natalija juokauja, “mašinyte”.

Keista, bet aplinkiniams nuolatinis vaiko nešiojimas neretai sukelia greičiau gailestį nei susižavėjimą. “Kartais žmonėms atrodo, kad neturiu pinigų vežimėliui, porą kartų net siūlė mums jį padovanoti, nors tuo metu ryšėjau gana brangią nešioklę”, – šypsosi Natalija, kuriai atradus  nešiokles tiesiog dingo noras jį turėti.
“Augindama vyresniąją dukrą po kiekvieno pasivaikščiojimo turėdavau vežimėlį užnešti net į ketvirtą aukštą, prieš tai dar užnešusi vaiką. Kartą, kai po pasivaikščiojimo su dviem vaikais pamiršusi uždaryti langą nulėkiau žemyn vežimėlio, grįžusi keturmetį sūnų radau ant palangės. Dar akimirka, ir jis būtų iškritęs…” – prisimena nelinksmą istoriją.

Vežimėlis vos neprišaukė nelaimės ir tada, kai pašnekovė, palikusi vežimėlį, nuskubėjo į pagalbą priekyje jo ėjusiam ir netikėtai pargriuvusiam sūnui. Ir net nepastebėjo, kad vežimėlis ėmė riedėti atgal nuo kalniuko judraus kelio link. Tąkart ir vėl pasisekė, nes šalia buvo Natalijos draugė.

Daugkartinių sauskelnių triumfas

Ar ne sunku – vaikas nuolat ant rankų, krūtis burnoj? Pasak Natalijos, tai kur kas lengviau, nei lengvinti gyvenimą dirbtiniais būdais. Kad ir auginimas be vienkartinių sauskelnių… “Tuomet mažylis gerokai anksčiau atsisėda ant puodo, nes jam būna šlapia ir nemalonu. Ir nereikia manęs tikinti, kad vaikas neva nekontroliuoja kažkokių šlapinimosi raumenų. Požiūrį, kad mažą žmogutį  galima sodinti ant puodo labai anksti, atradau dar gyvendama Amerikoje. Alionai tuomet buvo dveji su puse, o jos draugystė su puodu niekaip neprasidėjo. Turėjome jau grįžti į Lietuvą. Pagalvojau – mano tėvai pamanys, kad mes apsileidome, nemokėme sėstis ant puodo, nors pradėjome tą daryti dar nuo metukų. Ir tik gimus broliukui, kurį nuo pat gimimo pradėjome pratinti pasišlapinti virš kriauklės, Aliona suprato, kam tas puodas iš viso reikalingas”, – nukarūnuoja nepakeičiamąsias vienkartines sauskelnes pašnekovė, Borisą Leo ir Aną Agatą auginusi daugiausia su daugkartinėmis.

Pačios vienkartinės sauskelnės yra neblogas dalykas, bet tinkamos naudoti kaip ir vienkartiniai indai – juk kasdien iš jų nevalgome, naudojame geresnius, kuriuos susiplauname. Nors pažvelgęs į kalnus indų kartais pagalvoji, kad gal ir gerai būtų tiesiog viską išmesti į šiukšlių dėžę…

Knygos nepaskubins

Jeigu manote, kad prieš dešimtmetį perskaityta knyga apie vaikų priežiūrą ir auginimą buvo paskutinė, atsidūrusi Natalijos rankose, klystate. Moteris ir toliau skaito protingas knygas, lanko įvairius kursus bei seminarus. Tik, kaip pati sako, iš visos gausybės patarimų atsirenka tai, kas aktualu jai ir jos šeimai.

“Man svarbu auginti vaikus taip, kaip mums yra skirta. Tikiu – žmogus, kaip ir kitos gyvos būtybės, auga bei vystosi pagal tam tikrus dėsnius. Pavyzdžiui, mažas žmogutis vaikščioti pradeda maždaug per pirmąjį savo gimtadienį, o puikiai kalba sulaukęs trejų. Ir šiukštu nevalia vaiko laužti kažko daryti anksčiau. Antraip gyvenimas smarkiai pasunkės ar netgi apkars tiek vaikui, tiek jo tėvams”, – pasakoja Natalija, kuriai auginti vaikus yra laimė, o ne vargas.

Natalija tiki tuo, ką ir kaip daro. Ja pasitiki ir jos šeima

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...