2012 Lapkričio 05

Vincas Krėvė politikoje – naivuolis ar kolaborantas?

veidas.lt


Prieš 130 metų nuošaliame Dzūkijos kaime gimė Vincas Mickevičius, pasirinkęs Krėvės slapyvardį, – mūsų literatūros klasikas, profesorius, žymus visuomenės ir prieštaringas politikos veikėjas.

Beveik prieš 90 metų, 1924-aisiais, Jonas Vileišis „Lietuvos žiniose“ paskelbė piktoką feljetoną apie tris žinomus mūsų veikėjus, beje, visus nedidelio ūgio: Augustiną Voldemarą, Stasį Šilingą ir Vincą Krėvę. Visus juos pavadino  Napoleonukais, kurie, „nustoję dėlei savo metų augti, vis dar nori būti didesniais, negu jie yra“. Gal ir be reikalo šaipėsi, pats stambaus stoto būdamas: ir tie, anot jo, „mažyčiai“ pateko į mūsų istoriją, apie juos rašomos storos knygos, jie ir šiandien prisimenami… vienų teigiamai, kitų – neigiamai.
V.Krėvė tikriausiai žinomas labiau už kitus: niekas neginčija didelių jo nuopelnų mūsų grožinei literatūrai, tautosakos tyrimams, aukštos kvalifikacijos filologų, rašytojų ugdymui – juk jis daugelį metų vadovavo VDU Humanitarinių mokslų fakultetui. Tačiau politinė jo veikla sulaukė itin prieštaringų, neretai piktų vertinimų, o kai kurių vadinama netgi tragedija. Sukaktis, manome, yra tinkama proga trumpai papasakoti bent apie du svarbiausius įvykius.

Žygis į Klaipėdą
V.Krėvė gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonių kaime, dabartiniame Varėnos rajone, Merkinės krašte, kurį vėliau taip gražiai aprašė, išaukštino, padarė daugelio savo kūrinių ir herojų veiksmo vieta. Jo tėvai, vidutiniokai valstiečiai, 12 ha savininkai, kaip dažnai pasitaiko, buvo visai skirtingo būdo žmonės: motina – jautri, labai geros širdies (toks užaugo ir jos sūnus Vincas, todėl buvo daugelio mylimas). O tėvas – neišsenkančios energijos, begalinio vitališkumo ir labai apsukrus: mokėjo gyventi prie visokiausių valdžių ir net pelnydavo jų pasitikėjimą: tiek caro, tiek vokiečių kaizerio 1915–1918 m., tiek nepriklausomos Lietuvos valdžios. Vėliau matysime, kad ir jo daugelį bruožų sūnus paveldėjo, bent jau energiją, veiklumą, polinkį vadovauti.
Porą metų Vincas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, bet nebaigė, vėliau studijavo Kijevo, tada Lvovo universitete, kurį 1908 m. baigė filosofijos daktaro laipsniu. 1909–1920 m. dirbo gimnazijos mokytoju Baku mieste, tada grįžo į Lietuvą, į Kauną, kur 1922 m. įkūrus universitetą tapo slavų kalbų ir literatūros profesoriumi.
Dar Azerbaidžane tapęs aktyviu visuomenininku, tą veiklą tęsė ir Kaune: 1920–1926 m. buvo vienas Tautos pažangos partijos lyderių, Antano Smetonos bendraminčių. Bet vėliau, po 1926 m. perversmo, tapo smarkiu A.Smetonos ir jo sukurto režimo kritiku. Kita svarbi V.Krėvės visuomeninio darbo sritis, kurioje jis labai aktyviai reiškėsi, – Šaulių sąjunga. 1922 m. buvo išrinktas jos pirmininku ir netrukus, iš dalies dėl savo energijos, veiklumo, iš dalies – dėl istorinių aplinkybių, tapo vienu svarbiausių žygio į Klaipėdą organizatorių.
Jo prireikė dėl klastingos prancūzų politikos ir veiksmų. 1919 m. G.Clemenceau sąjungininkams pasiūlė atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, nes esą „jis visada buvo lietuviškas“. Taip ir buvo nuspręsta. Bet iš tiesų prancūzų motyvai buvo visai kiti: nubausti, susilpninti Vokietiją ir suteikti išėjimą į jūrą Lenkijai, nes tikėtasi priversti Lietuvą su ja susijungti. O kadangi lietuviai tam tvirtai priešinosi, tai perėmė Klaipėdos krašto valdymą į savo rankas ir grasino čia įkurti laisvą teritoriją, kurią globotų lenkai ir prancūzai.
Nei mūsų Vyriausybei, nei visuomenei, nei Didžiajai Lietuvai simpatizuojantiems klaipėdiečių veikėjams tokia perspektyva nepatiko, todėl buvo nuspręsta išvaryti prancūzus iš Klaipėdos bendromis jėgomis ir taip įgyvendinti sąjungininkų sprendimą. Žinoma, Lietuvos valdžia atvirai veikti negalėjo, tai būtų buvęs įžeidimas galingajai Prancūzijai, todėl ir prireikė aktyvaus šaulių dalyvavimo, nemažų jų pirmininko V.Krėvės pastangų – apie jas jis vėliau papasakojo savo atsiminimuose. V.Krėvei daugiausia teko rūpintis ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos vyriausybės parama žygiui, jo dalyvių apginklavimu, finansais.
Taip buvo suformuota Ypatingos paskirties rinktinė, į kurią joks Lietuvos kariuomenės dalinys nepateko, bet kariškių savanorių ten buvo nemažai, arti 700, aišku, neuniformuotų, ir dar apie tūkstantį šaulių iš visos Lietuvos. Rinktinei vadovavo patyręs karininkas Jonas Budrys-Polovinskas. Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9 d., kai trys sukilėlių kolonos peržengė Klaipėdos krašto sieną. Pagėgius ir Šilutę pavyko užimti lengvai, be mūšio, o Klaipėdoje sausio 15 d. įvyko kautynės, per kurias žuvo du prancūzai, vokietis policininkas ir 12 mūsų savanorių. Po to prancūzai sėdo į savo laivus ir išplaukė namo.
Žinoma, Lietuvos vyriausybė turėjo dar daug vargo, kol Klaipėdos grąžinimas buvo pripažintas Vakarų valstybių. Tačiau ne veltui istorikai tvirtina, kad tai buvęs pats ryžtingiausias V.Krėvės žingsnis tarpukariu: juk kitaip 1945 m. žiemą Klaipėdos kraštas būtų tapęs Kaliningrado srities dalimi…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. tarp kita ko tarp kita ko rašo:

    Visas tas žygis į Klaipėdą būtų žlugęs, jei Lietuvos nebūtų parėmusi Vokietija, kuri mieliau Klaipėdą perleido nedidelei Lietuvai, o ne stiprėjančiai Lenkijai, reiamai Prancūzijos. Kalbant apie savo “šlovingus” veikėjus, nedera pamiršti geopolitinės situacijos.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...