2011 Lapkričio 03

Vilniaus dailės akademija neketina atsisakyti kituose miestuose veikiančių padalinių

veidas.lt

„Netempkite visų ant bendro kurpalio“, – aukštojo mokslo optimizatorių prašo Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas.

„Lygindami Lietuvą su Latvija džiaugiamės, kad mūsų šalis tolygiau išvystyta: turime ne du, kaip kaimynai, o bent penkis šimtatūkstantinius didmiesčius. Tačiau jeigu laikysimės strategijos mažinti universitetinių mokyklų skaičių atokesniuose miestuose, šio pranašumo lengvai galime netekti. Juk realiai nėra jokio kito būdo jaunimui provincijoje išlaikyti“, – dėsto Vilniaus dailės akademijos rektoriumi nuo šių metų pradžios dirbantis Audrius Klimas.
Į šias pareigas vieną iš prorektorių paskyrė akademijos senatas, pasibaigus kartą jau pratęstai ankstesnio rektoriaus Adomo Butrimo kadencijai. Tačiau A.Klimo vadovavimo laikotarpis gali ilgai netrukti: jau gruodžio mėnesį dabar sudarinėjama VDA taryba skelbs naujo akademijos rektoriaus rinkimus. Tiesa, 55-erių metų profesorius neatmeta galimybės juose dalyvauti.

Išlaikė padalinių tinklą

Vilniaus dailės akademija – vienintelė šalyje, iki šiol išlaikiusi mažesniuose miestuose įsikūrusių padalinių tinklą. Ir nežada jo atsisakyti, nes, pasak A.Klimo, kol kas jokios atliktos studijos neįrodė, kad tokia akademijos struktūra būtų neracionali. Atvirkščiai: dabartinis modelis suteikia galimybę provincijos studentams dažniau regėti sostinės profesorius ir išlaikyti panašų studijų kokybės lygį. Štai grafikas, Nacionalinės premijos laureatas Rimvydas Kepežinskas važinėja dėstyti į Kauną, o meno istorikas A.Butrimas – į Telšius. Mažesniuose miestuose, kur ryškesni menininkai ir menotyrininkai pirštais suskaičiuojami, tai svarbu.
Beje, šįmet populiariausia akademijos studijų programa buvo architektūros studijos Kaune: į vieną valstybės finansuojamą vietą ten pretendavo 16 jaunuolių. O taikomosios skulptūros programa Telšių fakultete, gavusi labai palankų užsienio ekspertų įvertinimą, priešingai, nesulaukė nė vieno stojančiojo. „Paradoksas, nes patiems Telšiams labai rūpėjo tokią programą turėti. Dabar ten ES lėšomis tvarkoma Masčio ežero pakrantė, joje jau numatytos vietos skulptūroms“, – stebisi rektorius.
Jis nesupranta, kodėl visos šalies aukštosios mokyklos tempiamos ant vienodo kurpalio: ar tam, kad valdininkams jų veiklą kontroliuoti taptų paprasčiau? „Nėra vieno modelio, kuris būtų visiems optimalus, antraip jis užkariautų visus pasaulio universitetus. Taip, Kinijoje yra po 40 tūkst. studentų turinčių universitetų, bet ar jie mums pavyzdys? Nebūtinai didžiausias universitetas yra geriausias. Tarkim, elitinė Karališkoji dailės akademija Kopenhagoje teturi pusę tūkstančio studentų. O štai garsiajame Aalto universitete Helsinkyje sujungtos dizaino ir jo vadybos studijos, jame mokoma ne vien kurti pramoninį dizainą, bet ir jį parduoti. Mes irgi norėtume išsaugoti savitumą“, – tvirtina A.Klimas.

Dizaino laukia ilgia kelias

Jis turbūt pirmas Lietuvos istorijoje profesionalus dizaineris, kuriam likimas lėmė tapti rektoriumi. Audriaus brolis dvynys Alvydas – taip pat dizaineris, vadovaujantis Vizualiojo dizaino katedrai akademijos Klaipėdos skyriuje. Klaipėda – brolių gimtasis miestas. O dizainas… „Tiesiog nieko daugiau mes su broliu ir nemokam“, – kuklinasi akis nuleidęs rektorius.
Naudojuosi proga paklausti, ar Lietuvos dizainas turi šansų tapti toks pat pasaulyje matomas ir pelningas kaip Suomijos. „Suomių dizaino ištakos glūdi senovės amatuose, – primena A.Klimas. – Medkirčiams rūpėjo, kaip išdrožti patogiausią darbui kirvio kotą, kokia kirvio ašmenų forma pati tinkamiausia ir t.t. Per keletą šimtmečių ši patirtis peraugo į tokį pramoninį dizainą, kuriuo gėrimės šiandien. Tad klaidinga būtų manyti, kad prieš keletą metų Vilniuje atidarę Dizaino inovacijų centrą ir tik šįmet surinkę pirmąjį dizaino vadybos studentų kursą netrukus varžysimės su suomiais. Nors veikiausiai esate girdėję apie mūsų diplomantę Eglę Ugintaitę, kuri pasiūlė lazdos su įmontuota skaitmenine navigacija ir sveikatos būklę (kraujo spaudimą, pulsą, kūno temperatūrą) tikrinančiais prietaisais idėją ir laimėjo „Fujitsu“ konkurso didįjį prizą.“
Bet tai – ne vienintelis pavyzdys. „Tarkim, neseniai mūsų drabužių dizainerių delegacija grįžo iš Maskvoje rengiamo madų konkurso „Russkij siluet“. Jame dalyvavo du šimtai dizaino mokyklų iš viso pasaulio, demonstruota daugiau nei keturi tūkstančiai kolekcijų. Vis dėlto tris prizus šiame konkurse laimėjo mūsų absolventų diplominiai darbai“, – džiaugiasi rektorius.

Dėstytojai pagaliau susipažino

Atsisakius ekstremaliausios pertvarkos idėjos – daugelį sostinės aukštųjų mokyklų paversti Vilniaus universiteto padaliniais, toliau tebesvarstomas Lietuvos muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijų sujungimas. A.Klimas, kaip ir pirmosios akademijos rektorius Zbignevas Ibelhauptas, nėra didelis tokios pertvarkos entuziastas. Jis primena, kad meninio profilio studijos Lietuvoje apskritai tesunaudoja penkis procentus šalies aukštojo mokslo biudžeto, taigi sujungus dvi akademijas smarkiai sutaupyti nepavyktų.
Priešingai nei Muzikos ir teatro akademijoje, dailininkų stovykloje tyliai pasikeitus rektoriams reikšmingų perversmų, susijusių su vadovybe, nevyko. Tik ankstesnis rektorius A.Butrimas tapo prorektoriumi mokslo klausimais, o A.Klimo turėtą studijų prorektoriaus vietą užėmė garsi tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė.
Be to, pakeisti du dekanai. Tai lėmė pertvarkyta studijų sostinėje struktūra. „Anksčiau turėjome Vaizduojamosios ir taikomosios dailės bei Architektūros ir dizaino fakultetus, o dabar liko Vilniaus (arba bakalauro studijų) fakultetas ir Aukštųjų studijų, apimančių magistrantūrą ir doktorantūrą, fakultetas. Kitaip sakant, pasiskirstėme ne pagal studijų profilį, kaip įprasta kituose šalies universitetuose, o pagal studijų pakopas“, – aiškina A.Klimas.
Kam to reikėjo? Pasirodo, naujoji tvarka griauna tarp fakultetų stūksojusias nematomas sienas. Jei anksčiau vieno fakulteto studentas norėdavo pasirinkti kito fakulteto studijų programos dalyko paskaitas arba pasinaudoti kito fakulteto katedrai priklausančiomis dirbtuvėmis, jam tai ne visuomet pavykdavo: mažų mažiausiai reikėdavo gauti dekano sutikimą. Dabar menininkų, architektų ir dizainerių bendravimas turėtų tapti laisvesnis ir intensyvesnis. „Netgi dėstytojai, toje pačioje akademijoje išdirbę penkiolika metų, pagaliau susipažįsta fakulteto tarybos posėdžiuose“, – ironijos gaidelių neslepia rektorius.
O kai bendradarbiavimo galimybes atranda dėstytojai – jas išvysta ir studentai. Beje, įvairioms katedroms priklausančias dirbtuves taip pat numatoma priskirti naujam, visiems studentams prieinamam padaliniui. Todėl jų noras išbandyti kitas meninės raiškos formas nebepriklausys nuo mokymo meistrų ar katedrų vedėjų geranoriškumo.

Bando užsidirbti patys

„Per pastaruosius trejus metus studentų skaičius mažai tejudėjo, tačiau dramatiškas pokytis įvyko pradėjus taikyti studijų krepšelio sistemą: tuomet praradome trečdalį studentų. Bet akademijos biudžetas dėl to beveik nepasikeitė, nes dabar valstybės garantuojamose vietose studijos finansuojamos šimtu procentų, o anksčiau finansavimas tesiekė 47 proc.“, – aiškina A.Klimas.
Savo lėšomis VDA šįmet studijuoja 90 studentų. Tiesa, dauguma jų rinkosi pigiausiai (3,4 tūkst. Lt per metus) kainuojančią dailėtyros studijų programą. Dailės bakalauro studijų metai kainuoja daugiau nei 11 tūkst., architektūros – daugiau nei 7 tūkst. Lt.
Šalia akademijos veikia atvira dailės, dizaino ir architektūros mokykla, kurioje mokosi savarankiškai lavinantieji savo gabumus, siekiantieji platesnio išsilavinimo ar besirengiantieji studijoms. Paskaitos šioje mokykloje – mokamos.
Pajamų akademijai teikia ir šį pavasarį pradėjusi veikti Nidos meno kolonija. Penkiose jos rezidencijose dažniausiai dirba užsienio menininkai, užsitikrinę savo šalies ar tarptautinių fondų finansinę paramą. „Kai viešėjau ten rugsėjo pabaigoje, rezidencijose gyveno JAV, Japonijos, Olandijos, Austrijos atstovai ir viena lietuvė“, – pasakoja A.Klimas.
Šalia rezidencijų įrengta ir kuklesnė pastogė, kurioje apsistoja iki šešių dešimčių kūrybinę praktiką atliekančių studentų. Tikimasi, kad žiemą ši kolonija gerokai pagyvins kurorto kultūrinį gyvenimą.
Vilniaus dailės akademijai priklausančioje Panemunės pilyje rekonstrukcijos darbai tik įsibėgėja. „Gavę ES lėšų, pavasarį planuojame baigti pirmąjį darbų etapą – renovuoti du bokštus ir vakarinį sparną. Kadangi kieme tebevyksta archeologiniai tyrimai, šiuo metu jokios parodos pilyje nevyksta, tačiau ateinančią vasarą ketiname nudžiuginti turistus istorinių radinių ekspozicija. Pilyje veiks kavinė, nedidelis viešbutis su konferencijų sale. Ką gali žinoti, gal ateityje, prastėjant studijų finansavimui, akademiją gelbės būtent tokie objektai“, – svarsto rektorius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...