2015 Kovo 24

Vienos nuotraukos istorija

veidas.lt

 

Auksinis kadras. Lietuvių kovą dėl nepriklausomybės įamžinusių nuotraukų – nesuskaičiuojama galybė. Kiekviena jų įdomi ir savita, tačiau šiai nuotraukai lygių nėra: ji – auksinis kadras, tapęs dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos simboliu.

Praėjo dvidešimt penkeri metai nuo nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuva vėl prisiminė šios nuotraukos herojus – merginą su iškelta trispalve virš metalinių kareivių šalmų ir šią akimirką įamžinusį fotografą. Lukiškių aikštėje 48-erių Leokadija Juškienė ir 80-ies greitai sulauksiantis Zinas Kazėnas į dvidešimt penkių metrų aukštį kėlė didžiausią istorinę Lietuvos vėliavą, kuri plevėsuos tol, kol šioje vietoje bus įamžintas visų kovotojų dėl laisvės ir nepriklausomybės atminimas.

Tą istorinę 1988-ųjų rugsėjo 28-ąją Leokadijai Ratautaitei tebuvo dvidešimt vieni. Ji su broliu Zigmu ir būsimuoju vyru Arvydu dalyvavo Lietuvos laisvės lygos surengtame protesto mitinge Gedimino aikštėje (dabartinė Katedros aikštė), kuris baigėsi garsiuoju „bananų baliumi“, kai milicija ir kariuomenė guminėmis lazdomis talžė taikaus mitingo dalyvius. Mitingas buvo skirtas 1939-ųjų rugsėjo 28 dienos sutarčiai, kuria Hitleris Stalino prašomas Lietuvą perleido Sovietų Sąjungai, nors pagal tų pačių metų rugpjūčio 23-iąją pasirašytą Molotovo-Ribbentropo paktą Lietuva buvo patekusi į Vokietijos įtakos zoną.

Šio nesankcionuoto mitingo dalyvius apsupo ne tik milicijos, bet ir specialiosios paskirties kariuomenės daliniai. L.Juškienė prisimena, kad nepermatoma jų „siena“ visiškai užstojo vaizdą aikštėje, kur buvo užspausta saujelė mitingo organizatorių.

„Aš norėjau pasižiūrėti, kiek ten tų kareivių stovi, ir brolis mane užsikėlė ant pečių. Tuomet man į rankas trispalvę padavė šalia stovintis jaunas Šv. Mikalojaus bažnyčios patarnautojas, kurį aš pažinojau iš matymo, nes lankiausi toje bažnyčioje. Iškėliau vėliavą ir ėmiau ja mosuoti. Tai buvo tikra džiaugsmo akimirka be jokio išgąsčio ar baimės“, – šio momento ypatingumo visą gyvenimą nepamirš L.Juškienė.

Tą akimirką pagavo karo zonose užgrūdinto žurnalisto ir fotografo Zino Kazėno akis, ranka nesudrebėjo.

Šiandien apie pripažinimo visame pasaulyje sulaukusią nuotrauką fotografas kalba be ypatingo patoso: „Viskas buvo labai paprastai: važiavau pro šalį, pamačiau didelį būrį žmonių, mečiau mašiną ir čiupau fotoaparatą. Pamačiau, kaip į viršų pakilo mergina, o jos rankose atsirado vėliava. Viskas susikomponavo automatiškai – tokie kadrai nesurežisuojami, jie pagaunami.“

Patirties fotografuoti konfliktų ir karo sąlygomis žurnalistas ir fotografas Z.Kazėnas įgijo karštuosiuose pasaulio taškuose – Libane, Sirijoje, Mauritanijoje, kur aštuntojo dešimtmečio pabaigoje–devintojo pradžioje dirbo tarptautinių organizacijų „President’s United State – Soviet Exchange Initiative“ ir „Artists for Peaceful Coexistence“ siuntimu.

„Ne kartą teko dirbti karo sąlygomis, fotografuoti karą Beirute, palestiniečių pabėgėlių stovyklas Sirijoje, perversmą Mauritanijoje. Mačiau, kaip Beirute nušovė italų žurnalistę ir niekas jos nepasigedo. Po šių įvykių tapau ne tik protingas, bet ir gudrus, išmokau dirbti savo darbą kvailai nerizikuodamas. Todėl ir tą dieną Vilniuje fotografavau kareivius iš nugarų, į akis nelindau“, – prisimena Z.Kazėnas, nuo 1988 iki 1991 m. dirbęs Sąjūdžio informacinės agentūros (SIA) fotografu.

Per trejus metus fotografas sako dalyvavęs daugiau nei pustrečio šimto Sąjūdžio laikotarpio piketų, mitingų, protesto akcijų, vykusių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ten užfiksuotos akimirkos sugulė į fotografijas, apkeliavusias visą pasaulį. Apie nepriklausomybės atkūrimo įvykius Lietuvoje Z.Kazėnas yra surengęs maždaug šimtą parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Latvijoje ir Estijoje. Ir šiuo metu jo fotografijų paroda „Vilnius – laisvės miestas (1988–1991m.)“ eksponuojama Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.

„Tik nevadinkit manęs fotomenininku. Labai to nemėgstu, nes esu fotografas ir kino operatorius“, – pabrėžia Z.Kazėnas, nors visą gyvenimą ne tik fotografuoja ir filmuoja, bet ir tapo, kuria spalvingus fotografikos darbus, įvairiausius koliažus, dekoratyvinius diržus, muziką.

Jis yra apkeliavęs daugybę tolimų, egzotiškų šalių: Havajus, Japoniją, Mauritaniją, Polineziją, Senegalą, Siriją, Pietų Afrikos Respubliką, Islandiją, Izraelį. Savo įspūdžius iš kelionių Z.Kazėnas perteikia fotografijose ir tapybos darbuose, kurių parodas yra surengęs daugelyje pasaulio valstybių ir Lietuvos miestų.

Paklaustas, ar garsioji nuotrauka įvairioje ir gausioje jo kūryboje užima ypatingą vietą, Zikos pseudonimu pasivadinęs fotografas sako laikantis ją vienu geriausių savo darbų, kurio vietą ne tik jo paties kūryboje, bet ir Lietuvos istorijoje nulėmė pati tauta. „Ši nuotrauka – pripažinta tautos ir yra kovos dėl nepriklausomybės simbolis“, – sako fotografas, nuotrauką vadinantis mažybiniu „Vėliavėlės“ vardu.

Beje, pirmą kartą kaip plakatas ši fotografija dar tais pačiais 1988-aisiais buvo išspausdinta Amerikoje, o tuo pasirūpino Valdas Adamkus. Tuomet ant plakato atsirado žodžiai: „Lietuva – tu man viena“. Netrukus šią nuotrauką ant viršelio išspausdino ir žurnalas „Švyturys“.

Pati šios nuotraukos herojė L.Juškienė apie ją išgarsinusią fotografiją pirmą kartą sužinojo per Sąjūdžio suvažiavimą, kai kartu su didžiule minia žmonių stovėjo prie Sporto rūmų. „Prie manęs priėjo Vytautas Bogušis ir pasakė, kad mano nuotrauka kabo salėje, įsivedė į vidų parodyti. Ten buvo surengta Z.Kazėno nuotraukų paroda, tarp jų pamačiau ir save“, – prisiminimais dalijasi L.Juškienė.

Netrukus saugumiečių nurodymu ji buvo tardoma Antakalnio klinikų, kuriose tuomet dirbo, valdžios. Uolūs saugumiečių nurodymų vykdytojai tardė net ir vėžiu sergančią moters mamą, kuri neilgai trukus mirė. Saugumas užverbuoti siekė ir L.Juškienės brolį, dar kurį laiką persekiojo juos ir baugino.

Šie žmonės nebuvo atsitiktiniai smalsuoliai, į mitingą Gedimino aikštėje patekę eidami pro šalį. Jų kova dėl Lietuvos nepriklausomybės prasidėjo dar paauglystėje, kai dalyvavo tikrų tikriausioje pogrindinėje veikloje: talkino žinomiems disidentams Nijolei Sadūnaitei, Jadvygai Bieliauskienei, Gediminui Jakubčioniui, platino pogrindinius leidinius, spaudą. Sesuo ir brolis įsitraukė į Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio veiklą, buvo tautinio dainų klubo „Raskila“ dalyviai. Yra tekę ir nuo saugumiečių bėgti, slapstytis, nenakvoti namie. Todėl prasidėjus atgimimui per mitingus ir piketus jie stovėjo pirmosiose gretose.

Beje, kaip aktyvi neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvė, L.Juškienė pernai Valstybės dienos proga Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu.

„Žinote, man gaila savo vaikų, nes jie neturėjo galimybės išgyventi tokių jausmų, kokius išgyvenome mes, galėdami prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – prasitaria keturis vaikus užauginusi L.Juškienė.

Iki šiol moteris artimai bendrauja su N.Sadūnaite, juokais save vadindama asmenine jos vairuotoja. Pasak L.Juškienės, vos tik gavusi pensiją N.Sadūnaitė skambina, ir moterys važiuoja daryti gerų darbų: kam vaistų, kam maisto, kam drabužių pirkti, lanko ligonius, skurstančius žmones. „Man tiesiog gyvenime pasisekė – sutikau puikių žmonių, tapusių man didžiuliu autoritetu“, – sako ji.

L.Juškienė – bendrosios praktikos slaugytoja, šiuo metu dirbanti Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose, kuriuose įrengtas senyvo amžiaus žmonių pensionas ir dienos centras senatvės psichikos ligomis sergantiems žmonėms. „Man labiau patiko, kai anksčiau buvome vadinamos medicinos seselėmis“, – prisipažįsta įvairiose ligoninėse ir medicinos įstaigose tarp vaikų gimdymo ir auginimo dirbusi smulkutė kukli moteris.

L.Juškienė neslepia, kad ją trikdo vėl po ketvirčio amžiaus užgriuvęs dėmesys. Po to, kai Lukiškių aikštėje kartu su lenktynininku Benediktu Vanagu jai teko garbė iškelti istorinę Lietuvos vėliavą, jos istoriją sužinojo dar daugiau žmonių, neteko amo ir dabartiniai bendradarbiai. Daug kam tai sukėlė nemažą nuostabą, nes, matyt, sunku patikėti, kad kukli slaugytoja, dieną naktį budinti prie sunkių ligonių, kasdien iš vieno darbo skubanti į kitą, yra ta pati mergina su trispalve iš garsiosios istorinės nuotraukos.

„Aš niekada tuo nesigyriau. Žinojo tik artimieji, pažįstami. Viskas taip seniai buvo, o dabar vėl atsidūriau dėmesio centre. Brolis vėl rado progą juokais papriekaištauti, kad kėlė ir laikė jis, o laurai atiteko man“, – šypsosi moteris, kurios atvaizdas dabar yra ir ant jubiliejinės 50 litų monetos, skirtos Lietuvos sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui, kurią užpernai išleido Lietuvos bankas.

„Niekada negalvojau apie šią nuotrauką kaip apie savo. Toje nuotraukoje buvo visa Lietuva“, – tikina moteris. Nors tapo svarbiausia šios garsios fotografijos heroje, sako, kad tai tikrai ne jos, o talentingo fotografo Z.Kazėno nuopelnas.

Beje, L.Juškienės teigimu, vis dar yra žmonių, įsitikinusių, kad vaizdas šioje nuotraukoje sukurtas „fotošopu“.

Vaikus užauginusi moteris neslepia, jog teko daug ir sunkiai dirbti, kad galėtų juos užauginti, išmokslinti. „Visą save atidaviau vaikams, namams, darbams. Dabar vaikai užaugo, galėsiu skirti daugiau laiko ir sau. Aš įpratusi, kad gyvenimas aplink mane verda ir kunkuliuoja, todėl noriu naujų iššūkių“, – sako L.Juškienė ir užsimena turinti daug įvairiausių planų.

Visko buvo jos gyvenime – ir krizių, ir labai sunkių akimirkų. Iš aplinkinių teko ne kartą išgirsti replikų, kad štai, žiūrėk, prisimosikavai vėliavėle. Tačiau visa tai jai suteikdavo tik papildomą postūmį ir jėgų eiti į priekį, dirbti už du. Tas pats įgimtas optimizmo jausmas palaikė, rankų nuleisti neleido ir tuomet, kai prieš septynerius metus šeimą paliko vyras.

„Dabar aš lygiai tokia pati kaip dauguma Lietuvos moterų, ne kokia nors herojė“, – šypsosi trapi, tačiau vidumi labai stipri moteris – amžina idealistė iš istorinės nuotraukos.

Aušra Pocienė

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. OwenHarvey OwenHarvey rašo:

    Ar jūs verslo žmogus, ar moteris?
    Ar Jūs ieškote labai tikrą paskolą už
    prieinamos palūkanų norma tvarkomi per 2 iš 5
    darbo dienos? Ar turite mažos kredito balas ir
    Jums yra sunku gauti kapitalo paskolą iš
    vietiniai bankai / kitų finansinių institucijų? worry ne
    daugiau čia ateina jūsų galimybė … Aš esu ponas
    Owenas Harvey privati paskola skolintojas, įsikūrusi JAV
    ir aš pasiūlyti paskolos fiziniams asmenims, įmonėms ir bendradarbiauti
    įstaigos už nekilnojamąjį turtą ir bet kokias verslo rūšių
    finansavimas svyruoja nuo $ 5,000.00 Min. į
    $ 50,000,000.00 Maks. ne 3% palūkanų norma.
    LAISVŲ PASKOLOS siūlome YRA;
    * Verslo finansavimas / Finansavimas
    * Negarantuotą paskolą
    * Komercinę paskolą
    * Skolos konsolidavimo paskolą
    * Nuosavo kapitalo paskola
    * Asmeniniai Paskolos
    * Rizikos kapitalo paskola
    * Nekilnojamas turtas Paskolos ir
    * Hipotekos paskolos.
    Susisiekite su mumis šiandien tikrą paskolos elektroniniu paštu: Standardlifeorg@outlook.com~~HEAD=pobj ar mobiliesiems + (447) 042-045.878


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...