2011 Kovo 20

Orestas Todua

Vieno filmo istorija

veidas.lt

Vilniuje Jono Meko vizualiųjų menų centro kvietimu viešėjo gruzinų aktorius ir kinematografininkas Orestas Todua. Šįkart jis atvežė lietuviams savo dokumentinį filmą “Naujieji metai”, šešerius metus gulintį kūrėjo stalčiuje.

Mes greitai pamirštame senus, mums svetimus karus. Ar dažnai šiandien Lietuvoje girdite apie čečėnų gyvenimą? Kaip ir vakarų europiečiai, dažniau juos minėjome tuomet, kai mažoje tolimoje respublikoje griaudėjo šūviai. Kai kraupių tenykščių mūšių vaizdų buvo pilni televizijų kanalai.

Apie tai, koks veidmainiškas, utilitarinis kartais būna sočių vakariečių požiūris į tokių karų pabėgėlius, pasakojo Vilniuje viešėjęs gruzinų kinematografininkas Orestas Todua. Tai – jo nufilmuotos dokumentinės juostos “Naujieji metai” patirtis.

Stebėjo pamokas

“Viskas prasidėjo nuo Goethe’s instituto Tbilisyje organizuotų meistriškumo kursų, kuriuose devynios jaunų kursantų grupės, vadovaujamos vokiečių režisieriaus, kūrė devynis filmus apie tai, ką reiškia būti jaunam Gruzijoje. Kažkas nufilmavo jauną futbolininką, kažkas važiavo į kalnus, o mes pasirinkome Gijos Kandelaki rankų šešėlių teatrą “Budrugana-Gagra”, kuriame senokai vaidinu. Kursų vadovui mūsų filmas patiko ir jis rekomendavo mūsų komandą Vokietijos CDF ir 3-SATE televizijų vykdomam tarptautiniam trumpametražių (30 min. trukmės) filmų projektui, pasakojančiam apie įvairių šalių vaikus. Mus pasiūlymas suintrigavo. Bet nuosekliau pasiaiškinę sužinojome, kad vienas gruzinų kinematografininkas neseniai vokiečiams jau susuko filmą apie operų arijas dainuojančią mergaitę. Tad mums rekomendavo susirasti kurios nors kitos tautybės vaiką”, – pasakoja juodbruvas svečias.

Bet dauguma svetimtaučių, gyvenančių Gruzijoje, turi savo etnines tėvynes: armėnai – Armėniją, azerbaidžaniečiai – Azerbaidžaną, osetinai – Osetiją, ir jaunuoliai nusprendė, kad būtų logiškiau, jei jų režisieriai patys filmuotų savo vaikus. O tada prisiminė čečėnų pabėgėlius, Rusijos ir Čečėnijos karinio konflikto metais pasitraukusius į Pankisio tarpukalnę. Kadangi šis konfliktas pasaulio žiniasklaidoje buvo plačiai išviešintas, vokiečiams idėja tiko.

Filmavimo grupė prie kameros pratinti Pankisio tarpukalnės gyventojus pradėjo rugsėjo mėnesį. “Pirmąkart atvažiavęs stebėjau pamokas vietos vidurinėje mokykloje. Joje mokosi dauguma pabėgėlių vaikų, kurių mokykloje – daugiau nei vietos gyventojų. Kadangi čečėnų atžalos tėvynėje lankė pamokas rusų kalba (čečėnai neišlaikė savo rašto), tai vietos mokyklą teko padalyti į dvi dalis – vieni vaikai mokosi rusiškai, kiti gruziniškai. Klasės, žinoma, mažos – po 6–7 vaikus.

Man labiausiai įstrigo du skirtingų klasių berniukai, kaip vėliau paaiškėjo – broliai. Sužinojau, kad jų mama – keturis sūnus auginanti moteris – dėsto namų ruošos kursą toje pačioje mokykloje. Apie vaikų tėvus šiame tarpeklyje kalbėti nepriimta – šeimos dažniausiai net nežino, ar jie gyvi, ar mirę”, – aiškina Orestas.

Iš pradžių berniukų motina nenorėjo jokių filmavimų. Vėliau jaunuolis išgirdo, kad privalėtų gauti čia gyvenančio jos vyro brolio leidimą – jam patikėtos šeimos galvos pareigos. “Susipažinome, pasikalbėjome. Tvirtinau, kad mano filme nebus kraujo, mirčių, tankų, sraigtasparnių – viso to, ką populiaru rodyti tokiose juostose. Galiausiai pasakiau, kad pats buvau karo pabėgėlis. Augau Suchumyje. Man buvo trylika, kai Abchazijoje kilo karas. Visus pusantrų metų praleidau ten. Badas, bombardavimai, mirtys… Tik vėliau pasitraukėme į Tbilisį. Netekau savo namų ir visko, kas juose buvo. Pradėjau gyvenimą iš naujo mažame kambarėlyje”, – pasakoja O.Todua.

Nusivylę žurnalistais

Šiuo metu Pankisio tarpukalnėje belikę maždaug trys šimtai čečėnų šeimų. Daug kas persikėlė pas gimines ar už savo pačių santaupas sugebėjo įsigyti pastogę. Buvo ir tokių, kurie sugrįžo į Čečėniją. “Rusai atvažiuodavo, rengdavo susirinkimus ir viliodavo grįžti į Grozną. Sakydavo, kad tiems, kurie nekariavo su Rusijos Federaciją, jokios bylos nebus keliamos. Kad grįžusieji bus aprūpinti gyvenamuoju plotu arba gaus išmokas būstui statytis. Todėl dalis pabėgėlių sugrįžo, o tie, kurie pasiliko Gruzijoje, apie išvažiavusiuosius niekada nekalba blogai. Tauta turi išgyventi ir tuomet, kai niekas jai nepadeda. Padėti šie žmonės tegali patys sau. Europiečiai, gyvenantys šiltai ir sočiai, mėgsta garsiai pakalbėti apie laisvę, demokratiją ir žmogaus teises, bet patikėkit: jei jums užsuktų dujas ir paliktų šalti per žiemą, jokie svetimi karai jums neberūpėtų. Pirmiausia ieškotumėte, kur sušilti”, – nesimaivydamas rėžia svečias.

Jis tvirtina, kad po karo žmonėms reikia konkrečios pagalbos. Ne tokios, kai kažkas atvažiuoja prabangiu visureigiu iš prašmatnaus užsienio ir pašneka, kad po penkiasdešimties metų visi gyvensime taip pat gerai. Jiems reikia pagalbos dabar. Ir todėl, kai Pankisio tarpukalnėn atvažiuoja žurnalistai su kameromis ir diktofonais, žmonės bėga prie jų ir prašo padėti. Pasakoja savas istorijas, atveria skaudulius, nes tikisi pagalbos. “Tačiau žmonės, kurie tai įrašinėja, su medžiaga elgiasi kaip jiems patinka. Jie tarnauja darbdaviams, turintiems savo požiūrį. Jei sumontuos siužetą, kuris nepraeis viršininko cenzūros – žurnalistai negaus už darbą pinigų. O čečėnai visus atvykėlius su kameromis ilgainiui pradėjo laikyti melagiais”, – tvirtina O.Todua.

Taigi jaunai šešių asmenų Tbilisio kinematografininkų grupei Pankisio tarpukalnėje prireikė nemažai pastangų įrodyti, kad jie kitokie. Tuo metu filmuojama čečėnų šeima jau septintus metus buvo pabėgėliai. Per tuos metus korespondentų iš įvairiausių užsienio stočių jie prisižiūrėjo sočiai.

Butelis baltojo ir dėžė juodojo

“Mano filmas pasakoja apie vieną pabėgėlių dieną – 2005 metų gruodžio 31-ąją. Tačiau iš tikrųjų praleidome Pankisio tarpukalnėje daugiau kaip mėnesį. Minėta keturių vaikų šeima glaudžiasi viename apleisto pastato, kuriame tarybiniais laikais veikė kaimo paštas ir vaistinė, kambaryje, galbūt buvusiame pašto sandėlyje. Savaime aišku –  patogumų jokių.

Vietos tiek, kad vienas žmogus vos beturi kur pajudėti – ką jau kalbėti apie šešių asmenų filmavimo grupę. Filmavau skaitmenine mini kamera, nes kitokia technika pabėgėlių kambaryje tiesiog nebūtų tilpusi. Ji nebuvo nei nauja, nei brangi, tad filmo vaizdas nėra aukščiausios kokybės”, – pasakoja operatorius.

Anot jo, pabėgėlių gyvenimas – pilka rutina, kurioje beveik nesijaučia švenčių. Ypač žiemą: tik kalnai, sniegas, krosnis kambaryje… Šviesa dega porą valandų ryte ir porą valandų vakare, po to visi eina miegoti. Jokių kompiuterių, jokių televizorių ar muzikos grotuvų. Šaškių lentą žaidimui vaikai nusipiešia, išplėšę kartono gabalą iš dėžės, kurioje Raudonasis Kryžius atsiuntė makaronų. Dažnai nėra net valgyti skirtų indų – vietoj lėkštės gauni litro talpos stiklainį ar konservų dėžutę. “Ir aš taip kadaise gyvenau. Iš pradžių patiri šoką, nesuvoki, kodėl viskas taip staiga pasikeitė. Vėliau supranti, kad esi bejėgis ir nieko negali pakeisti”, – sako O.Todua.

Jis tvirtina, kad jo sąžinė rami: nufilmavo juostą, kurioje pasakė tiesą. Ir jaučia, kad turėjo teisę ją pasakyti.
Kai darbą baigė – išgirdo, kad vokiečių televizijos atsisako tokį filmą rodyti, nes šis esą pernelyg politinis. “Mes prašėme iš jūsų vieno butelio gero baltojo gruziniško vyno, o jūs mums atsiuntėte dėžę juodojo”, – vaizdingai priekaištavo vokiečiai. O.Todua įsitikinęs, kad jo filmas buvo tiesiog politiškai nepatogus, nes europiečiai gamtines dujas taipogi gauna iš Rusijos.

O štai gruzinų filmavimo grupės prodiuserė sutiko filmą perdaryti. Ji jau su kitais kino kūrėjais sugrįžo į Pankisio tarpukalnę vasarą, kai kalnuose žydėjo gėlės, ir pasiūlė tai pačiai čečėnų šeimai pinigų. Ir nufilmavo kitokį, gražų, filmą, kurį mielai priėmė, parodė ir apmokėjo CDF kanalas.

“Nenoriu vertinti, ar ji pasielgė tinkamai. Mes pasirinkome savo žmogiškuosius principus. Verčiau mokėsime skolas, o filmas, dėl kurio negėda, gulės mūsų stalčiuje. Per šešerius metus demonstravome jį tik porą kartų nedidelei draugų grupei. Nebuvo jokių premjerų”, – sako Orestas.

Dokumentinį filmą “Naujieji metai” netrukus žada parodyti Lietuvos televizija.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...