2010 Balandžio 19

Nedarbas Lietuvoje

Vieniša bedarbių armija – be psichologų paramos

veidas.lt

Darbo net ir dėl objektyvių priežasčių – ekonominio sunkmečio netekę lietuviai jaučiasi esą nevykėliai. Tokiais juos paverčia darbo kultūros nepaisantys darbdaviai, o ir valstybė susigrąžinti orumo nepadeda.

Bedarbių per dvejus metus Lietuvoje padaugėjo keturis kartus, tačiau visos 310 tūkst. darbo netekusiųjų minios nėra kam padrąsinti ir įkvėpti naujų darbų paieškoms. Darbo biržą aptarnaujančioje Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyboje – vos 40 psichologų etatų, tai yra lygiai tiek, kiek jų buvo ir prieš dvejus metus, kai nedarbo problemoms spręsti pasamdyti valdininkai iš nuobodulio dar krapštė nosis.

Užtat krikščioniškose socialinės paramos organizacijose – sutrikusių ir sugniuždytų bedarbių antplūdis. Pažeminti nepagarbios atleidimo iš darbo procedūros, jie visų pirma ieško emocinės paramos, patvirtinimo, kad yra ne beviltiški, niekam nebereikalingi darbuotojai, o tiesiog ekonominio sunkmečio aukos. Ir tik susigrąžinę tikėjimą savimi žmonės jau gali galvoti apie naujo darbo paieškas. Tai suprantančios Vakarų Europos valstybės bedarbių motyvacijai stiprinti negaili jėgų ir lėšų, nes skaičiuoja, kad ją praradęs pilietis valstybei kainuoja pernelyg brangiai.

Gniuždo nepagarbus atleidimas

Vilnietė keturiasdešimtmetė žurnalistė Diana – tipiška ekonominio sunkmečio auka. Ši pašnekovė, kaip ir visi kiti “Veido” kalbinti bedarbio dalią patyrę žmonės, nenorėjo atskleisti savo pavardės. Jiems gėda, nors ir supranta, kad darbo neteko ne dėl savo prasto darbo, o dėl ekonominių buvusios darbovietės sunkumų.

Prieš dvejus metus Diana buvo pakviesta redaguoti žurnalo vienoje pagrindinių Lietuvos žiniasklaidos bendrovių. Tada ją asmeninio pokalbio pasikvietęs pats vyriausiasis redaktorius negailėjo gerų žodžių apie jos keliolikos metų profesinę patirtį ir gebėjimus. Toks pasitikėjimas pasitvirtino: žurnalistės redaguojamas žurnalas buvo pelningas – net ir dabar, krizės metu. Tačiau vieną dieną ją pasikvietusi kolegė pranešė, kad nuo šiol ji vadovaus žurnalui, o Dianai pakišo atleidimo šalių sutarimu sutartį, įsigaliojusią tą pačią dieną. Atleistai darbuotojai buvo pasiūlyta trijų mėnesių darbo atlyginimo dydžio išeitinė kompensacija. “Labiausiai įžeidė tai, kad niekas net nepaaiškino, dėl ko esu atleidžiama”, – stebisi pašnekovė.

Lyderystės mokymų specialistė, “Baltic Management Institute” (BMI) lektorė britė Lisa Spencer-Arnell tvirtina, kad tokia situacija būtų visiškai neįmanoma žinomoje Didžiosios Britanijos bendrovėje. “Tiesiog toks darbdavys po to sunkiai susirastų profesionalių darbuotojų. Krizė juk baigsis, naujų žmonių reikės, o kiekvienas protingas verslo savininkas supranta, kad mažiausiai išlaidų jis patirs samdydamas geriausius ir produktyviausius žmones rinkoje, – tokie juk nesimėto, Lietuvoje taip pat”, – pabrėžia užsienietė.

Jos žodžius patvirtina dar viena lietuviško atleidimo iš darbo istorija. 32-ejų Marius iki praėjusių metų pavasario dirbo vienoje iš dviejų stambiausių Lietuvos statybos bendrovių. Dar iki krizės šios srities profesionalai vis pasvarstydavo, kuris darbdavys geresnis, kur mokami didesni atlyginimai, vertindavo vis gaunamus konkurentų darbo pasiūlymus.

“Tačiau sunkmetis labai aiškiai parodė, pas kurį darbdavį gyvenime nekelčiau kojos”, – sako vyras.

Savąja darboviete jis nesiskundžia: kolektyvas dar prieš kelis mėnesius buvo perspėtas apie planuojamą etatų mažinimą, kiekvienas darbuotojas buvo kviečiamas ilgų pokalbių su vadovais, buvo pabrėžiamas atleidžiamų žmonių profesionalumas, indėlis į firmos klestėjimo laikotarpį, išeinantiesiems sumokėtos solidžios kompensacijos. “Tuo tarpu pagrindinis konkurentas su atleidžiamais žmonėmis elgėsi šlykščiai: nenorėdamas mokėti kompensacijų, pripaišė jiems nebūtų darbinių nuobaudų”, – statybos verslo užkulisius praskleidžia Marius.

Valstybė turėtų investuoti į orumą

Kitas BMI lektorius, taip pat britas Stephenas Neale’as pabrėžia, kad anglų kalboje atleidimas iš darbo dėl skirtingų priežasčių netgi apibūdinamas visiškai skirtingais žodžiais: “firing” yra atleidimas dėl darbinių nuobaudų, todėl darbo netekęs žmogus sunkiai ras kitą darbą; o “redundancy” yra etatų mažinimas, ir dėl šios priežasties bedarbiu tapę žmogus gauna geriausias savo darbdavio rekomendacijas, yra konsultuojamas ieškant naujo darbo, jam sumokama solidi kompensacija. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje klesti būtent tokių atleidimų konsultavimo firmos – jas samdo masiškai žmones priverstos atleisti bendrovės, pavedančios konsultantams išsiaiškinti, kokie yra darbo netekusių žmonių poreikiai.

S.Neale’as pabrėžia, kad britų vyriausybė taip pat daug investuoja į bedarbių psichologinės paramos projektus – kiekvienam užtikrinamas nemokamas konsultavimas, buriamos savitarpio pagalbos grupės. “Kai žmogaus savivertė maža, jam labai sunku judėti į priekį, ir kyla pavojus, kad jis ilgai liks bedarbis”, – dėsto pašnekovas.

Apskaičiuota, kad lemtinga gniuždančia bedarbystės riba gali būti laikomi šeši mėnesiai, todėl stengiamasi žmones įdarbinti kuo greičiau. “Palūžęs bedarbis valstybei kainuoja pernelyg brangiai”, – neabejoja S.Neale’as.
Mūsų darbo biržą aptarnaujančios Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos (LDRMT) direktorius Algirdas Tamulevičius pripažįsta, kad psichologų etatų jų tarnyboje per mažai. Jie aptarnauja visų darbo biržos padalinių čia siunčiamus motyvaciją praradusius bedarbius, dirba milžiniškais krūviais ir vis tiek nieko nespėja. “Sutinku, kad psichologinė parama labai svarbi – bedarbiams reikia grąžinti motyvaciją judėti tolyn. Bet naujų psichologų etatų dabar įsteigti neįmanoma”, – apgailestauja tarnybos vadovas.

“Kokia ten valstybės emocinė parama: darbo biržoje visos darbuotojos pervargusios, piktos – ten patekęs pasijunti dar labiau pažemintas”, – savo patirtimi dalijasi Diana.

“O man iš viso nieko nepasiūlė. Pasakė – esi jaunas, kompiuteriu naudojiesi, pats susirasi naują darbą”, – prisimena Marius.

Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio šeimos pagalbos centro socialinė darbuotoja Skirmantė Kukuraitienė pasakoja, kad čia buriamos psichologinės paramos bedarbiams grupės dabar populiarios kaip niekada. “Žmonėms svarbu neužsidaryti savo nelaimių kiaute, neįsijausti į nevykėlių vaidmenį. Pirmiausia stengiamės grąžinti jiems orumą, ir jau tada stipriname naujo darbo paieškos įgūdžius”, – aiškina specialistė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...