2010 Rugsėjo 16

Venecijos festivalis siekia stebinti pasaulį. Ir jam tai sekasi

veidas.lt

"Veido" archyvas

67-asis Venecijos kino festivalis nustebino programos brandumu, žanrų įvairove, įdomiomis temomis, originaliomis interpretacijomis ir drąsiais eksperimentais.

Venecijos festivalio filmų atrankai vadovavęs Marco Muelleris suformulavo aiškius kriterijus, kad po seanso išėjęs žmogus jaustųsi bent šiek tiek pasikeitęs arba sužinojęs kažką naujo.

Į konkursą pateko tik tie režisieriai, kurie mokėjo sukurti kino pramogą net pačiomis sunkiausiomis temomis. Pačią pirmą dieną žiuri prezidentas Quentinas Tarantino į “Auksinį liūtą” pretenduojančių kūrinių sąrašą pavadino vienu beprotiškiausių, kokius jam teko regėti.

“Kiekvienais metais klausiame savęs, koks yra festivalio tikslas. Atsakymas paprastas – mes norime stebinti pasaulį”, – pareiškė Venecijos bienalės vadovas Paolo Baratta.

Bilietai graibstomi

Galutinis Venecijos įnašas į kino industriją paaiškės artimiausiais mėnesiais, kai prodiuseriai paskelbs pasirašytų platinimo sutarčių kiekį, o režisieriams ir aktoriams išryškės realesnė tikimybė prasmukti į prestižiškiausių apdovanojimų nominacijas. Tačiau po šešių dienų išplatinti rezultatai simbolizavo festivalio sėkmę – parduota 22,5 tūkst. bilietų (pigiausio kaina 6 eurai, o brangiausio – 40 eurų), tai yra 17 proc. daugiau nei 2009 m.

Bet kokiu atveju Venecijai šiemet pavyko įveikti Kanus įdomesniais, prasmingesniais, ilgiau išliekančiais filmais, nes M.Muelleris prisirinko visko po truputį, nepašykštėjo kvapą gniaužiančių prabangių spektaklių, viliojo kardinaliai skirtingomis istorijomis, nepabijojo sumaišyti pripažintų meistrų dovanų su kantrybę sekinančiais anarchistiniais eksperimentais, iš staigmenų dėžės ištraukė ypatingos svarbos filmą, suteikė ekraną radikaliausiems kino formatams.

Tuo tarpu Kanai visą oficialią programą mėgino dėlioti pagal vieną bendrą kurpalių (tėvų santykius su vaikais) ir per daug pasitikėjo garsiais režisierių vardais.

Pastebimiausiai išryškėjusi kino bienalės tendencija – anksčiau pasiteisinusių idėjų išnaudojimas, pratęsimas, perdirbimas. Atrodo, kad ekonominis sunkmetis nuslopino net pačių įtakingiausių ir apdovanotų režisierių norą eksperimentuoti. Pinigus investavę verslininkai ir prodiuseriai reikalavo siekti palankaus finansinio rezultato, tad daugeliui autorių teko atsigręžti atgal ir prisiminti, kokie jų pačių filmai buvo sėkmingai pardavinėjami.

Baletas ir meilės kiaušinienė

Atidarymo ceremonijos riteris Darrenas Aronofsky sukūrė savotišką netiesioginį “Auksinį liūtą” laimėjusio šedevro “Imtynininkas” tęsinį. Erotiška, išradinga, žiauri psichologinė šokių drama “Juodoji gulbė” baleto užkulisius nušviečia tokiu pačiu stiliumi kaip imtynes. Pirmajame filme dominavo karjerą iš naujo įžiebęs Mickey Rourke’as, o antrajame estafetę perėmė užburiamai sudėtingą vaidmenį kurianti Natalie Portman. Čia vėl triumfuoja neblėstantis pavydas, paranoja, liepsnojančios ambicijos, nejaukios fizinės traumos, beprotiškas siekimas iškovoti vaidmenį ir liūdinantis vienišumas.

Kritikų ir žiūrovų favoritu nelauktai tapusio čiliečio Pablo Larraino tragikomedijoje “Post Mortem” nuo pat pirmo kadro juntamas jo debiutinio kūrinio “Tonis Manero” lėtas tempas, siužeto dėstymo maniera, politinių įvykių fonas, makabriško absurdo humoro pokštai ir pagrindinio personažo psichologinio portreto spalvos. Prieš trejus metus Johno Travolto herojų šokėją iš miuziklo “Šeštadienio nakties karštinė” Tonį Manero imitavęs aktorius Alfredo Castro grįžo suvaidinti dar vieno charizmatiško, pavojingo ir kerštingo sociopato, dirbančio ligoninės morge, vaišinančio firmine kiaušiniene ir nemiegančio su moterimis, kurios gulinėja kitų vyrų lovose.

Moterys ir aktoriai

Madingas, jaunatviškai atrodantis ir mūsų kraštuose visuomet laukiamas Francois Ozonas pastaraisiais metais dažnai šaudė pro šalį, nors stengėsi išlikti nuoširdžiai originalus. Aplinkybės privertė šį prancūzą prisiminti komerciškiausią hitą “Aštuonios moterys” ir parašyti neįtikėtinai šarmingą moterišką vaidmenį primadonai Catherine Deneuve, kuri vėl dainuoja, šoka ir dar streikuojančią darbo liaudį raminą. Tik be kitų septynių moterų, o su bilietų perkamumą garantuojančiu šmaikščiuoju ir lengvai ištvirkusiu Gerard’u Depardieu. Žmonės pageidauja juoktis, ir komedija apie moterų išsilaisvinimą “Vaza” suteiks saują smagių galimybių. Filmo pavadinimas apibūdina moters statusą šeimoje – ji ištekėjo už turtingo, įtakingo, savimi patenkinto vyro ir tapo namų puošmena.

Beveik visiems nuostabių įspūdžių padovanojo ir Sofios Coppolos dramedija “Kažkur”, tačiau režisierė turėjo išklausyti kaltinimų dėl akinamo panašumo į nepriklausomo kino perliuką “Pasiklydę vertime”. Pramogų verslą satyriškai šaržuojančiame filme Japonijos sostinę pakeitė Holivudo sostinė, aktorius Billas Murray’us atjaunėjo nuo šeimos atsiskyrusiu ir nežinomybėje pasiklydusiu aktoriumi Stephenu Dorffu, gundytojos Scarlett Johansson vietą užėmė vienuolikmetė herojaus dukrelė Dakota Fanning, kuri gavo užduotį pakeisti tėčio požiūrį į pasaulį.

Genialiosios provokacijos

Tęsinių pagundai neatsispyrė ir skandalingasis provokatorius Vincentas Gallo. Kanuose jis buvo nušvilptas su “Ruduoju triušiu”, o Venecijoje identiškų reakcijų sulaukė jo poetiškai pavadintas minimalistinio biudžeto pasityčiojimas iš žiūrovų kantrybės. 75 min. drama “Vandenyje užrašyti pažadai” iš kelių ilgų statiškų scenų ir vienodų frazių kartojimo skirtingais tonais piktino sausakimšai sales pripildžiusius žiūrovus. Beveik visus darbus pats atlikęs V.Gallo asmeniškai rūpinasi filmo sklaidos ir pardavimo reikalais, tačiau visai nesivargina, ar jo kūryba kam nors patinka.

"Veido" archyvas

Venecijos festivalio filmų atrankai vadovavęs Marco Muelleris suformulavo aiškius kriterijus, kad po seanso išėjęs žmogus jaustųsi bent šiek tiek pasikeitęs arba sužinojęs kažką naujo

Regis, didžiąja Venecijos staigmena galima tituluoti kinų dokumentininko Wango Bingo sukrečiančią dramą “Griovys”. Po 1950 metų komunistinė valdžia diktatoriškam režimui nepaklūstančius mokslininkus, profesorius, gydytojus, intelektualus trėmė į edukacinę stovyklą. Vyrams teko gyventi nežmoniškai žiauriomis sąlygomis kažkur dykumoje išraustuose grioviuose: pučiant vėjui, siaučiant smėlio audroms, gaunant tik minimalų maisto davinį, skaičiuojant vandens lašelius, šalant požemiuose.

Režisierius patikino, kad per pastaruosius ketverius metus apklausė apie šimtą košmarą išgyvenusių liudininkų ir neišgalvojo absoliučiai nė vieno kadro. Kinijos kino biuras neleido necenzūruoto kūrinio rodyti Venecijoje.

Filmavimas slapta vyko dykumoje prie Mongolijos sienos, režisierius nuolat vežiojo medžiagą į saugyklą, įrengtą už 200 km, ir grupė kasdien dirbo baimindamasi, kad agentai juos suseks ir uždarys į kalėjimą. Wangas Bingas tikrai žino, kad “Griovys” bus uždraustas Kinijoje ir prieš jo valią nelegaliai bus platinamas internetu, kaip dažniausiai nutinka Kino biuro ignoruojamiems filmams. Liaudis trokšta matyti tai, ko negalima.

Tamsusis šedevras

Likus dviem dienoms iki finišo Venecija aptarinėjo ir arabų kilmės prancūzo Abdellatifo Kechiche tikrais įvykiais aprengtą dramą “Juodoji Venera” apie Pietų Afrikos pilietę Saartije Baartman. Nenatūraliai apkūni moteris dėl pinigų pasidavė nusižeminimui ir dalyvaudavo šarlataniškuose cirko pasirodymuose Londone, kur ji visuomenei būdavo rodoma uždaryta narve kaip King Kongas.

Po teismo posėdžių dėl galimo išnaudojimo nelaimėlei teko linksminti Paryžiaus turtuolių bendruomenę, atsiduoti antropologijos profesorių tyrimams ir kaitinti seksualinėse orgijose dalyvaujančių ištvirkėlių emocijas. 2 val. 40 min. trukmės filmas detaliai perteikia 1817 m. laikotarpį ir pasakoja sukrečiančią vergovės bei psichologinio smurto istoriją. Pagrindiniam vaidmeniui idealiai parinkta, žavingą išvaizdą po prostetikos sluoksniais paslėpusi ir sudėtingas užduotis fenomenaliai išsprendusi nežinoma Yahima Torres neturėjo lygių geriausios aktorės rinkimuose.

Virtuali mugė

Rudens festivalių maratone didžiausias Venecijos konkurentas yra naujus sparnus iškėlęs ir ištaigingą centrą atidaręs Torontas, kuriame nuo rugsėjo 9 d. vėl susibūrė kino verslo bendruomenė ir kaip tik šią savaitę dalyvauja derybose ar pasirašinėja sutartis dėl Lido salos salėse pasireiškusių filmų.

Netgi M.Muelleris neslepia, kad Venecijoje kol kas veikia tik “virtuali mugė”, nes dauguma platintojų stebi įvykius internetu ir neišlaidauja dviem kelionėms, o konkrečius darbus nuveikia Kanadoje. Pardavimo kompanijos patvirtino, kad Venecijoje dalyvauja ir komercinę gyslelę turinčius filmus žvejoja tik Italijos platintojai. Savo žvalgus, kurie kantriai ieškojo spindinčių perliukų, atsiuntė ir Vokietija, Šveicarija, Olandija, Belgija.

Lietuvos platintojai taip pat neskuba anonsuoti Venecijos premjerų, nors dėmesio ir rizikos vertų filmų buvo bent dešimt. Tiesa, paskutinę minutę paaiškėjo, kad kino platinimo kompanija “Acme” vis dėlto įsigijo F.Ozono šarmingąją “Vazą” ir pastatys ją į 2011 m. vasario mėnesio repertuaro lentyną.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...