2010 Balandžio 06

Bažnyčia

Velykos horizontaliai

Laura Gvozdaitė

Kaskart grįždama namo po Velykų kaime vežuosi tokią ne tik truputį pagonišką atgimimo šilumą, įkvėptą gamtos budimo. Galvoje dar knibžda ir daugybė patirtų įspūdžių, o šventinės Mišios kaimo bažnyčioje- nebejotinai visada vienas ryškiausių patyrimų.

Man jos visada būdavo juokingos. Ryžtingai, bet nebūtinai į taktą traukiantis palaidų balsų giedotojų būrys, primityvios dekoracijos, stringantys Biblijos skaitiniai, rūsčiu balsu kunigo perskaitytas vyskupo sveikinimo laiškas tikintiesiems, vargu ar paliečiantis apie velykinį pusryčių stalą jau svajojančių parapijiečių širdis. Kodėl čia viskas taip supaprastinta, mąstydavau. Kodėl brolių vienuolių aukojamos Mišios Vilniuje – lyg giliausia filosofijos paskaita, o kaimo žmones tepasiekia į kitą parapiją jau vėluojančio kunigo paskubomis atliktos apeigos.

Bet šiemet tie patys metų metus nesikeičiantys ritualai man pasirodė visai kitokie – gražūs ir prasmingi. Įtariu, čia bus prisidėjęs pačios pasaulio virsmas – ačiū krizei, aplaužiusiai ragus arogancijai, kuri, pasirodo, užstoja horizontą.
Plačiau atmerktos akys pastebi, kad „Aleliuja“, kai neturi aukštų miesto katedrų skliautų sklisti aukštyn, nusklinda tolyn – pro atviras medinės bažnytėlės duris virš patvinusio Nemuno užlietų laukų. Ir kunigas netrukus palaiminimą pasiunčia ne tik žmonėms bet ir tų šiemet potvynio nuniokotų laukų derlingumui, ir jau netrukus, per Šv. Jurgį į laukus išgenamiems gyvuliams.

Močiutė prie šventinio stalo negaili pagyrų parapijos kunigėliui: jis ir bažnyčią suremontavo – pats, nors kojas skauda, ropštėsi ant stogo su spaudimine plovimo įranga, ir maldos namus juosiančių kapinaičių tvorą perrentė. Pats ir medžius genėjo, vieno šakas pasiekti buvo sunku, tai pagalbininkė moterėlė lipo kunigui ant pečių, kad jas pasiektų. Ir šeimas jis nuolat lanko. Žodžiu, tikras ganytojas.

Man rodos, tai atokiai Lietuvos parapijai negresia tai, dėl ko vis perspėja kunigai Vilniuje – kad nuolat skubantys miestiečiai Dievą gali laikyti įkalinę bažnyčioje, kur patogu – ir madinga – užsukti savaitgaliais pasisemti išminties ir ramybės. Kaime liturgija – horizontali, natūraliai įsiliejanti į kasdienybės darbų tėkmę.

Ir vistiek man sunku pamatyti, kad praėjusio sekmadienio Popiežiaus Urbi et Orbi ir tai, kad vyko mažytėje Lietuvos kaimo bažnytėlėje – tas pats. Bet, matyt, be tūkstantmečiais nekintančių tikėjimo tiesų, katalikų Bažnyčią skaitlingiausia religine organizacija daro dar ir tai, kad kiekvienoje bendruomenėje jai leista būti kiek kitokia, tokia kokia būtent čia ji yra reikalinga.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. veronika veronika rašo:

    koks siltas, paprastas ir kartu labai gilus straipsnis.

  2. Roma Roma rašo:

    Šaunuole !
    Aš ten buvau – ir viskas tikrai taip ir tikrai tikra.

  3. A. A. rašo:

    Antroji pastraipa – kultinė :D


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...