Lietuvos sveikatos sistema išgyvena sunkmetį. Esminiu trūkumu pavadinčiau vykdomą politiką, kurioje nėra aiškių uždavinių, išskyrus vienintelį – taupyti pinigus, neretai Lietuvos žmonių sveikatos sąskaita. Pagrindinis sveikatos apsaugos politikos tikslas turi būti – žmonių sveikatos apsaugos gerinimas. Tikriausiai daug kas man pritars, kad per trejus su puse metų, vis dar kyla abejonių dėl teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo, dėmesio ligų prevencijai. Nepakankamai dėmesio skiriama ir medikų darbo sąlygoms bei geresniam mokėjimui už jų darbą, todėl specialistai palieka Lietuvą. XXI a. visos teikiamos paslaugos, visi gydymo procesai turi būti labai aiškūs, kad žmogus iš tikrųjų suprastų, jog Lietuvoje sulauks tikrai kokybiško gydymo. Vykdydama reformą konservatorių ir liberalų Vyriausybė tam nebuvo pasirengusi – uždarytos pavienės gydymo įstaigos ar skyriai, uždraustos tam tikros paslaugos, tačiau iki to nebuvo numatyta galimybė pacientus priimti apskričių ar universitetinėse ligoninėse. Tam nebuvo skirtas papildomas finansavimas, nors rajonų ligoninėse, uždarius skyrius, lėšų buvo sutaupyta, tačiau jos kažkur „išgaravo“, pinigai nepasiekė ligonių. Padrika ir greitosios pagalbos sistema. Dabar po truputį judanti apskričių dispečerinių koncentracija gal ir būtų teisinga, tačiau sėkmingam darbui būtina centralizuotai atnaujinti greitosios pagalbos automobilių ūkį, kad iš tiesų būtų galima laiku nuvykti pas kiekvieną ligonį. Pacientai susiduria su nereikalingu laiko švaistymu – ne paslaptis, kad dabar vykstant iš rajonų konsultuotis, tenka nueiti „kryžiaus kelius“. Iš pradžių paskiriamas tyrimas, po mėnesio pacientui vėl tenka važiuoti atlikti tą tyrimą, trečią kartą vykstama pas specialistą, kad jis įvertintų rezultatus ir paskirtų gydymą. Tokia praktika turi būti naikinama. Tai yra organizaciniai dalykai, todėl neprireiktų didelių lėšų. Jei šeimos gydytojai ar rajonuose dirbantys specialistai turėtų galimybių susisiekti su antrinio lygio gydymo įstaigų kolegomis, pacientas vienu nuvykimu į aukštesnio lygio gydymo įstaigą būtų ištirtas ir gautų atsakymus. Negalima ir leisti gydymo įstaigų savivalės, kai kiekviena įstaiga nusistato savo tvarką, už ką ims užmokestį. Žinau atvejų, kai pirminės priežiūros centre mokama net už kiekvieną švirkštą tyrimams, bet už tai turėtų apmokėti Valstybinės ligonių kasos. Valdantieji taupė, nurėždami nuo profilaktinių programų (ligų prevencijos) arba neskirdami joms lėšų. Akivaizdu, kad tai buvo klaida, nes profilaktikos ar ankstyvos diagnostikos programos duoda labai gerus rezultatus. Pvz., vykdant prevencinę Pietryčių Lietuvos širdies kraujagyslių ligų programą, mirštamumas nuo ūmaus infarkto šitoje dalyje sumažėjo beveik trečdaliu. Taigi privalome tokias programas diegti visoje Lietuvoje. Nuošalyje negalima palikti ir medikų darbo sąlygų problemos. Turėdami praktikos, reikiamų žinių, diplomus ir licencijas medikai galėtų atlikti visą diagnostiką ir gydymą. O dabar to daryti negali, nes vienose ar kitose įstaigose kai kurios procedūros uždraustos. Be to, vienas iš pagrindinių Sveikatos apsaugos ministerijos siekių turėtų būti medikų darbo užmokesčio pastovus didinimas, nes šiuo metu medikų atlyginimai nuo kitų ES valstybių Lietuvoje skiriasi šešiskart, nors neretai mūsų gydytojai ar slaugytojai yra geriau parengti.  

Po 2008 m. Seimo rinkimų suformavus valdančiąją koaliciją, sveikatos apsaugos sistemos valdymas buvo patikėtas Lietuvos liberalų ir centro partijai. Ministru buvo paskirtas Algis Čaplikas, o jam atsistatydinus nuo 2010 m. sveikatos apsaugos ministro pareigas eina tos pačios partijos deleguotas Raimundas Šukys. Seimo sveikatos reikalų komiteto (SSRK) pirmininko postas atiteko man, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovui, todėl mūsų partijos galimybės priimti ryžtingesnius sprendimus, kalbant apie sveikatos sistemą, buvo ribotos. Politikos formavimas, priimtų įstatymų įgyvendinimas, sistemos valdymas patikėtas ministerijai. Nuo pat pradžių susidūrėme su pasaulinės ekonominės krizės padariniais. Ji nemažai prisidėjo, kad įplaukos į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) pradėjo mažėti. Įtakos turėjo ir tai, kad nemažai visuomenės grupių sveikatos draudimo arba nemokėjo, arba mokėjo labai mažai, o paslaugų reikalaudavo tokių pačių. Tam reikėjo skubių permainų ir mes jas inicijavome: skubiai priimti įstatymai privertė sveikatos draudimo mokestį mokėti apie 200 tūkst. Lietuvoje gyvenančių žmonių, kurie iki tol šio mokesčio nemokėjo. Taip pat buvo pateiktos Sveikatos draudimo įstatymo pataisos, kurios privertė Vyriausybę už valstybės draudžiamus asmenis (apie 2 mln., arba apie 65 proc. Lietuvos gyventojų) mokėti gerokai didesnę įmoką. Palyginkime: 2007 m. valstybė už valstybės draudžiamus asmenis mokėjo po 353,2 Lt, o 2012 m. –  jau po 725 Lt už vieną asmenį. Taip pastebimai padidėjo PSDF biudžetas. Šios permainos davė labai gerų rezultatų. Vienintelis PSDF biudžetas per visą ekonominės krizės laikotarpį buvo subalansuotas ir nedeficitinis. O štai valstybės ir sodros fondai buvo priversti skolintis iš bankų. Manau, kad dėl laiku priimtų tinkamų Seimo, Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų ekonominės krizės metais vidutinė šalies gyventojų gyvenimo trukmė ilgėjo. Moterys 2007 m. vidutiniškai gyveno 77,2 metus, o 2011 m. – jau 79,3, vyrai atitinkamai 64,9 ir 68,5 metus. Net ir per krizę ne tik kad nebuvo mažinamos, bet dar ir buvo gerokai padidintos lėšos prevencinėms programoms įgyvendinti. Dėl šios priežasties pavyko sumažinti mirštamumą dėl širdies ir kraujagyslių ligų, anksčiau nustatyti onkologines ligas. Perpus sumažėjo mirtingumas dėl kitokių priežasčių, toliau mažėja kūdikių mirtingumas. Pagal šį rodiklį Lietuva lenkia daugelį išsivysčiusių Vakarų valstybių. Svarbu ir tai, kad dėl SRK ir SAM pateiktų įstatymų projektų, kuriems pritarė Seimas, apribotos teisės įsigyti alkoholio ir tabako gaminių. Dėl to per pastaruosius dvejus metus rūkančių vyrų skaičius sumažėjo beveik 5 proc. O absoliutaus alkoholio suvartojimas vienam gyventojui nuo 14,55 l 2007 m. sumažėjo iki 11,32 l 2011 m. Atitinkamai sumažėjo ir alkoholinių psichozių, vaikų bei paauglių apsinuodijimų ir kt. ligų. Dėl padidėjusio PSDF biudžeto, laiku priimtų sprendimų ir efektyvaus įstaigų vadovų darbo padidėjo ir vidutinis gydytojų bei slaugytojų atlyginimas. Vidutinė gydytojų alga 2007 m. buvo 2831 Lt, o pernai jau 3234 Lt, slaugytojų atitinkamai 1677 ir 1988 Lt. Bendromis Lietuvos prezidentės, SAM ir SRK pastangomis vaistų kainą šalyje pavyko sumažinti vidutiniškai 10 proc. Lygiai taip pat bendromis pastangomis pavyko išsaugoti lengvatinį akcizą kompensuojamiesiems vaistams įsigyti. Dėl to ligonių kasa kasmet sutaupo apie 150 mln. Lt. Panaikinus Visuomenės sveikatos tarybą, Aplinkos sveikatos centrą, Mitybos centrą, sujungus Užkrečiamų ligų ir AIDS centrą, Sveikatos informacijos centrą ir Higienos institutą, Sveikatos akreditavimo ir audito tarnybas, Narkotikų departamentą ir Valstybinę alkoholio ir tabako tarnybas labai pagerėjo sistemos valdymas, sumažėjo biurokratija ir bus sutaupoma po kelis milijonus litų kasmet. Gerų darbų per šią Seimo ir Vyriausybės kadenciją yra atlikta nemažai, tik kai kurie vėluoja ar atlikti ne iki galo. Nepakankamai efektyviai įgyvendinamas sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo III etapas, neužtektinai kovota su didėjančiomis priemokomis ir kyšininkavimu sveikatos sistemoje. Kai kuriuos minėtų darbų tikimės atlikti dar per šią Seimo kadenciją.  

Pensininkai už konservatorius gal balsuos ir leis dar vairą pasukioti, o va bedarbiai – vargu.

Vidutinis kaimiškų šaknų lietuvis, pratęs įvairius reikalus tvarkyti per gimines ir kaimynus, nė už ką nepatikės, jog teismuose ar prokuratūroje gali būti kitaip.

“Mano vertinimu, dabartinė Vyriausybė – idėjų generatorė, konceptualių sprendimų siūlytoja, bet administraciškai negebanti jų realizuoti”, – ”Veidui” teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šalies vadovė teisi, bet tik iš dalies, nes tokia jos išvada tinka ne tik šiam premjerui ir jo ministrų kabinetui, bet ir ankstesnėms Vyriausybėms, taip pat kitoms valdžios grandims, ypač vietinei valdžiai ir teismams. Be to, prezidentei neužtenka konstatuoti, kad trečdaliui ministerijų vadovauja atgrubnagiai ir veltėdžiai, neužtenka informuoti, kad ši Vyriausybė patyrė fiasko tiek dėl socialinės apsaugos ir darbo, tiek dėl sveikatos reformos, tiek dėl daugiabučių renovavimo projektų. Neformaliuose pokalbiuose ji už šias sritis atsakingus ministrus ”tarkuoja” nesirinkdama žodžių ir svaidosi žaibais, bet, sakykime, Gediminas Kazlauskas vis tiek išbus visą kadenciją, be to, jam užtenka drąsos juoktis į akis ir netgi įrodinėti, kad renovacija Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus vyko iš esmės puikiai ir tik tamsūs ar nebrandūs žmonės to nesupranta. Kiti ministrai bent akių nedrasko ir ramiai snūduriuoja savo užutėkiuose. O jų nepažadina ne tik pavasaris, bet net ir vasara. Tarkime, sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys tikriausiai iki šiol vis dar nesuprato, nei kur jis atėjo, nei ko atėjo, nei ką turi daryti. Na, o kol jis vis dar bando suprasti, kas čia aplink vyksta, mes jau galime įvertinti rezultatus. O jie apgailėtini – šios Vyriausybės sveikatos reformą geriausiai iliustruoja frazė ”pusiau nėščia”: ketinimai lyg ir buvo gražūs, bet rezultatai – anaiptol. Sutaupyti žadėta 450 mln. Lt, o sutaupyta gal 150 mln. Lt, vienas ligonines sujungti pavyko, kitų, regis, nesujungs jokia žmogiška jėga. Kalbėti apie socialinės apsaugos reformą tas pats, kas nuo pliko plaukus pešioti, nes tos reformos paprasčiausiai nėra. Šioje srityje pavyko nuveikti tik vieną buhalterinį veiksmą – pailginti pensinį amžių. Ir viskas. Beje, tai ne pats blogiausias variantas, nes juk galima ir nieko nepadaryti ar padaryti blogiau nei buvo. Žvelgiant į prognozes, kas formuos būsimą Vyriausybę, kaip tik ir ima baimė, kad išvysime ko nematę. Blogąja prasme. Nelabai paguodžia ir vaizdas savivaldybėse. Ten irgi šnekėtojų nors vežimu vežk, o veiksmų – vos matyti. Sakysite, tendencingi tie žurnalistai. Tada paskaitykime, ką apie Vilniaus valdymą ir jo merą mano britai, būtent šešerius metus Lietuvoje gyvenantis Markas Adamas Haroldas: ”Manau, kad Artūro Zuoko stiprybė yra įtikinėti žmones ir padėti jiems pamiršti, kad nieko iš tikrųjų neįvyko ir niekas nepasikeitė. Jis nuolat išlenda su teigiamomis istorijomis, nors nieko teigiamo nevyksta, o neigiamos istorijos pamirštamos…  Man patinka, kaip jis naudoja ”Facebook” ir pats atsakinėja žmonėms, bet manau, kad daugiausiai tai daro norėdamas užtušuoti, jog nieko nevyksta. Jis įtikina daugybę žmonių, kad yra nuostabus, jaunatviškas, kūrybingas, bet aš nematau vykstančių nuostabių, jaunatviškų, kūrybingų dalykų. Ką jis padarė? ”Fluxus ministeriją”? Pats bevertiškiausias visų laikų dalykas. Jis turėtų palikti šalį po to. Bet kas žino, koks prastas dalykas ”Fluxus ministerija” buvo? Nedaug kas, gal menininkai, kurie pasitraukė… ”Facebook” jis klausia, kokios spalvos turi būti taksi? Koks skirtumas? Suprantu, kad tai cool, bet už viso to turi būti ir rezultatai.” (citata iš bernardinai.lt)

Didžiosios Britanijos ir dar 15-os valstybių monarchė Elizabeth II tebėra tokia pat populiari ir mylima, kaip ir karūnavimo dieną prieš 60 metų. Kaip tai įmanoma Vakarų pasaulyje, kuriame monarchijų reikšmė baigia visiškai sunykti?

Žymusis Prancūzijos Luvro muziejus šių metų pradžioje pirmą kartą pristatė visuomenei galeriją, kurioje jau netrukus, baigus apdailos darbus, bus įkurdinta įspūdinga islamiškojo meno kolekcija. Muziejaus vadovybė naująjį statinį vadina svarbiausiu per 20 metų įgyvendintu architektūros ir dizaino projektu po garsiosios stiklinės Luvro piramidės.

„Tiesos Ministerija stulbinamai skyrėsi nuo visų kitų aplink matomų objektų. Tai buvo milžiniška piramidės formos struktūra iš balto švytinčio betono – kylanti pakopa po pakopos tris šimtus metrų į viršų.

Kokia būtų Graikija be euro, o euras – be Graikijos?

Pentagonas pirmąkart viešai pademonstravo nemirtino poveikio mikrobangų ginklą, leidžiantį kontroliuoti minią iki 1 kilometro atstumu.

Mūsų pastarojo meto kovos ir ginčai labai primena sveiko proto ir brandžios psichikos stoką.