2012 Balandžio 13

Vandalo apologija

veidas.lt


Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas aktorius Marius Repšys bandys atsikratyti tvirtai prilipusio Vandalo amplua.

Kai aktorius Marius Repšys „Išvaryme“ pradeda repuoti – per žiūrovų salę nuvilnija toks energijos pliūpsnis, kad toliau sėdintys gali pamanyti patekę į gyvą atlikėjo Selo koncertą. Švelni Vandalo daina apie meilę kaipmat suvirpina jos išsiilgusias sielas.
O juk, atrodytų, kas gali būti atokiau: meilė ir vandalizmas. Bet Mariaus sukurtame personaže vienas su kitu puikiausiai dera. Kultūringi žiūrovai, kuriems tikrame gyvenime kelionė autobusu į Londoną šalia tokio pakeleivio virstų košmaru, iš teatro skirstosi šiek tiek draugiškiau nusiteikę panašioms personoms. Spektaklį vertina ir šiaip, ir anaip, bet vieningai sutaria, kad „Vandalas buvo jėga“.
Ar pačiam Mariui dar neapkarto Vandalo kailyje praleisti mėnesiai, ar nevaržo tvirtai prilipusi sukurto personažo etiketė? „Taip. Dabar norėčiau visiškai kitokio vaidmens. O tai galiu taip ir likti Vandalu, kaip Gediminas Girdvainis – visą gyvenimą Pinčiukas“, – neslepia aktorius.
Tačiau lengva tikriausiai nebus: buvusiam sportininkui (imtynininkui, boksininkui, kikboksininkui…) „jėginiai“ vaidmenys dera prie kūno. Štai ir „Kino pavasario“ lietuviškoje programoje M.Repšį matėme dviejose trumpo metražo juostose. Andriaus Blaževičiaus filme „Dešimt priežasčių“ jo herojus Vytas patykojęs prie laiptinės „pamoko“ savo buvusios merginos draugą. O Deimanto Narkevičiaus filme „Draudžiami jausmai“ – antraplanis iš „neteisingos orientacijos“ suimtojo besityčiojančio uniformuoto saugumo klapčiuko vaidmuo. Trumpas, bet įtaigus epizodas.
Tiesa, prieš metus buvo dar vienas filmas – Romo Zabarausko „Porno melodrama“, kuriame pats Marius vaidino gėjų. „Vaidmuo, ir tiek. Neverta sureikšminti“, – nelinkęs plėtoti šios temos pašnekovas. Jis – buvęs režisieriaus Gintaro Varno studentas, taigi homofobinių bėdų neturi. Kartu su kurso draugais vaidina ir Federiko Garcios Lorcos „Publikoje“.
Savo mokytoją G.Varną aktorius gerbia už tai, kad palyginti nedaug pamokslavo, o daugiau leido dirbti, pačiam ieškoti, kas tinka vaidmeniui ir kas ne. Ilgų oracijų klausymasis – ne Mariaus stilius. Ilgos prakalbos – taip pat. Tačiau paklaustas, kas kelyje į sceną labiausiai žeidė, netikėtai prisipažįsta: režisierių, kuriems negalėjo įtikti, pastabos. Reikėjo laiko išmokti jas nuryti.
Ar būna skaudu, kai negauna norimo vaidmens? „Priklauso nuo to, koks vaidmuo. Jei kitas aktorius su juo susitvarko – skaudu nebūna, – svarsto M.Repšys. – Bet, aišku, kartais žiūrėdamas spektaklį galvoji: būčiau padaręs geriau. O jei dabar reikėtų stebėti, kaip kažkas kitas vaidina Vandalą – turbūt išprotėčiau!“

Laukia „Kovos klubas“

Vis dėlto pasiūlymas vaidinti „Išvaryme“ buvo gana netikėtas. „Turėjau pinigų ir ramų darbą – vertinau vieno kuriamo interneto portalo puslapius. Todėl ketinau pusmetį nevaidinti – padėti žmonai auginti mūsų dukrytę. Bet gyvenimas viską sutvarkė savaip“, – teigia Marius.
Užtat po Vandalo, kaip pats pripažįsta, siūlymų vaidinti jau netrūksta ir kitokių darbų griebtis nebereikia. Pasijuto „ant bangos“, ko anksčiau nebuvo. Tad ir mintys palikti teatrą aplankydavo ne kartą.
Ar pats galėjo išaugti tokiu Vandalu, kokį dabar vaidina? „Žinoma, taip. Jei būdamas penkiolikos nebūčiau sutikęs merginos, kuri dabar yra mano žmona, ir būčiau toliau intensyviai sportavęs… Gal būčiau tiesiog geras sportininkas, o gal ir ne. Ji labai stipriai mano gyvenimą sukrėtė“, – pasakoja Vilniuje, kriminaliniais elementais garsėjančios „Krasnuchos“ (t.y. buvusio Raudonosios Armijos, o dabar – Savanorių prospekto) rajone užaugęs M.Repšys. Čia tebegyvendamas sutinka alkoholį ar narkotikus pamėgusių savo vaikystės draugų. Nesibaido – su visais stengiasi šnekėti „žmoniškai“.
„Iš tikrųjų daugelio žmonių, kaip ir mano Vandalo personažo, išorinis žiaurumas, kietumas tėra paviršutinė kaukė. Viduje jie geraširdiški, netgi naivūs. Jeigu su jais bendrauji nestatydamas savęs aukščiau – mielai atsiliepia. Bet jeigu pats kažkuo apsimetinėsi – tik paskatinsi juos įrodinėti, kieno viršus“, – dalijasi patirtimi buvęs sportininkas.
Dabar visas jo sportas – pasibėgiojimai netoliese esančio Vingio parko takeliais. Žinoma, ne kasdien: Marius šiuo metu vaidina kone dešimtyje skirtingų spektaklių. Ir jau pradėjo ruoštis dar vienam – Vido Bareikio ketinamam inscenizuoti Chucko Palahniuko „Kovos klubui“. Sakote, ne tas veikalas, kuris padėtų atsikratyti Vandalo amplua? „Na, konkretūs vaidmenys spektaklyje dar nepaskirstyti“, – atremia ironiją M.Repšys.
Daugiau nei penkių valandų trukmės „Išvarymas“ – ir šiaip nebloga treniruotė. Aktorius patvirtina, kad po premjeros Oskaro Koršunovo spektaklis turėjo tendenciją ilgėti, o ne trumpėti: pridėta daugiau muzikos, pailgėjo pertraukos. Anksčiau žiūrovai teatrą palikdavo dar prieš vidurnaktį, o dabar aplodismentai pilnoje žiūrovų salėje gausiai atlikėjų trupei nugriaudi 10–15 minučių po dvyliktos.
„Ar po tokio darbelio aktorius leidžia sau pamiegoti bent iki vidurdienio?“ – teiraujuosi stebėdama, kaip darbininkas teatro fojė montuoja oro uosto keleivių patikrinimo kabinas, kurias vakare privalės įveikti visi „Išvarymo“ žiūrovai. Mariaus atsakymas konkretus: „Rytoj vienuoliktą ryto – „Kovos klubo“ repeticija“.

Maža išpažintis

Artėjo šventų Velykų savaitgalis – tokiu metu tinka teirautis, o ką gi Auksiniu scenos kryžiumi neseniai palaimintas Vandalas mąsto apie Dievą ir tikėjimą. „Mano vaikystės namuose Velykos nebuvo kažkokia ypatinga šventė, o dabar jos laukiu. Žinokit, aš ir Bibliją perskaičiau tik prieš gerus metus. Visą iškart. Ir viską supratau“, – tvirtina Marius. Tik išpažinties pas kunigus aktorius niekada nėjo – sako nejaučiąs tokios būtinybės.
Tuomet belieka išpažinti savo mažas nuodėmes žurnalistams – kokios jos būtų? Minutėlę pasvarstęs taria, kad labiausiai gailisi netikėtai išsprūdusio aštresnio, artimuosius įskaudinusio žodžio.
Kaip tai toli nuo scenoje besikeikiančio ir besižargstančio Vandalo! Tačiau dėl scenoje tariamų necenzūrinių žodžių aktorius neatgailauja: „Žmonės tikrai taip kalba“. Dramaturgas Marius Ivaškevičius ant jų su Ainiu Storpirščiu po premjeros pyktelėjo už tai, kad aktoriai laisvai improvizavo Beno ir Vandalo susitikimo Londone scenoje. Bet jie abu vaidino taip, kaip jautė: dėl to irgi nesigaili. „Lietuviai – tokia santūri tauta, kad nuo to santūrumo bloga darosi. Jeigu kas nepatinka – geriau sakyti. Visi sveikesni būtume“, – diagnozuoja Marius.
Primenu: jo bendrakursiai iš pradžių kartu su režisieriumi G.Varnu mitinguose kovodavo dėl kirtavietėse gyvenančių paukščių teisės ramiai perėti savo jauniklius. Vėliau, prieš naujo Nacionalinio dramos teatro vadovo rinkimus, surengė akciją neįmantrių komedijų ištroškusiems žiūrovams. Ir ką gi? Dabar pagrindinėje šalies dramos teatro scenoje vaidina patys. „Vadinasi, vertėjo protestuoti“, – daro išvadą Marius.
Prieš metus aktorius dalyvavo jaunimo pilietinio aktyvumo skatinimo kampanijoje „Man ne dzin“, suvaidindamas McMandziną. Ir nors nufilmuota akcijos medžiaga nėra labai patenkintas, žino viena: Lietuvos jis, priešingai nei Vandalas, ilgam tikrai nepaliktų. „Man čia patinka“, – be skambių frazių paaiškina M.Repšys.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...