Turime džiaugtis laisvais rinkimais. Ne visi sovietmečio likimo broliai ir sesės juos turi. O mes turime.

Per rinkimų kampaniją geriausiai pamatome, kas tokie iš tikrųjų esame. Kai žmonės, manantys tinką dalyvauti didžiojoje politikoje, gali kalbėti laisvai ir tai tenka daryti be popieriaus ir dar prieš televizijos kameras, jie atvirai parodo savo protą, tikrąsias mintis ir jausmus. Rusijos imperijos gimimo aušroje caras Petras I versdavo bajorus kalbėti viešai be jokio popierėlio, mat norėjo, kad kiekvieno kvailumas akivaizdžiai pasimatytų. Ir matėsi. Ir šiandien Lietuvoje matosi. Už tai turime būti dėkingi laisviems debatams ir Konstitucijai, kuri juos saugo.

Gyvename realios demokratijos sąlygomis. Pasisakyti gali visi – tiek protingi, tiek kvailiai, tiek turintys, ką pasakyti, tiek tik beprasmiškai virpinantys orą. Reikia didelės kantrybės, atjautos ir tolerancijos išklausyti visų saviraiškos laisvę. Nelengva mokytis Konstitucijos dvasios, kai esi dar mokyklos suole išmokytas verčiau patylėti, nes tada tikrai atrodysi protingesnis. Bet vargu ar šiandien mums verta laikytis liaudies išminties: “Duok kvailiui kelią.” Jau davėm, ir jie tuo laisvės keliu energingai nuėjo, kartais mums liepdami eiti iš paskos, sekti jų pėdomis, o kartais mums tiesiog užsiropšdami ant sprando.

Konstitucinės diskusijos tik tada veda tiesiais keliais, jei vis dėlto kvailiams, populistams ir melagiams yra kokia nors bent kiek adekvati atsvara. Jei jie vyrauja – minia žengia jų keliais. Jei yra žmonių, tokių kaip Petras I, kurie apnuogina pas mus gajų kvailumą, tada esama vilties, kad pasirinksime racionalius, išmintingus kelius.

Vyriausioji šalies bufetininkė Kristina Brazauskienė nacionalinėje televizijoje pareiškia: “Lietuva be Brazausko ir be ruso – Lietuva be ateities.” Ką gi. Bent jau nuoširdu. O kiti ir meluoja, ir nusikalba, ir visai be jokio nuoširdumo. Kai Viktoras Uspaskichas žada iki nulio sumažinti PVM mokestį ir kone dvigubai pakelti minimalią algą, supranti, kad jis tiesiog meluoja, nes savo įmonėse to nedaro.

Kai politinis pakaruoklis (turintis po kažkiek metų teisę atgimti) Rolandas Paksas žada valstybėje įvesti tvarką ir garantuoti teisingumą, nevalingai pradedi galvoti, kokia bus toji tvarka ir teisingumas. Ar tokie, kad jau ne tik nušalintas prezidentas R.Paksas, bet ir mes visi galėsime prekiauti Lietuvos pilietybe, atskleisti Rusijos kilmės karinės bendrovės vadovams Lietuvos valstybės paslaptis ir iš to gerai uždirbti, spausti savo verslo konkurentus kriminaliniais būdais? Bet juk tai yra tikra savo valstybės išdavystė.

Galvodamas apie mūsų negebėjimą tvarkytis be ruso ir sovietmečio veikėjo, be suvirintojo, nusipirkusio aukštojo mokslo diplomą, bet mokančio mus gyventi (o iš tikrųjų tik ciniškai iš mūsų besišaipančio), ir apie paksišką tvarkingą bei teisingą Lietuvos valstybės išdavimą, esi priverstas apsispręsti. Beveik kaip ir tada, gūdžiu sovietmečiu, apsisprendė poetas Tomas Venclova: “Valstybė, kurioje neverta gaišti” (“Variacijoje nubudimo tema”).

Šiandien savo 75 metų jubiliejų švenčiantis poetas rašė apie aną sovietinę, represijų ir absurdo pilną, žmogų prievartaujančią valstybę. Kodėl taip atsitiko, kad ir šiandien daugeliui lietuvių klausimas, ar Lietuva yra valstybė, kurioje neverta gaišti, ir vėl aktualus? Ir šiandien lietuviai sprendžia šią dilemą. Nors dažniausiai ir ne dėl minties laisvės, bet jau dėl ekonominės laisvės gyventi ir jaustis oriai, europietiškai, saugiai.

Tėvynė, nebegalinti išmaitinti ir aprengti savo vaikų, ne visiems miela. O jei ir miela, vis vien išeities tenka ieškoti ten, kur ji yra, o ne ten, kur tik žadama, kad gal bus. Vaikų, kuriems daug pažadėta, prikurta nuostabių, europietiškų, bet Lietuvos valstybei šiandien nerealių lūkesčių, tačiau kartu pamiršta nuoširdžiai pasakyti, kad laisvės ir savo valstybės sąlygomis piliečiai turi patys maitintis ir patys rengtis bei kasdien ugdyti savo instinktus, gyventi ir konkuruoti su visu pasauliu. Nepasakyta ir nepaaiškinta, kad tai ir yra tikroji piliečio laisvė. Kuri yra didžioji vertybė, kuri nebeleidžia svarstyti, verta ar neverta čia gaišti. O, tie, kurie mums žada padėti (bent jau prieš rinkimus) dažniausiai yra priversti trukdyti, nes privalo padėti tiems, kurie tikrai savęs negali nei aprengti, nei išmaitinti. Esame žmonės ir privalome pasirūpinti tais, kurie serga, yra garbaus amžiaus, ar juos tiesiog ištiko gyvenimiška nelaimė. Toks yra solidarus europietis ir toks privalo būti lietuvis.

Graudu žiūrėti į mūsų Lietuvos politinį elitą, susėdusį vienoje televizijos studijoje ir džergždžiančius kaip senas žadintuvas: sumažinsim mokesčius, pakelsim atlyginimus, pensijas, įvesim tvarką. Tikrai žinome – jie to nepadarys, nes ir iki šiol pavyko tik todėl, kad smarkiai skolinomės ir kėlėme mokesčius. Šios “gudrios ir veiksmingos” priemonės jau išsemtos. Visi lengvi sprendimai jau išnaudoti, liko tik sunkūs, sudėtingi uždaviniai. Jiems spręsti reikia ir talentingų, ir patyrusių.

O į Seimą nori net ir tie, kuriems jau niekur nebereikia eiti. Jie jau visur yra buvę ir daug kur “perbuvę”, jau pervargę ir išsekę. Eina tik iš inercijos, nes daugiau nežino, ką veikti. Jų politiniai „debatai“ beprasmiai, nes gali būti lyginami su šokių projektais, kuriuose dalyvauja nei talento, nei profesionalumo neturintys šokėjai. Bet miniai smalsu stebėti, kaip jie susimaus, ar klausytis, ką bjauraus apie juos pasakys ekspertai. Tačiau ar tikrai esame verti savo valstybės, jei nusprendėme linksmintis ne tik stebėdami trečiarūšių šokėjų pasirodymus, bet ir per nacionalinio parlamento rinkimus?

O gal čia ir yra atsakymas į klausimą – verta ar neverta gaišti. Gal nesame verti jokios valstybės. Ir jokia bufetininkė, suvirintojas ar politinis klounas čia nekaltas. Kalti mes patys. Ir mūsų svarbiausias klausimas šiandien yra ne tik verta ar neverta gaišti, bet ir esame ar nesame verti savo valstybės. Tos unikalios vietos žemėje ir mūsų tvarkos, kuri galėtų būti išdidžiai vadinama Lietuva.