2015 Vasario 26

Vakarai nesipriešino Berlyno sienos atsiradimui, nekovos ir dėl Ukrainos

Algimantas Šindeikis

 

Rusijos ir Ukrainos karo akivaizdoje Lietuvoje girdima vis griežtesnė retorika Vakarų atžvilgiu. Nors vakariečiai mus moko kantrybės ir ištvermės, mes juos vadiname bailiais, susitaikėliais ir kvailiais. Ar pagrįstas mūsų lūkestis, kad Vakarai dalyvaus Ukrainos ir Rusijos kare tiesiogiai ar bent tieks Ukrainai ginklų? Kodėl Vakarai negali priimti tokio sprendimo?

Berlyno sienos statybą 1961 m. formaliai vykdė tuometinė Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Buvo įvardyta ir statybos priežastis – siena pavadinta „Atifašistinio apsisaugojimo užtvara“ (Vok. „Antifaschistischer Schutzwall“). Tuomet marionetinės VDR vadovai Maskvos nurodymu pradėjo statyti Berlyno sieną, neva siekdama apsaugoti Rytus nuo galimo fašizmo plitimo. Vakarų Vokietija ir NATO valstybės buvo laikomos fašistinėmis.

Tikroji sienos statybos priežastis buvo praktiškesnė. Per keleriuss metus iš Rytų Vokietijos į Vakarus pabėgo pusketvirto milijono vokiečių. Kremlius išsigando, kad pabėgs visi Rytų Vokietijos gyventojai.

Tuometinis Vakarų Berlyno meras Willy Brandtas pavadino šį Rytus ir Vakarus skiriantį statinį „Gėdos siena“, bet jos statybai nesipriešino ir ragino nesipriešinti NATO valstybes. Vokietijos politikas siūlė nesipriešinti Kremliaus agresijai ir taip išsaugoti taiką. Tuomet taip buvo suvokiama realioji politika – Realpolitik. Tai buvo skaudus susitaikymas su Kremliaus galia, nors pokarinės Vokietijos ir NATO valstybių politikai puikiai suvokė, koks likimas laukia Berlyno siena atskirtų Rytų vokiečių. Vėliau Nobelio literatūros premijos laureatas Günteris Grassas šią išdavystę pavadins Vakarų Vokietijos moraline skola, kurią privalu grąžinti investicijomis į Rytų Vokietiją po Berlyno sienos griuvimo, ir ragino nesigailėti daugiau nei trilijono eurų, sumokėtų iš Vakarų vokiečių mokesčių mokėtojų kišenių.

Dauguma Rytų Ukrainos gyventojų, paliestų Rusijos ir Ukrainos karo, save laiko rusais. Jie tai daugelį kartų pabrėžė ir rinkimuose demonstruodami savo prorusiškus politinius pasirinkimus. Nėra tikslių duomenų, kur pasitraukė daugiausiai karo apimtos Rytų Ukrainos gyventojų. Nėra akivaizdu, kad Rytų ukrainiečiai save mato Vakarų dalimi ir norėtų būti ne rytiečiai, o vakariečiai. Greičiau priešingai. Todėl negalima teigti, kad Vakarų nenoras padėti ginklais Ukrainai yra ukrainiečių išdavystė.

Vakarų pralaimėtas informacinis karas Rusijos viduje Vakarus vėl pavertė fašistais, iškrypėliais, vaikų grobikais ir kitokiu „vakarietišku blogiu“, kuris pasiruošęs „užvaldyti“ Rusiją. Kiekvienas Vakarų žingsnis, tiesiogiai įsiveliant į karą, daugumos eilinių rusų būtų sutiktas priešiškai, o Kremliaus išnaudotas dar stipresnei antivakarietiškai dvasiai Rusijoje stiprinti. Šiandien Vakarų ir Rytų karas tebėra už durų, bet ėmus tiekti ginklus Ukrainai jis atsidurtų tarpduryje.

Tai yra atsakymas, kodėl šiandien Vakarai, mūsų (bet ne vadinamosios senosios Europos) supratimu, yra beveik pasyvūs stebėtojai to, kas vyksta Ukrainoje, kur jos vientisumui grasina Kremliaus valdomi separatistai. Vakarai šiuos purvinus Kremlius žaidimus supranta ir, taikydami po šaltojo karo griežčiausias ekonomines sankcijas Rusijai, bando gelbėtis diplomatija. Todėl Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra tokia aktyvi diplomatijos, o ne karo eskalavimo šalininkė.

Ar tokia diplomatija išsaugos Europą, kasdien klausia ir ieško atsakymo patys vakariečiai. Svarstoma, kas galėtų padėti greičiau ir sėkmingiausiai išspręsti Ukrainos ir Rusijos karinį konfliktą: JAV ginklai ar Europos diplomatija. Apeliuojama į Europos emancipacijos problemą – ar ji apskritai pajėgi išspręsti savo konfliktus be JAV pagalbos. JAV prezidentas Barackas Obama, kuriam iki šiol pavykdavo atsilaikyti Respublikonų partijos lyderių raginimui tiekti Ukrinai JAV ginkluotę, Kremliui nusiuntė ultimatyvią žinutę: jei Minsko susitarimų nebus laikomasi, jis nebebus ginklų tiekimo Ukrainai priešininkas. Tai įvyko A.Merkel vizito Vašingtone metu.

JAV prezidento patarėjams, kada jie lankėsi Kijeve, įteiktas Ukrainos prezidento Petro Porošenkos prašomų ginklų sąrašas: tai raketos žemė-oras, radarai, raketinės gynybos sistemos, žvalgybiniai dronai. Tačiau naudotis tokiais ginklais Ukrainos kariai nemoka – jiems reikėtų JAV patarėjų pagalbos. O tai jau būtų tiesioginis JAV įsitraukimas į karą su Rusija. Dvi branduolinės galybės susidurtų akis į akį.

Turėtume džiaugtis, kad Vokietija, ES ekonominis ir finansinis variklis, pagaliau imasi atsakomybės už Europos ateitį. Vokietijos kanclerė ir pačioje Vokietijoje dažnai yra kaltinama neryžtingumu, tačiau ji per aštuonias dienas aplankė aštuonis miestus: Kijevą, Maskvą, Miuncheną, Vašingtoną, Otavą, Minską ir Briuselį. Per 17 derybų Minske valandų buvo sprendžiamas ne tik Ukrainos ir Rusijos klausimas: čia buvo bandoma suvokti, kokie artimiausiu metu bus Rusijos ir Europos santykiai, ar pavyks išvengti platesnio konflikto su Kremliaus valdoma Rusija. Buvo bandoma susivokti, kaip elgtis su agresoriumi V.Putinu. Kiek ir dėl ko verta jam nusileisti? Ar didelė nuolaida būtų susitaikyti su Kremliaus diktatu perbraižant Europos valstybių sienas?

Saugumo konferencijoje Miunchene Vokietijos kanclerė aiškiai leido suprati savo poziciją: „Aš neįsivaizduoju jokio scenarijaus, pagal kurį davus geresnę ginkluotę Ukrainos armijai tai padėtų Vladimirui Putinui sukurti įspūdį, kad jis gali pralaimėti šį karinį konfliktą. Nėra šio konflikto sprendimo karinio scenarijaus. Ir mes turime suvokti šią realybę.“

Tokia A.Merkel pozicija buvo priimta ir palaikyta kaip tikrovės suvokimas. Buvo paminėtos Berlyno sienos ir įvykių Ukrainoje paralelės. Rytų Vokietija, Berlyno siena vėl buvo primintos kaip situacijos, kurioms esant Vakarai, susidūrę su Rusija, nieko negali padaryti. Buvo priminta ir tai, kad net ir JAV kariuomenė 1961 m. sovietams statant Berlyno sieną nebuvo pasiryžusi imtis ginklų. „Ir aš jų nekaltinu, tai buvo realistinis žingsnis“, – pripažino A.Merkel.

Šiandien Vokietijos kanclerė kviečia pasitelkti kantrybę ir politinę ištvermę. Pagal jos logiką, Vakarai kartais turi priimti dabartinį neteisingumą, bet galėtų likti ištikimi savo principams ir tikėtis geresnės ateities. Kanclerė priminė, kad niekas nežinojo, kada baigsis šaltasis karas, bet jis pasibaigė per 28 metus po Berlyno sienos pastatymo.

Realpolitik yra jėgos ir bejėgystės pripažinimas. Tai blaivus supratimas, ką galima ir ko negalima pasiekti turint tokias priemones, kokios realiai valdomos. Išmintinga pripažinti savo bejėgiškumą. Realpolitik nepripažįsta iliuzijų, ji gali būti labai karti, kartais ir labai brutali.

Mūsų nepriklausomybės atkūrimo šauklys prof. Vytautas Landsbergis už tokią Realpolitik Vakarams rėžia be užuolankų: „Svarstymai, ar ką nors daryti, yra niekinga laikysena. Jau seniai turėjo būti tai svarstoma. Ir ar to pakanka, jei padėtis blogėja, ar tyčia bloginama. <…> Ar aš turiu Kremliui, ar Vakarams patarti? Esą palaukite, kol Kremlius dar kažką padarys, o kol kas sėdėkite ant savo puoduko? Juk ne taip turi būti į viską žiūrima. Labai prastai atrodo Vakarų demokratijos. Turėtų būti pasakyta paprastai: Rusija privalo nutraukti savo karą prieš Ukrainą. Tai tik žodžiai, bet jie būtų pasakyti. Dabar Rusija mulkina visus ir žemina. Ir tai Vakarai priima. Juos laiko kvailiais, kalba jiems kaip kvailiams, o jie linkčioja galvomis ir net svarsto, priima jiems primestą terminologiją „separatistai“. Kokie čia separatistai, kodėl jie staiga susiseparavo? Dėl to, kad Janukovyčius pabėgo? Iki tol nebuvo jokių separatistų. Sėdėjo savo kamputyje ir visi buvo patenkinti. <…> O iš Vakarų iki šiol nėra jokios aiškios pozicijos. Karas yra karas. Ir tai yra melagių karas, nes kariaujama ir meluojama, kad nekariaujama. Konstatavus Rusijos karą prieš Ukrainą, reiktų ką nors nutarti. Arba kapituliuoti. Dabar Rusija vis didina provokacijas, eskaluoja, o kita pusė dreba. Jeigu nedrįstama atsakyti į eskalavimą netgi didesnėmis sankcijomis, tai yra daugiau negu kapituliacija. Tai – Vakarų savižudybė.“

Vakarus kasdien pliekia ir Kremlius. Kuo rizikuojame, kai nesirinkdami žodžių prisidedame prie tokios bekompromisės retorikos Vakarų atžvilgiu? Pirmiausia tuo, kad Vakarai gali nebeatskirti, kur Kremliaus, o kur mūsų retorika.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Edita Edita rašo:

    Labai svarbu išlaikyti taiką. Ir laisvė , ir taika turi savo kainą. Ir laisvoje Lietuvoje žmonės neturi pilnų laisvių. Ar manote, kad mokytojas savo direktoriui gali pasakyti savo nuomonę ar pareikalauti atitaisyti jam padarytą skriaudą? Negali, o jei išdrįstų pasakyti, brangiai susimokėtų. Netektų pamokų. Dėl to mokytojai tyli. O dabar ruošiamasi mokytojams pateikti direktorių, jiems patiems rinkimuose net nedalyvaujant… Štai, kaip atrodo mūsų tikroji Laisvė po 25 metų, kai ji buvo apginta savo kūnu, krauju ir visuotiniu susitelkimu.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...