2010 Birželio 28

Violeta Aukštikalnienė

Vaikai – laiškai į ateitį

veidas.lt

"Veido" archyvas

Violeta ir Romualdas su šešiais savo džiaugsmais: Agne, Arnu, Jonu, Matu, Romu ir Ievute

“Koks mano gyvenimas? Jo yra daug – nors esu viena, tuo pat metu galiu būti daugelyje vietų, nes dabar aš pasaulį matau savo vaikų akimis”, – šypsosi Violeta Aukštikalnienė, kartu su vyru Romualdu besidžiaugianti šešiais vaikais.

Su Violeta susitinkame paskutinę jos dvejų metų “mamiškų atostogų” dieną vienoje Vilniaus kavinių. Į pokalbį ji atskuba nešina svaiginamai kvepiančiais hiacintais, rėkte rėkiančiais, kad žiema jau išėjo negrįžtamai. Pro langą vis akį merkia viliokė saulė, o šešių vaikų mama viso pokalbio metu kartoja, kokia ji laiminga.

Princesė ant žirnio

Ir ne tik todėl, kad turi mėgstamą darbą, gali mėgautis kūryba, iš savo mylimų skiautinių darydama mažus šedevrus, kuriais žavisi ne tik mūsų kraštiečiai. Violetai svarbiausia šeima. O kokia šeima be vaikų… Apie juos moteris galėtų kalbėti valandų valandas. Daugiavaikei mamai vaikai – lyg maži upeliukai, kuriems ji padeda pamažu įtekėti į didelę upę, kol galiausiai jie pasiekia bekraštę jūrą. Pasak pašnekovės, būtent tai ir yra tikra palaima bei gyvenimo pilnatvė.

Tačiau šiek tiek vėliau prasitaria, kad tas tikrasis pilnatvės jausmas ją aplankė ne iš karto, o tik gimus dvyniams – Matui ir Romui, ketvirtajam ir penktajam vaikui šeimoje. Nors kiek turės vaikų, prisipažįsta, niekada neplanavusi. Gal tik labiau bijojo, kad iš viso galinti jų nesusilaukti, net apsvarstė galimybę tokiu atveju savo namuose priglausti vaikų namų auklėtinį. Bet kai su būsimu vyru besišnekučiuojant kalba pasisukdavo apie daug – ne vieną ir ne tris, ir net ne penkis, tos minties irgi nevarydavo laukan – Romualdo noras turėti daug vaikų tik dar labiau prie jo traukė.

Ir tik bestudijuojant ikimokyklinę pedagogiką paskutiniame kurse į pasaulį pasibeldus pirmagimei Agnei pašnekovė nusprendė – dukra bus vienturtė. “Labai nerami buvo, o dar mokslus privalėjau baigti, – dėsto Violeta ir nusijuokia: – Jeigu būčiau galėjusi pati vairuoti savo gyvenimą, greičiausiai būčiau turėjusi tik du vaikus – berniuką ir mergytę, o tada būčiau siekusi svaiginamos karjeros aukštumų. Gal dėl to, kad buvau pirma anūkėlė savo seneliams ir maudžiausi jų dėmesiu, iki vaikų gimimo buvau tarsi ta išpuikusi princesė ant žirnio, kuri labiausiai mylėjo save. Tačiau su kiekvieno vaiko gimimu užkasdavau tą puikybę vis giliau ir giliau”.

Gyvenimo margumynai

Šiandien moteriai, kasmet porai savaičių su skiautinių klubu išvykstančiai į parodas kitose šalyse, o mažuosius paliekančiai vyro ir vyresniųjų vaikų globai, netgi atrodo pernelyg egoistiška rūpintis tik savimi. Tuomet ji netgi jaučiasi tarsi apvagiama, nes tik duodamas kažką kitam praturtėji ir pats. Ne, tai visiškai nereiškia, kad Violeta kreivai žiūri į bevaikes ar vienturtėlius auginančias šeimas. Jokiu būdu! Pašnekovė apskritai nelinkusi nieko nei smerkti, nei teisti, netgi priešingai – bando kiekvienoje situacijoje rasti pateisinimų. “Gyvenimas kaip genys yra labai margas.

Todėl yra įvairių šeimų – ir bevaikių, ir tik su vienu vaikeliu, ir auginančių daug vaikų. Kai kartais prasitariu vienai be šeimos gyvenančiai draugei, kad pavydžiu jai jos tylių vakarų su knyga rankoje, ji man atsilygina tuo pačiu – tik draugei jau pavydi kito, mano namuose gyvenančio šurmulio. Ir tada abi dar labiau pradedame vertinti tai, ką kiekviena iš mūsų turime”, – įsileidžia į slapčiausias savo sielos kerteles Violeta. Ir tik dėl vieno moteris apgailestauja – kad šiuolaikiniai žmonės viską linkę tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti, taip užverdami stebuklams, vadinamiems vaikų vardu, kelią ateiti į jų gyvenimą. Nors kaip pati vėliau priduria, vaikus planuok neplanavęs. Jie – Dievo dovanos. Todėl neretai net ir nelaukiant, netikėtai jie atranda kelią pas mus.

Dovanos jubiliejų proga

Pašnekovė šias dovanas gavo net penkis kartus – tiek kartų jai teko gimdyti. Bet kai ketvirtasis vaikas su savimi nusprendė atsivesti dar ir penktąjį, tai tų dovanų vietoj penkių dabar yra šešios. Ir tai, pasak Violetos, yra nuostabu.

Juk kasdien vaiko lūpomis tariami žodžiai “mamyte, aš tave myliu” skamba kaip pati gražiausia melodija. Kadangi visi vaikai, išskyrus pirmuosius, kurie yra pametinukai, ir dvynius, kuriuos auginant mamai atrodė, kad ji iš nuovargio net vaikščiodavo miegodama, gimę kas penkerius metus, tai, kaip toje dainoje, rodos, ir vargo nebuvo. “Tik niekaip jubiliejų nepavykdavo deramai atšvęsti, – juokauja pašnekovė. – Antrasis vaikas gimė, kai man buvo dvidešimt penkeri, trečiasis – trisdešimt, dvynių susilaukiau keturiasdešimties, o kai jau buvau besirengianti su draugais ir artimaisiais paminėti keturiasdešimt penktąjį gimtadienį, netikėtai po krūtine pajutau nešiojanti dar vieną gyvybę”.

Pasirodo, gausi šeima nėra kliūtis aktyviai ir sėkmingai dirbti. “Kai mane, auginančią penkis vaikus, darbdavys pasikvietė į pokalbį, maniau, kad tikriausiai ketina atleisti iš darbo. Tačiau įvykiai pasisuko visai kita linkme – įstaigos vadovas ne tik manęs neatleido, bet dar patikėjo svarbesnes pareigas, sudarydamas galimybę daugiau darbų atlikti namie”, – negaili gerų žodžių savo darbovietės vadovui.

Ko netenka vienturčių mamos

Šešių vaikų mama atvira – gimus pirmai dukrai ji norėjo, kad ši kuo greičiau užaugtų. Tačiau dabar jai norisi tą laiką sustabdyti ir mėgautis akimirkomis, kol pagrandukė dar maža, kuo ilgiau. Ir vargu ar tas pajautimas būtų atėjęs, jei Aukštikalniai nebūtų auginę didesnio pulkelio vaikų. Kaip ir suvokimas, kad užaugus vaikams juos reikia paleisti.

"Veido" archyvas

Manote, mama neturi laiko kostiumams siūti? Klystate!

“Vienturčių mamos neretai neleidžia vaiko sparnams užaugti. O kol jie prikirpti, jis negali skristi”, – vardija privalumus. Nepamiršdama pridurti, kad jei ne pulkelis mažųjų, greičiausiai ir jai vyriausios dukters vestuvės nebūtų buvusios tokios linksmos – vienturčius visad sunkiau iš namų išleisti. “O kaip greitai, gimus dvyniams, vidurinėlis užaugo! – džiaugiasi Violeta. – Būdamas dešimties ne tik sau, bet ir kitiems šeimos nariams pusryčius pagamindavo, o svarbiausia – tai jam nebuvo sunki pareiga, veikiau priešingai – jis didžiavosi tuo. O dabar, jau dešimtokas, be jokio noro pasigirti sako, kad ir jis sugebėtų auginti vaiką, nes žino, ir kaip reikia maitinti, ir kaip leisti atsirūgti”.

Akimirkos, kurių nenupirksi

Rodos, vyresnieji tarsi turėtų gėdytis mažųjų, bet, pasak Violetos, jie visi džiaugiasi turėdami vienas kitą. “Dar man besilaukiant dvynių sūnus labai norėjo, kad aš kartu su juo nueičiau į mokslo metų baigimo šventę. Pasirodo, jo klasės draugas auga vienas, ir tai galbūt galėtų paskatinti jo tėvus padovanoti ir jam broliuką ar sesutę. O gimus pagrandukei, kai vyras vyriausiai dukrai per paskaitas telefonu pranešė šią džiugią žinią, ji visai auditorijai sušuko, kad turi sesę. Net mažieji nesupranta, kad galėtų augti vieni. “Mama, juk taip nebūna, kad šeimoje augtų tik vienas vaikas”, – dėsto šešerių Matas, išgirdęs, kad jo darželio grupės draugas neturi nei broliuko, nei sesutės.

O poros laikas dviese? “Jo nebūna labai daug. Tačiau ne todėl, kad negalėtume – su mažaisiais mielai lieka ir vyresnieji, ir mūsų abiejų tėvai. Tačiau man didžiausias džiaugsmas būti dviese ir matyti šalia vaikus. Jie tą buvimą kartu tarsi įprasmina. Ir tai pačios gražiausios akimirkos, kurių nepasiskolinsi, nenusipirksi ir nesuvaidinsi”, – matau, kaip šešių vaikų mamos akyse pasirodo išdavikė ašara.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...