2011 Gegužės 03

Gediminas Kirkilas

Užsienio politika miglose. Kodėl?

veidas.lt

Kas šiandien galėtų pasakyti, kokie yra Lietuvos užsienio politikos prioritetai? Dar prieš pora metų, pasikeitus valstybės vadovui, buvo kalbama, jog ši politika turi keistis. Esą Lietuva per daug dėmesio skyrė JAV, per mažai ES, „reikia draugauti ne su neturtingomis Kaukazo ar panašiomis šalimis“, o su Vakarais. Būtina keisti politiką Rusijos, o ypač Baltarusijos atžvilgiu ir pan.

Pasikeitimų būta įvairių, pasikeitė net užsienio reikalų ministras (A.Ažubalis pakeitė „nepaklusnųjį“ V.Ušacką), tačiau aiškumo, juolab pasiekimų nematyti. Su Lenkija santykiai, regis, pačiame žemiausiame lygyje nuo 1990 metų, praradome strateginį partnerį, o naujų kol kas nėra. Vargu ar pagerėjo santykiai su Rusija ar Baltarusija, kurios forsuoja atominių elektrinių statybas prie pat mūsų šalies sienų ir upių bei Kuršių Nerijos, tuo, matyt, užprogramuodamos ilgalaikius kaimyninius nesutarimus.

Nors ankstesnioji V.Adamkaus politika Šiaurės Kaukaze taip pat buvo sukritikuota, šiuo metu valstybės vadovė kaip tik šias šalis vizituoja… Neaišku taip pat ar vieninga šalies užsienio reikalų ministerijos ir prezidentūros pozicija, pavyzdžiui, kad ir Libijos atveju. Prezidentė D.Grybauskaitė Austrijos dienraščiui „Die Presse“ pareiškė, jog NATO pajėgos Libijoje peržengia JTO mandato rėmus, tačiau URM, pasirodo, galvoja priešingai.

Kas iš tikrųjų atsitiko ir kodėl taip yra? Ir kodėl ankstesnioji Lietuvos užsienio politika buvo aiškesnė, vieningesnė ir todėl efektyvesnė nei dabar? Priežasčių, matyt, yra daug, tarp jų ir asmeninės politikų nuostatos, noras daryti kitaip nei pirmtakai. Tačiau viena svarbiausių, mano nuomone, – pagrindinių šalies politinių partijų konsensuso praradimas užsienio politikos ir saugumo klausimais. Nuo 1996 metų iki 2008-jų visos pagrindinės partijos pasirašydavo susitarimą šiuo klausimu, prioritetai būdavo aiškūs, juos žinojo tiek diplomatai, tiek partijų lyderiai, tiek prezidentūros patarėjai. Beje, jie taip pat dalyvaudavo ruošiant minėtus susitarimus.

2008 metais, prieš Seimo rinkimus, o susitarimai visuomet būdavo pasirašomi prieš rinkimus, visų pirma, su tikslu išsaugoti tęstinumą, konservatoriai netikėtai tokį susitarimą pasirašyti atsisakė. Jie nekoregavo teksto, nesiginčijo, tiesiog atsisakė pasirašyti. Tai reiškia, jog konsensuso neliko. Ar tai buvo padaryta dėl rinkiminių interesų, ar dėl kitų priežasčių, nežinau, tačiau Lietuvos užsienio politika neteko ankstesnio aiškumo, tęstinumo bei prioritetų. Tų prioritetų neteko ir visas šalies diplomatinis korpusas. Todėl ir matome šiandien tokį miglotą ir prieštaringą paveikslą.

Mano nuomone, toks susitarimas vis tik yra būtinas. Pirmiausia todėl, kad užsienio politika negali būti vykdoma priešokiais ar ekspromtu, jai gyvybiškai svarbu tęstinumas. Tačiau ypač reikalinga visų valdžios grandžių sąveika – tik tokiu atveju Lietuvos balsas bus girdimas ir svarbus. Tik tokiu atveju turėsime partnerius ir jie supras ko norime mes ir ką kartu galime daryti.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Gediminas Kirkilas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Adomas Adomas rašo:

    Na jau ponui nederėtų girtis savo užsienio politika, kuri tandemu su Adamkum nuvedė šalį tiesiai į Amerikos subinę, supriešino su ES ir supiudė su rytais.Likom ne tik vieni bet ir murzini.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...