Profilis. Gegužės pabaigoje naujosios „Compensa“ koncertų salės fojė, apsuptas savo paties paveikslų, fortepijono rečitalį ketina surengti Viktoras Paukštelis.

Vilniuje pianistas pakartos šį pavasarį Berlyno filharmonijoje skambėjusią programą, kurioje – Johanno Sebastiano Bacho, Frederico Chopino, Roberto Schumanno, Claude’o Debussy, Jeano Philippe’o Rameau kūriniai. Pastarąjį, mažiausiai Lietuvoje žinomą autorių, Viktoras sako prisiminęs tarsi netyčia, vieną dieną perskaitęs laikraštyje, kad šiandien kompozitoriaus gimtadienis, ir ta proga atsivertęs lentynoje turėtas jo natas. Prancūzo muzika, atkeliavusi iš aštuoniolikto amžiaus, pagavo iškart…

Nors ne paslaptis, kad profesionalūs aktoriai teatre baidosi jiems už nugarų rodomų vaizdo projekcijų, patraukiančių publikos dėmesį ir tarsi praryjančių scenoje esančius žmones, netrukus trisdešimt antrąjį gimtadienį švęsiantis lietuvių menininkas prestižinėje salėje nepabijojo panašaus eksperimento ir nutarė koncerto pabaigą paįvairinti animuotais vaizdais, kuriuose veikia jo paties paveikslų personažai. Taigi pats sau pasirinko stiprų konkurentą, rizikuodamas likti nematomo nebylaus kino pianisto vietoje.

„Daug apie tai mąsčiau. Tačiau aš suteikiu galimybę savo klausytojui „įeiti į muziką“, nes pirmas keturiasdešimt rečitalio minučių skambinu apšviestoje scenoje kaip įprastą koncertą. Scena pritemsta ir vaizdo projekcija išryškėja tik pasirodymo pabaigoje, skambant J.F.Rameau ir C.Debussy kūriniams. Po koncerto Berlyne negirdėjau atsiliepimų, kad prie jų nuotaikos pritaikyta animacija būtų atitraukusi klausytojų dėmesį nuo muzikos“, – komentuoja Viktoras.

Sėdęs prie Berlyno filharmonijos salėje stovinčio fortepijono pianistas iškart pajuto instrumento klasę: juk jo klavišais yra skambinę daugybė žymiausių pasaulio atlikėjų. Tačiau vis tiek prireikė keleto valandų abipusiam susipažinimui.

„Sviatoslavas Richteris sakydavo, kad fortepijonai jam nėra svarbūs, nes kiekvienas instrumentas atlikėjui – iššūkis ir tam tikra intriga. Bet grodamas geru instrumentu jautiesi saugesnis, gali išgauti daugiau muzikos spalvų, pademonstruoti technikos aukštumas. O profesionalui visa tai teikia malonumą“, – įsitikinęs muzikantas.

Geriausio fortepijono sinonimas V.Paukšteliui yra populiarusis „Steinway“, tačiau neseniai jam teko pirmąkart įrašinėti kūrinius ir „Fazioli“ fortepijonu. Atlikėjas juo nenusivylė.

Pasaulyje yra megažvaigždžių, leidžiančių sau pirmą koncerto dalį skambinti vienu, o antrą – kitu, tiksliau atliekamo kūrinio skambesį atliepiančiu instrumentu. Bet tai, pasak Viktoro, didžiulė, ne kiekvienam pasiekiama prabanga. Krystianas Zimermanas, Šveicarijoje gyvenantis iš Lenkijos kilęs pianistas, pagarsėjo tuo, kad turi septynis nuosavus aukščiausios klasės fortepijonus ir bent vienas jų koncertiniais maršrutais keliauja kartu su juo. Tiesa, ne visuomet sėkmingai: po Rugsėjo 11-osios teroristinių aktų vienas K.Zimermano „Steinway“ fortepijonas pernelyg kruopščių Niujorko oro uosto apsaugos darbuotojų buvo nepataisomai sulaužytas, kitas – pažeistas. Po šių incidentų pianistas ilgam atsisakė gastrolių JAV.

Viktoras savu namų instrumentu vadina tėvų namuose stovintį iš močiutės, prieš trejetą metų mirusios pianistės ir muzikos pedagogės Mariam Azizbekovos, paveldėtą pianiną „Bernstein“, kurį šeima rūpestingai restauravo. O kadangi dabar gyvena Vilniaus senamiestyje ir mėgsta lavinti pirštus ankstyvą rytą, apdairiai groja tyliau skambėti gebančia elektronine klavinova. Sako, džiaugsmas salėje sėdus prie tikro fortepijono nuo to tik padidėja: žmogus taip sukurtas, kad labiausiai vertina tai, ko negali turėti kasdien.

„Kitaip nei mažiau pokyčių per amžius patyręs smuikas, dabartinis ir devyniolikto amžiaus fortepijonas – jau du mechaniškai skirtingi, kitokių pianisto įgūdžių reikalaujantys instrumentai. Nepaisant to, nemažai nūdienos muzikantų specializuojasi skambinti būtent senaisiais fortepijonais: tarkim, Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrinius atlieka aštuoniolikto amžiaus, F.Chopino – devyniolikto amžiaus instrumentais. Tai labai įdomi pianizmo sritis, tačiau man dar nepasiekiama“, – kukliai vertina Viktoras.

Jis galėtų save vadinti muzikinės dinastijos atstovu: senelė M.Azizbekova daugelį metų lavino pianistus Muzikos ir teatro akademijoje, senelis buvo smuiko profesorius Viktoras Radovičius. Mama Tatjana Radovič – taip pat pianistė, tėvas Viktoras Paukštelis – kompozitorius. Penkeriais metais jaunesnis brolis Vytautas Paukštelis, baigęs fortepijono ir kompozicijos studijas, pasuko panašiu keliu – kuria intelektualią elektroninę muziką.

Įdomu, kodėl mažajam Viktorui vaikystėje buvo parinktas fortepijonas, o ne smuikas? „Taip nusprendė mano tėvai. Turbūt todėl, kad niekas namuose nebuvo nusiteikęs kęsti „falšyvo“ smuiko čirpinimo“, – juokiasi Viktoras.

Viktoras prisimena, kaip būdamas aspirantas laimėjo „Cites Internationale dez Art“ skiriamą stipendiją ir dvejus metus turėjo galimybę gyventi Paryžiaus centre esančiame „Cite dez Art“ – kokybišką bendrabutį primenančiose kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose apsistoja solidžią atranką įveikę menininkai iš viso pasaulio. Penktame aukšte, skirtame muzikantams, kaimynai smuikininkai būdavo mažiausiai pageidaujami…

„Nepaisant nuostabios vietos priešais Dievo Motinos katedrą ir gerų gyvenimo sąlygų, menininkų centro kasdienybė priminė gyvenimą fermoje. Gaidį mūsų penktame aukšte atstodavo pirmasis rytais gamomis pragysdavęs baritonas. Tada nenoromis būdavo priversti kilti ir kiti aukšto gyventojai: po penkių minučių visi kambariai lyg susitarę imdavo sutartinai griežti ir skalambyti klavišais“, – pasakoja V.Paukštelis, nepamiršdamas pridurti, kad Paryžiuje praleisti metai vis tiek buvo puikus laikas, padėjęs artimiau pažinti daug įvairiausių menininkų. Ypač daug išpažinčių tekdavo išklausyti privalomuose prancūzų kalbos kursuose, kurie vienišiems svetimame mieste pasijutusiems menininkams atstodavo grupinės psichoterapijos seansus.

Kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis savo 1822 m. rašytuose „Priesakuose sūnui“ to meto literatūroje siautusį romantizmą prilygino cholerai. Matyt, šviesiausi protai visais laikais kritiškai vertina tai, kuo tebesižavi dauguma, nors patys dažnai lieka ir neišgirsti, ir nesuprasti.

„Prisiminkime pavyzdį iš prancūzų dailės istorijos: primityvistą tapytoją Henri Rousseau, dar vadintą „La Douanier“, arba Muitininku, mat iš šio darbo porą dešimtmečių Paryžiuje pelnėsi duoną, kol galiausiai visą savo laiką galėjo paskirti menui. Jo „keistų“ paveikslų niekas nepriėmė į parodas, kol dvidešimto amžiaus pradžioje, kai senojo Muitininko būtis jau ritinėjosi saulėlydyje, į meno areną įžengė Pablo Picasso ir pareiškė, kad H.Rousseau darbai – genialūs. Tuomet staiga visiems atsivėrė akys“, – pasakoja V.Paukštelis.

Kokius nūdienos menininkus genialiais, bet nepakankamai įvertintais pavadintų pats Viktoras? Jis pirmiausia prisimena kitų solistų šešėlyje nepelnytai liekantį nuostabų prancūzų kontratenorą Gerard’ą Lesne, taip pat amerikiečių poetą Tedą Kooserį, kuris, nors tėvynėje pelnęs Pulitzerio premiją, Lietuvos skaitytojams kol kas žinomas vos iš kelių Tomo Venclovos vertimų.

Pats ilgai žavėjęsis primityvistais ir tapęs panašios stilistikos džiaugsmingomis spalvomis trykštančius paveikslus, šiandien, baigdamas pirmąjį studijų Vilniaus dailės akademijoje kursą, Viktoras teigia, kad jo paveikslai jau tapo kitokie – abstraktesni, subtilesnės spalvinės gamos. Tačiau šie pokyčiai anaiptol nebuvo „priverstiniai“, akademinės programos reikalavimų paskatinti: naujų tapybos galimybių pažinimas menininkui patinka.

Jau daug žurnalistų stebėjosi, kad Paryžiuje neblogai įsikūręs garsios pianistų dinastijos atstovas parvažiavo į Vilnių, maža to – atidėjo muzikanto karjerą ir griebėsi dailės studijų. Kaip jis pats aiškina tokius pokyčius? „Gyvenimas – nuotykis, kurio nebūtina kiekviename žingsnyje nuodugniai aiškinti. Kartais kaip banglentininkui verčiau „griebti“ netikėtai po kojomis atriedėjusią bangą. Šįkart ta banga buvo tapyba. Pagaliau muzikos studijų mano gyvenimui jau užteks, norėjosi ko nors nauja“, – negudragalviaudamas prisipažįsta menininkas.

O kodėl studijos Vilniuje, bet ne Paryžiuje, į kurį tapytojai veržiasi galbūt net labiau nei muzikantai? Todėl, kad čia, Viktoro manymu, pakankamai stipri tapybos mokykla. Jis su pagarba mini savo dėstytojus – tiek patyrusį meistrą Joną Gasiūną, tiek jaunąją Eglę Ulčickaitę, kurių žinių jam dar semtis ir semtis.

Vis dėlto naujas pomėgis netrukdo savarankiškai palaikyti pianisto formos, rengti koncertinių programų. Garsus pianistas Ivo Pogoreličius yra sakęs, kad kiekvienam jo atliekamam kūriniui, netgi trumpam etiudui, iki atlikimo scenoje trunka pribręsti mažiausiai metus. Tokios taisyklės stengiasi laikytis ir V.Paukštelis, pasirinkęs ne standartinę iš miesto į miestą klajojančio koncertuojančio pianisto karjerą, o daugiau saviraiškos laisvės teikiantį muzikos vienišiaus kelią.

„Imkime, tarkim, jaunąjį Luką Geniušą – tai puikus sėkmingos koncertuojančio pianisto, turinčio savus agentus, karjeros pavyzdys. Beje, Lukas – labai techniškas, profesionalus atlikėjas, nuoširdžiai linkiu jam sėkmės. Tačiau man labiau patinka ne standartinės muzikinės programos, o savi, galbūt nišiniais muzikos rinkoje laikomi projektai. Neturiu tikslo per mėnesį būtinai sugroti dešimties koncertų ir neteikiu pirmenybės simfoninei fortepijono muzikai“, – tvirtina pašnekovas.

Ar toks kelias teikia daugiau ramybės? „Anaiptol. Manau, kad Lukas dabar gyvena už mane ramiau. Jam nereikia skubėti į paskaitas, po jų peržiūroms akademijoje pateikti dvidešimties paveikslų ir iškart po to skristi koncertuoti į Berlyną“, – šypsosi Viktoras.

Paprašytas išvardyti savo mėgstamiausius tapytojus, V.Paukštelis atiduoda pripažinimo duoklę dabar Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamam Vinco Kisarausko palikimui. Taip pat neslepia atskirais savo gyvenimo etapais buvęs neabejingas P.Picasso, vokiečių dailininkui Hansui Holbeinui Jaunesniajam, italui Giorgio Morandi, šiuolaikiniam britų tapytojui Davidui Hockney.

Ar tapantis pianistas pastebi kokią nors dviejų savo meninių raiškų sąveiką? Ar kas nors iš jo muzikos migruoja į paveikslus, o iš paveikslų – į muziką? „Nelabai, nes šios veikos ganėtinai kontrastingos. Kai groji, tavo spalvos yra nematomi garsai, o vizualiai būni absoliučiame „monochrome“, susitelkęs į baltus ir juodus klavišus. Kai tapai – priešingai, viską regi savo akimis. Todėl dailės ir muzikos susiejimas įmanomas tik žmogaus pasąmonėje“, – svarsto Viktoras.

Jis sako, kad šiuo metu madinga tapo emocionali pianisto veido išraiška, nors dar prieš pusę amžiaus atlikėjui kraipyti veidą klasikos scenoje būdavo vienareikšmiškai blogas tonas. Toks požiūris buvo diegiamas ir profesoriaus Henriko Neihauzo mokiniams Maskvoje, ir Alfredo Cortot auklėtiniams Paryžiuje. Garsusis Vladimiras Horovitzas skambindavo „akmeniniu“ veidu ir sakydavo, kad atlikėjui pradėjus maivytis muzika nuo jo iškart pabėganti.

Tačiau šiandieninei publikai demonstruojamos emocijos patinka, ir veidu scenoje kartais bandoma išreikšti netgi daugiau negu garsais. Atskiri muzikantai, tarp kurių ir Lietuvoje itin mėgstamas pianistas Aleksandras Paley, intensyvią kūno kalbą netgi pavertė individualaus stiliaus ženklu.

Viktoras neslepia, kad pats yra linkęs į emocionalias grimasas, todėl skambindamas stengiasi savo kūno kalbą kontroliuoti. Dėl to ne tiek sulaukdavo dėstytojų pastabų, kiek, peržiūrėjęs koncertų įrašus, priekaištaudavo sau pats. Šiandien vaikinas laikosi požiūrio, kad ideali pianisto veido išraiška turėtų būti tarsi kung fu meistro – rami, mįslinga ir neperskaitoma, nes klasikos koncertų reikia klausytis, o ne juos žiūrėti.

Koncertuoti Viktoras pradėjo mokydamasis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Ypač atmintyje įstrigo pirmasis koncertas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame dešimtmetis berniukas turėjo išeiti į sceną ir paskambinti vieną kūrinėlį.

„Visam gyvenimui įsiminiau akinančius prožektorius, perpildytą salę ir pirmąkart pajustą publikos jėgą, jos skleidžiamas bangas. Nuo tada žinau, kaip ši jėga atpalaiduoja. Skambinti rečitalį mažoje erdvėje, kurioje per metrą nuo tavęs sėdi kelios dešimtys žmonių, yra daug sunkiau, nei koncertuoti pilnoje tūkstančio vietų salėje“, – tvirtina pianistas.

Senelių pavyzdžiu pats imtis pedagoginės veiklos Viktoras kol kas neketina – sako pragyvenantis iš koncertų, kurių kviečiamas ne tik Lietuvoje, ir parduodamų paveikslų. Nors nei su Lietuvos, nei su užsienio galerijomis jaunas menininkas kol kas nebendradarbiauja, tvirtina turintis savo pirkėjų ratelį ir esąs dėkingas jiems už teikiamą galimybę tobulėti. O pardavinėti savo paveikslų Monmartro gatvės turgelyje, gyvendamas Paryžiuje, niekada nebandė – sako, ten siūlomi darbai savo kokybe ne ką pranoksta Vilniaus Pilies gatvėje išdėliotus paveikslus. Paskubomis gatvės dailininko nupaišytas portretas Monmartre kainuoja penkis eurus.

„Ateis laikas – galbūt mano paveikslai atsidurs užsienio galerijose, juk nieko nėra neįmanoma. Šiandien tiesiog džiaugiuosi tuo, ką turiu. Jei gyvenčiau kur nors Kaselyje, dirbčiau muzikos mokytoju, vėliau – galbūt ir profesoriumi, žinočiau, kad gausiu gerą pensiją, bet neturėčiau laiko tapyti, taigi vargu ar jausčiausi laimingesnis. Tikiuosi iš bado nenumirti“, – filosofiškai svarsto vaikinas.

Kai Paryžiaus konservatorijoje V.Paukštelis ketverius metus studijavo pianisto Jeano Marco Luisados klasėje, du trečdaliai šio dėstytojo mokinių buvo kinai ir japonai. Tose šalyse menininkų profesinė konkurencija yra didžiulė, iš to kylanti psichologinė įtampa – nežmoniška, todėl jauni atlikėjai stengiasi ne tik studijuoti, bet ir įsikurti svetur. Nors azijiečių pianistų motorika ir skambinimo technika pavydėtina, jiems sunkoka būna greitai perprasti vakarietišką kultūrą, ypač romantizmą, kuris jiems skiepytos dvasinės kultūros estetikai atrodo svetimas. Todėl tos epochos kūrinius (tarkim, F.Chopino etiudus) azijiečiai, pasak Viktoro, skambina ne blogiau ar geriau už vakariečius – tiesiog atlieka juos šiek tiek kitaip. Kaip ir gabiausi kaligrafijos entuziastai iš Europos, nuvykę studijuoti tradicinio japonų meno paslapčių, net puikiausiuose savo tapybos ant ryžių popieriaus pavyzdžiuose vis tiek lieka kitokie nei tie, kurie hieroglifus jame raito nuo vaikystės.

„Viena garsi pianistė, kinų atlikėjo Lang Lang lygio žvaigždė, viename interviu neseniai pareiškė J.S.Bacho kūrinių neskambinanti todėl, kad juose jai nėra ką veikti – per mažai natų. Mane toks prisipažinimas šokiravo, nors gerbiu muzikantus, gebančius greitai ir tiksliai sugauti daug natų. Bet juk muzika prasideda nuo tylos, kurią įkrauti tinkama energija dažnai būna dar sudėtingiau nei garsą“, – tikina V.Paukštelis.

Menininką liūdina beviltiškai nuskurdusi lietuvių masinė kultūra, kurią bandoma kompensuoti rafinuotais, nišiniais, nedideliam išrinktųjų būreliui skirtais projektais. Ir žinoma, virš šalies kybanti karo grėsmė…

„Stefanas Zweigas savo knygoje „Vakarykštis pasaulis“ aprašė Vakarų Europoje prieš pasaulinius karus tvyrojusias savotiško pakylėjimo nuotaikas. Visuomenei buvo būdinga rūpintis sportišku kūnu, kirptis militaristiniu stiliumi, garbinti šalies kariuomenę ir savanorius. Ore tarsi tvyrojo džiugus būsimų karo veiksmų laukimas, kuris galiausiai išvirto realia masine tragedija. Nenoriu būti blogu pranašu, bet kažką panašaus jaučiu ir nūdienos Lietuvoje“, – sako V.Paukštelis.

Renata Baltrušaitytė