2017 Balandžio 14

Urėdijų reforma: kam rūpi miškas, o kam – pinigai?

veidas.lt

Birutė ŽEMAITYTĖ

Daugybę karštų diskusijų sukėlęs Miškų įstatymo pakeitimo projektas, kuriame siūloma pertvarkyti valstybinių miškų valdymą, šiuo metu svarstomas Seimo komitetuose, o vėliau vėl keliaus į plenarinių posėdžių salę. Prognozuoti, kaip viskas klostysis toliau, sunku, nes kaip ir buvo galima spėti, kelis pastaruosius mėnesius dėl jo pataisų kryžiuotos ietys kol kas dar nenuleistos. Dar daugiau – viešojoje erdvėje esą pasirodo klaidinantys netikri „dokumentai“.
Savaitraštis „Veidas“ jau rašė, kad apie būtinybę pertvarkyti valstybinių miškų valdymą Lietuvoje kalbama daugiau kaip dešimtmetį, kad buvo parengtas, bet taip ir neįgyvendintas ne vienas projektas.

 

Prisimindamas vieną iš nesėkmingų bandymų buvęs ūkio viceministras, o dabar valstybės valdomų įmonių ekspertas Adomas Ąžuolas Audickas tąkart sakė: „Kai mes bandėme reformuoti šį sektorių 2011 m., atsitrenkėme lyg į sieną – Seimas prieštaravo bet kokioms permainoms. Neišgirdome jokių logiškų argumentų, tiesiog buvo leidžiama suprasti, kad jokių pokyčių nebus.“

Jam pritarė ir asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas Raimundas Beinortas, prisiminęs jau kitą situaciją: „Kai praėjusios kadencijos Seime buvo balsuojama, kad Miškų įstatyme būtų įtvirtintas skaičius – 42 urėdijos, parlamentas buvo labai vieningas: taip vieningai balsavo tik dar vieną kartą, kai priėmė Nepriklausomybės deklaraciją.“

Esminiai miškų ūkio pertvarkos, kurią siūlo Vyriausybė ir apie kurią pasakojome prieš mėnesį, akcentai – 42 miškų urėdijas sujungti į vieną valstybės įmonę (VĮ) „Lietuvos valstybiniai miškai“. Aplinkos ministerijos parengtame Miškų įstatymo pakeitimo projekte numatyta, kad naujoji įmonė valdys valstybei priklausančius miškus ir atliks kitas funkcijas. Taip pat numatoma, kad po pertvarkos liks maždaug 25 regioniniai padaliniai, o centrinė įmonės būstinė įsikurs tikrai ne Vilniuje. Įvairiais skaičiavimais, reforma gali kainuoti apie 5 mln. eurų, o kasmet būtų sutaupoma apie 10–13 mln. eurų.

A.Stančikas: jei neprižiūrėsi, „judošių“ tuoj atsiras

Atspėti, ar naujasis bandymas pertvarkyti urėdijas pavyks, kol kas taip pat sunku, kaip tai, koks oras bus, tarkime, paskutinį balandžio savaitgalį. Kodėl? Ogi todėl, kad jau po to, kai įstatymo pataisų projektas kovo 16 dieną šiaip taip buvo pristatytas Seimo plenariniame posėdyje (nesigilindami į detales priminsime, kad rytiniame posėdyje to padaryti nepavyko ir projektas pristatytas vakariniame posėdyje), vietoj jo svarstymo Kaimo reikalų komitete tevyko diskusija. Tačiau praėjusią savaitę antruoju bandymu komitetas vis dėlto apsvarstė siūlomas pataisas ir po ilgų diskusijų nusprendė palaikyti Vyriausybės iniciatyvą, kad siekiant padidinti valstybinių miškų valdymo efektyvumą ir ekonominį potencialą bei užtikrinti tolesnį darnaus miškų ūkio principų įgyvendinimą valstybiniuose miškuose reikia permainų. Tiesa, siūlomoms pataisoms pritarė tik penki parlamentarai iš devynių dalyvavusių posėdyje.

„Diskusijų metų buvo priminta, kad pačios urėdijos prieštarauja parengtam projektui. Urėdai pripažįsta, kad pertvarkos reikia, tačiau jie siūlo kitokį modelį negu Aplinkos ministerija“, – komentuodamas Kaimo reikalų komiteto sprendimą iš esmės pritarti Vyriausybės siūlomam urėdijų pertvarkos modeliui sakė šio komiteto pirmininkas „valstietis“ Andriejus Stančikas.

Jis pridūrė, kad komiteto nariai pritarė ir parlamento Teisės departamento specialistų išvadoms, kuriose siūloma tikslinti kai kurias projekto nuostatas, susijusias su nenukirsto miško, žaliavinės medienos bei pagamintos miško produkcijos pardavimo sąlygomis, ir principus, kuriais viena įmonė vykdytų kompleksinę miškų ūkio veiklą. Kalbėdamas apie alternatyvius projektus, kuriuose siūloma palikti urėdijas, jas paprasčiausiai sustambinus ir sumažinus jų skaičių (būtent tai siūlo urėdai), komiteto pirmininkas sakė: „Kadangi pertvarka urėdus liečia tiesiogiai, nereikia tikėtis, kad jie palaikytų ministerijos viziją. Be to, tai iš esmės reikštų, jog permainų nebus.“

Seimo narys neatmeta, kad kai kam iki šiol egzistuojanti sistema gali būti itin naudinga, todėl ir ginama taip atkakliai, tačiau meta akmenį ir į teisėsaugos institucijų daržą: „Urėdai ginasi, kad viskas vyksta skaidriai, bet kitos pusės pateikta informacija rodo, jog velniavos urėdijose galėjo būti nemažai – trūko skaidrumo, pateikiamos prielaidos, kad yra tam tikrų korupcijos elementų ir net kai kurie postai galėjo būti perkami. Todėl man kyla klausimas: jeigu visiems žinoma, kas pirko, kiek mokėjo, kas pardavė, kodėl nėra iškelta baudžiamųjų bylų? Jei tokių dalykų buvo, yra specialios struktūros, teismai, kurie turėjo atlikti savo darbą. Jeigu to nėra – lieka tik kalbos.“

A.Stančikas sako, jog pertvarkos tikrai reikia, bet priduria, kad jeigu nebus rimtos priežiūros – ar bus viena įmonė, ar 42 urėdijos, tvarkos nebus: „Ir tarp dvylikos apaštalų buvo Judošius – tik neprižiūrėk, tai tų judošių bet kur tuoj atsiras.“

Bet tai dar nereiškia, kad projektas jau netrukus keliaus į plenarinių posėdžių salę. Tikimasi, kad tai įvyks pavasario sesijoje, tačiau, kaip „Veidą“ informavo Seimo Aplinkos apsaugos komitete, jo nariai siūlomų įstatymo pataisų dar nesvarstė – laukiama ne tik kitų komitetų, bet ir ekspertų išvadų.

O ietys, akivaizdu, bent kol kas tikrai nebus nuleistos, nes įsibaiminusiųjų, kad jei viskas ir nesugrius, tai mažų mažiausiai neliks kam rūpintis mišku, netrūksta.

(Ne)pamatuota baimė

Vienas iš besipriešinančiųjų įmonės, po kurios sparnu prisiglaustų visos padaliniais tapusios dabartinės urėdijos, argumentų – atleis žmones, o miškai liks be priežiūros. Nors Aplinkos ministerija nuolat tikina, kad centralizuojant bendrąsias besidubliuojančias funkcijas ir 42 miškų urėdijose atsisakius jas vykdančių darbuotojų darbo neteks tik dešimtadalis – apie 400 žmonių iš maždaug keturių tūkstančių, bet centrinėje įmonėje bus sukurta apie 200 naujų darbo vietų, miškuose dirbančių žmonių skaičius iš esmės nesumažės, o sutaupius lėšų mažiau uždirbančiųjų atlyginimai padidės, Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Inga Ruginienė teigia, kad jų klausimų apie garantijas žmonėms ministerija negirdi, ir stoja urėdų, siūlančių pamažu stambinti urėdijas, pusėn.

„Kiekvienas dirba, planuoja ateitį, yra pasiėmusių paskolas, ir žmogus nori žinoti, kas jo laukia kitais metais. Bet kai susitinkame ministerijoje, jie neatsako į mūsų klausimus – išgirstame, kad reforma bus tokia, kokia bus. Tai ne konsultacijos, o imitacija“, – aiškina I.Ruginienė.

Pasak jos, negalima lyginti urėdijų su pertvarkomomis biudžetinėmis įstaigomis ar bankrutuojančiomis įmonėmis: „Jeigu taip būtų, mes nestotume piestu. Bet įmonės metus baigė su dideliu pelnu, miškingumas Lietuvoje didėja, rekreacijos zonų daugėja, todėl sakyti, kad blogai dirbama, kad miškininkų yra per daug, negalima. Tai kodėl žmonių, kurie dirba ir suneša didžiulius pinigus į biudžetą, reikia mažinti?“

Miškininkų profesinių sąjungų lyderė teigia, kad siekiant ekonominio efektyvumo ir didesnio pelno reikia eiti tuo keliu, kurį siūlo urėdai: „Galima centralizuoti buhalteriją, viešuosius 
 pirkimus. Jau ir dabar tai beveik centralizuota sistema, nes yra Generalinė urėdija ir jai pavaldžios atskiros urėdijos, todėl galima konsoliduoti. Jeigu būtų einama urėdijų stambinimo keliu, mes pritartume. Prie stiprių prijungus silp-
niausias galima išlyginti atlyginimus. Rezervo juos kelti yra, tik Generalinė urėdija neleido.“

Pasak jos, našiau panaudoti modernią techniką galima ir nesujungus visų urėdijų į vieną įmonę, o tobulinant procesus žmonės patys nubyrėsią.

Į klausimą, koks gi skirtumas, ar tiesiog stambinti urėdijas, ar sujungti į vieną įmonę, išskyrus tai, kad savo kėdes praras urėdai, I.Ruginienė atsakė: „Urėdai mums mažiausiai rūpi. Aš seniai sakiau, kad juos reikia atestuoti. Bet dabar nėra monopolizuotos struktūros – urėdijos yra atskiri juridiniai vienetai. O jei bus padaliniai, neturintys juridinio statuso, gamybą gali atskirti nuo miškininkystės. Bet gamybą atidavus privatininkams tikrai nereikės tų keturių tūkstančių darbuotojų. Yra tokių, kurie laukia pertvarkos, kad galėtų perimti darbus, kuriuos dabar pačios urėdijos pasidaro ir kuriems samdo rangovus. Kaip Latvijoje, kur liko apie 700 darbuotojų: miškininkas gamybos nevykdo, tik prižiūri rangovus, kartais nuvažiuoja į mišką ir tvarko popierizmą, o visa kita daro privačios įmonės.“

Priminus, kad nieko panašaus siūlomos pertvarkos modelyje nenumatyta, I.Ruginienė sutiko, kad darbuotojų baimė iš dalies grįsta principu „kas būtų, jeigu būtų“: „Mes suprantame, kad ministras pats žmonių neatleis. Jie tikina, kad darbuotojus išsaugos, bet dabar kiekvienoje urėdijoje yra kolektyvinė sutartis, žmonės socialiai apsaugoti. Į naują įmonę mes ateiname be šių sutarčių. Galima ją iš naujo pasirašyti, bet tai naujos derybos, ir nebūtinai tokias pačias socialines garantijas turėsime. O jei po to, kai perkels į naują įmonę, prasidės atleidimai, kokiomis sąlygomis iš jos atleis žmones? Ar galios kolektyvinių sutarčių nuostatos? Pasikeis valdžia ir naujas direktorius nuspręs, kad reikia ne 25 padalinių, o devynių ar trijų. Ką tada darysime? Vėl stovėsime ir mitinguosime, kad žmonių neatleistų? Todėl mes klausiame, kokie bus saugikliai. Jeigu jie būtų, mes nusiramintume, bet išgirstame tik garbės žodį, kad žmonių neatleis.“

Tai kurie kurių negirdi? Viena vertus, būtų keista, jei jau dabar Aplinkos ministerija pateiktų galutinę būsimos įmonės struktūrą, nes svarstant projektą Seime daug kas gali pasikeisti. Kita vertus, ne kartą pabrėžta, kad kaip tik norima sustabdyti darbuotojų mažėjimą, ir tie žmonės, kurie dirba miške, ten ir liks dirbti. Aplinkos viceministras Martynas Norbutas tikina, kad galvojama ir apie kolektyvinę sutartį, kurioje būtų sudėti miškininkų pageidaujami saugikliai, o jis pats kaip tik ir pasigenda konstruktyvaus dialogo su profesine sąjunga ir konkrečių jos pasiūlymų.

Miškininkų nuogąstavimus dėl masinių atleidimų ir gamybos privatizavimo sklaido ir A.Stančikas. „Miško kirtimo ir kitų darbų neatsisakoma. Ir prielaida, kad bus atleidžiama daug žmonių, neteisinga. Vadovų lygmenyje dalis žmonių tikrai neteks darbo, bet valdymas bus skaidresnis, o pinigų sutaupysime“, – neabejoja Seimo narys.

Viešojoje erdvėje – klaidingi „dokumentai“

Keistoka girdėti I.Ruginienės argumentus, jog planuojamos pertvarkos detalės neatskleidžiamos ir dėl to, kad Aplinkos ministerija tikrai noriai dalijasi informacija. Be to, nuolat pabrėžiama, kad rengdama pertvarkos projektą ji rėmėsi pernai pateiktais darbo grupės, kurioje buvo ir urėdijų atstovų, siūlymais. Juose buvo siūloma miškų urėdijų skaičių sumažinti iki 18 ar 32, tad dabar siūlomi 25 padaliniai yra savotiškas viduriukas. Vienintelis skirtumas – ne savarankiškos urėdijos, o viena įmonė, kuri valdys finansus ir stambius viešuosius pirkimus.

Nepaisant pažeidimų, kuriuos nustato Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), liktų ir regionų principu vykdomi viešieji pirkimai. Nors VPT atliktos analizės rezultatai, su kuriais supažindinti žurnalistai, rodo, kad iš 74 vertintų viešųjų pirkimų net 58-iuose, arba 78,4 proc., buvo nustatyta įvairių pažeidimų (nepagrįstų, diskriminacinių, neaiškių, netikslių kvalifikacijos reikalavimų tiekėjams nustatymu, pasiūlymų vertinimu ne pagal pirkimo dokumentuose nustatytus kriterijus ir kt.), planuojama, kad ir po pertvarkos dalis pirkimų bus palikta padaliniams. „Jeigu reikia nusipirkti mažą detalę, patogiau tai daryti vietoje“, – sakė M.Norbutas.

Pasak jo, nėra pagrindo nerimauti, kad viešuosiuose pirkimuose negalės dalyvauti smulkieji rangovai, nes gali būti perkami darbai, reikalingi viename regione, tačiau galutinio sprendimo, kiek savarankiškumo bus palikta padaliniams, dar nėra.

Kalbėdamas apie pagalius, kurie kaišiojami į reformos iniciatorių ratus, viceministras minėjo ir neva „ministerijos raštus“ – galbūt klastojamus dokumentus, kai siekiant suklaidinti pateikiama tik dalis informacijos, ar tokius, kurie apskritai neegzistuoja. „Aš pats esu sulaukęs skambučių iš urėdų dėl neva mano parengto dokumento, kurios urėdijos turi likti, kurios ne. Toks dokumentas iš viso neegzistuoja, aš negalėčiau parengi tokio sąrašo, nes ne aš tai rengiu. Registracijos numeris taip pat buvo klaidingas. O po to išgalvoti argumentai naudojami oficialiose diskusijose“, – sakė viceministras.

Tiesa, į klausimą, ar dėl to kreipėsi į teisėsaugos institucijas, M.Norbutas atsakė, jog tie „dokumentai“ taip parengti, kad to neįmanoma padaryti: „Dokumente“ pirmuoju lapu uždengta antrojo lapo parašo vieta. Jei būtų parašas, būtų teisinis pagrindas kreiptis dėl tyrimo, ar tai padirbtas dokumentas, ir aiškintis, kas tai daro. Bet kai nėra parašo, nėra teisinio pagrindo kreiptis. O kai feisbuko paskyroje asmeniškai paklausiau, kodėl jūs dalijatės medžiaga, kuri neatitinka tikrovės, netrukus dingo.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2017-m

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...