"Veido" archyvas

Cheminį ginklą vokiečiai panaudojo Pirmojo pasaulinio karo metais

Baltijos jūrą galima vadinti chaminių ginklų kapinynu, tačiau kai kurios didžiosios Europos valstybės šioje pavojingoje teritorijoje elgiasi labai drąsiai.

2010 m. gruodžio 1 d. Jungtinėse Tautose buvo vienbalsiai priimta Lietuvos inicijuota rezoliucija dėl jūrose paskandinto cheminio ginklo amunicijos. Tai pirmoji Lietuvos savarankiškai pateikta rezoliucija, priimta Jungtinėse Tautose.

Priminsime, kad cheminis ginklas po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo laidojamas Atlanto, Indijos, Ramiajame vandenynuose, Baltijos, Baltojoje, Šiaurės, Tasmanijos, Viduržemio jūrose. Baltijos jūroje po Antrojo pasaulinio karo paskandinta net 40 tūkst. tonų cheminio ginklo amunicijos, kurio sudėtyje esama apie 13 tūkst. tonų nuodingųjų medžiagų.

Didžiulės cheminio ginklo atsargos

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai atliko 50 puolimų, panaudodami cheminį ginklą, anglai – 150, prancūzai – 20, kelis kartus cheminį ginklą panaudojo ir rusai. Cheminio ginklo naudojimas paskatino 29 valstybes 1925 m. birželio 17 d. pasirašyti Ženevos protokolą dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų uždraudimo. Tą pačią dieną Lietuvos vardu protokolą pasirašė Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje ir Šveicarijos Konfederacijoje dr. Dovas Zaunius. Šį tarptautinį dokumentą Lietuva ratifikavo 1932 m. gruodžio 22 d.

Protokolas draudė karo metu naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą, tačiau šis protokolas nedraudė šių ginklų gaminti.

Deja, neretai parašai po tarptautiniais dokumentais kainuoja mažiau negu popierius, ant kurio jie padėti. Ne veltui tuoj po Antrojo pasaulinio karo Anglijos premjeras Winstonas Churchillis prisipažino: jeigu vokiečiai būtų išsilaipinę į Britų salyną, jis būtų įsakęs panaudoti cheminį ginklą. Šis faktas liudija, jog Anglijoje – nepaisant tarptautinių susitarimų – šių ginklų buvo pakankamai, kad juos būtų galima naudoti masiškai.

Be Anglijos, 1930-aisiais plačią darbų programą gaminant cheminį bei bakteriologinį ginklą buvo išplėtojusios ir Japonija, Italija, Vokietija, taip pat Sovietų Sąjunga. Pirmoji valstybė, klastingai pažeidusi Ženevos protokolą, – tai fašistinė Italija. 1935–1936 m. pradėję karą su Etiopija, italų kariškiai prieš etiopus panaudojo stiprias nuodingąsias medžiagas. Po to cheminį ginklą pradėjo naudoti ir japonai prieš kinus.

XX a. pabaigoje tapo žinomi faktai, kad ir nacionalsocialistinės Vokietijos vadovybė rengėsi panaudoti cheminį ginklą. Išankstiniai parengiamieji darbai buvo atlikti dar Veimaro Respublikos laikais. 1927 m. įvyko pirmieji bandymai su ipritu, iš lėktuvo apipurškiant juo karinį poligoną. Ipritas (kitaip garstyčių dujos) – patvari nuodingoji medžiaga, skatinanti odoje dygti votis, taip pat sukelianti bendrą apsinuodijimą, pirmą kartą panaudota vokiečių 1917 m. liepą kautynėse ties Ipro miestu Belgijoje.

Kaip rodo archyviniai dokumentai, 1940 m. Vokietija turėjo net 14 tūkst. t cheminių kovinių priemonių. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, vermachtas kariniuose sandėliuose turėjo 32 tūkst. t nuodingųjų dujų.

Rengtasi visuotiniam cheminiam karui

XX a. pabaigoje vokiečių istorikas Gilleris kariniame Freiburgo archyve rado slaptų dokumentų, iš kurių matyti, kad 1942 m. pabaigoje A.Hitleris ketino pradėti cheminį karą prieš SSRS. Pagrindinio smūgio objektas – Leningradas. Paaiškėjo, kad buvo parengtas detalus ir vokiškai skrupulingas planas, nustatytas tikslus cheminių sviedinių skaičius pirmam smūgiui į miestą.

Iki 1945 m. vasario Vokietijoje buvo pagaminta 60 tūkst. t įvairių kovinių dujų. Lankantis Vinicoje (Ukraina), kur karo metais buvo A.Hitlerio būstinė “Vervolfas”, vietiniame kraštotyros muziejuje straipsnio autoriui teko matyti įdomių dokumentų. Juos paliko besitraukianti vokiečių armija kartu su 52-ojo cheminių minosvaidžių pulko 2-ojo bataliono įranga. Ant vieno paketo su dokumentais buvo užrašyta: “Jokiu būdu neatiduoti priešui į rankas”, “Atidaryti tiktai gavus signalą “Indanthren”. Šiame pakete buvo slaptoji instrukcija ND Nr. 199 “Šaudymas cheminiais sviediniais bei minomis” bei slapti šios instrukcijos papildymai.

Sprendžiant iš rastų dokumentų teksto, smulkios instrukcijos dėl nuodingųjų medžiagų panaudojimo buvo surašytos 1940 m., o kariniams daliniams išsiuntinėtos 1941 m. birželio 11 d., t.y. likus 11 dienų iki karo tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pradžios. Prasidėjus karui ir vykstant sunkiems mūšiams Krymo pusiasalyje, vienu momentu vokiečiai panaudojo nedidelį kiekį nuodingųjų dujų. Bet sovietų vyriausybės griežtas perspėjimas, kad tam pasikartojus bus “suduotas baisus atsakomasis smūgis”, atšaldė vokiečių generolus, ir vokiečiai Rytuose daugiau nuodingųjų dujų nebenaudojo.

Tiesa, 1945 m. vasarį A.Hitlerį užvaldė nauja idėja: “Vokietija daugiau savęs nelaiko surišta Ženevos susitarimais dėl karo vedimo taisyklių.” Ši idėja turėjo realų pagrindą. Kaip tik tuo metu buvo sukurtos dar kelios naujos nuodingosios medžiagos, tarp jų zarinas – bespalvis, nervus paralyžiuojantis skystis.

Iš aprašytų duomenų kyla klausimas, kodėl vokiečiai, nepaisant rimto, visapusiško pasirengimo cheminiam karui, vis dėlto neišdrįso panaudoti šio baisaus ginklo. Regis, lemiamą vaidmenį suvaidino du veiksniai. Pirmuoju Antrojo pasaulinio karo etapu, iki 1942 m., kai vermachtą lydėjo vien sėkmė, vokiečiai nematė būtinumo panaudoti nevisiškai patikimą ir dar mažai žinomą ginklą. Vėliau, kai karo svertas pakrypo į antihitlerinės koalicijos valstybių pusę, ypač aviacijos srityje, dujų panaudojimas galėjo virsti baisiu bumerangu. O juk dešimtys milijonų vokiečių neturėjo dujokaukių.

Bet faktas lieka faktu, iš jo matyti, kad net keliolika metų Europos žemyno gyventojai buvo ties visuotinio cheminio karo riba, ir tokios katastrofos pasekmes sunku įsivaizduoti. Jau tuo metu mokslininkai buvo apskaičiavę, jog tam, kad viename kvadratiniame kilometre būtų sunaikinti visi civiliai gyventojai paprastais šaunamaisiais ginklais, reikia išleisti 2 tūkst. dolerių, branduoliniu ginklu – 800, cheminiu – 600, o bakteriologiniu – tiktai vieną dolerį.

Nelaimės Baltijos jūroje gali kartotis

Ruošėsi cheminiam karui ir sovietinė Rusija. J.Stalinas ne tik turėjo šį baisų ginklą, bet ir ketino ji panaudoti dar anksčiau už A.Hitlerį. Juo labiau kad praktinės patirties jau turėta. 1919 m. pasitelkus cheminį ginklą buvo numalšintas sukilimas Jaroslavlyje. 1921 m. birželį M.Tuchačevskis pasirašė įsakymą dėl nuodingųjų dujų panaudojimo malšinant valstiečių sukilimą Tambovo gubernijoje. 1941 m. SSRS turėjo galingą karinį-cheminį potencialą. 1942 m. antroje pusėje sovietų armija sulaukė naujų cheminių medžiagų fiksolio ir fektiso. Netrukus šis ginklas buvo panaudotas prieš vokiečių divizijas Kaukaze.

Taigi per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija ir antihitlerinės koalicijos narės sukaupė didžiules cheminio ginklo atsargas. Po karo reikėjo skubiai spręsti, kur dėti 302 tūkst. t trofėjinių cheminių ginklų. SSRS okupacijos zonoje buvo 35 tūkst. t bombų ir sviedinių su cheminiais užtaisais, arba 12 proc. Vokietijos atsargų. JAV ir Anglijai teko atsikratyti beveik 270 tūkst. t sprogmenų. 1946–1947 m. JAV ir Anglijai atitekę sprogmenys buvo sukrauti į laivus, o šie išbuksyruoti į Baltijos jūrą ir paskandinti Skagerako ir Kategato sąsiauriuose, jungiančiuose Baltijos jūrą su Atlanto vandenynu.

Sovietų Sąjunga bombas ir sviedinius su cheminiais užtaisais nuskandino Liepojos uosto ir Danijai priklausančios Bornholmo salos rajonuose. 1995 m. tarptautiniai ekspertai nustatė, kad ekologinio pavojaus išbarstyti šaudmenys nekelia, jei tik jų nepajudins, pavyzdžiui, žvejų tralai ar kiti mechaniniai dirgikliai. Tačiau kad taip negali įvykti, naivu tikėtis.

Juk dar 1984 m. pavasarį skandinavų spauda plačiai aprašė tragediją, įvykusią Baltijos jūroje su danų traleriu “Heldarf Tendiur”, kai jo tralas kartu su menkėmis ištraukė sviedinį. Nebuvo nei sprogimo trenksmo, nei liepsnos liežuvių, tiktai vėjas pagavo sidabrinį debesėlį. Niekas iš laivo ekipažo neišsigelbėjo. Pasirodo, sviedinys, pakeltas iš jūros dugno, buvo užtaisytas nuodingomis dujomis.

Tokios istorijos gali kartotis. Juk Rusija ir Vokietija šiuo metu tiesia “Nord Stream” dujotiekį Baltijos jūros dugnu. Šis susitarimas ir sprendimas buvo pavadintas “Putino-Schroederio paktu”.

"Veido" archyvas

1943 metų sovietinis plakatas

Lietuva nuosekliai kelia paskandinto cheminio ginklo klausimą tarptautiniuose forumuose. Bandyta įtikinti, kad “Nord Stream” projektas gali būti labai kenksmingas Baltijos florai ir faunai, kad gali išjudinti dugne esantį cheminį ginklą. Be to, bandyta atkreipti dėmesį, kad būsimą dujotiekį saugos rusų karo laivai, kartu Baltijos jūrą paversiantysi vos ne didele Nevos įlanka.

Deja, visų šių mūsų pastangųrezultatas – nulinis.