2012 Birželio 22

Turtingųjų atsakomybė

Algimantas Šindeikis

 

Tauta, ilgai iš okupantų girdėjusi, o dabar jau iš saviškių politikų nuolat girdinti, kad dėl visų mūsų bėdų kalti turtingieji ir darbdaviai, niekaip negali suvokti, jog be savo kapitalistų klasės nepriklausomos, visavertės ir tvirtos valstybės niekada nesukurs.

 

“Veidas” savo puslapiuose kiekvieną savaitę rašo apie politinės klasės atsakomybę, jos sprendimų svarbą visuomenei, pasekmes, įtaką valstybės modernėjimui. Politinio proceso stebėjimas, jo analizė yra būtina ir reikšminga siekiant suprasti ir įvertinti, kas per ateinančius politinius rinkimus turi teisę vėl likti politinės klasės gretose, o kas tokią teisę dėl savo elgsenos, menkų gebėjimų turėtų prarasti.

Šįkart “Veidas”, kaip ir kasmet, rašo apie turtinguosius. Tą visuomenės sluoksnį, kurio negalime nei išrinkti, nei pasirinkti, nei diskvalifikuoti, nei paskirti. Tai Lietuvos turtuoliai. Per 22 atkurtos nepriklausomybės metus turime savo susiformavusį turtingųjų sluoksnį. Koks jis? Ar jis vertas mūsų pagarbos?

Sovietinis režimas Lietuvos turtingųjų klasę sunaikino iki šaknų. Sugebėjusieji patys verstis, būti nepriklausomi, įpratę gyventi savo galva, o ne valdžios malone, buvo naikinami be pasigailėjimo. Komunistai gerai suprato, kad savo lygiavos idėją galės primesti tik tiems žmonėms, kuriais gali laisvai manipuliuoti, maitinti pažadais jais pasirūpinti, padėti išspręsti visas jų problemas. Sovietizacija pirmiausia siekta sunaikinti savininkų, savarankiškų žmonių sluoksnį. Tai pavyko. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ši visuomenės grupė kūrėsi iš naujo.

Prieš keletą savaičių Vilniuje savo asamblėją surengė Europos žemės ir miškų savininkų asociacija. Daug metų savo valdas prižiūrintys ir puoselėjantys garbaus amžiaus Europos aristokratai dalijosi patirtimi, kaip rūpestingai ir kruopščiai turi būti prižiūrimi miškai ir žemė. Naujas asociacijos vadovas grafas Maximillianas Hardeggas sakydamas kalbą Trakų pilyje pasakė tokių dalykų, kuriuos pravartu išgirsti ir Lietuvos turtingiesiems, didelių miškų ir žemės plotų savininkams, verslininkams, stambiojo kapitalo valdytojams.

Asociacijos vadovas savo kolegoms įtaigiai įrodinėjo, kad nebeužtenka visuomenei pabrėžti savo teisės į nuosavybę, jos konstitucinį neliečiamumą. Siekiant visuomenės palankumo ir pagarbaus pripažinimo, šiais laikais visuomenei pirmiausia reikia kalbėti ir rodyti tai, kaip savininkai elgiasi su savo nuosavybe, kaip ją tvarko, kiek investuoja, kaip efektyviai ir tausodami naudoja, o jos teikiamą naudą perduoda visai visuomenei. Tik atsakingas, o ne besipuikuojantis savo nuosavybe, sugebantis aiškiai parodyti savo atsakingumą savininkas ir turtingas pilietis gali tikėtis visuomenes palankumo bei pripažinimo.

Tad kokia yra Lietuvos turtingųjų atsakomybė? Kaip jie turi elgtis su savo turtais ir nuosavybe, kad galėtų tikėtis palankaus visuomenės vertinimo ir tinkamo pripažinimo?

Penkių intelektualų knygoje „Nerimas“ profesorė Viktorija Daujotytė, rašydama apie negalėjimą kaime turtingesniam žmogui rasti bendrapilietį, kuris net ir už padorų atlyginimą sutiktų nupjauti žolę, argumentuoja, kad toks nenoras yra tiesiog protestas prieš neteisėtai, neteisingai, dažnai nusikalstamai sukauptą turtą. Profesorė įrodinėja, kad eiliniai piliečiai taip atsisako tarnauti nesąžiningiems turtingiesiems, kartu atsisakydami ir savo uždarbio dalies. Sociologiniai tyrimai rodo, jog tik 12 proc. piliečių mano, kad verslas Lietuvoje veikia sąžiningai.

Nesinori sutikti su tokia garbios profesorės išvada. Pirmiausia todėl, kad jokia teorija negali būti pateisinamas turtingųjų ir mažiau turtingų ar neturtingų supriešinimas. Tokio supriešinimo siekė ir bolševikai. Visi žinome, kuo tai baigėsi tiek vienai, tiek kitai pusei.

Žengiant iš socializmo į kapitalizmą jokiai valstybei nėra pavykę visiškai skaidriai ir teisingai visą socialistinę nuosavybę perduoti į piliečių rankas. Net jei perduoti pavyko, didžioji visuomenės dalis tos nuosavybės neišsaugojo. Vieni, neturėdami gebėjimų tą nuosavybę valdyti, ją greitai prarado, kiti, nesugebėdami atsispirti greito vartojimo pagundai, ją nekantriai suvartojo, iškeisdami į prabangaus gyvenimo atributus.

Tie ypatingieji, kurie turi kapitalo kaupimo, auginimo ir gausinimo geną, sugebėjo ją išlaikyti ir pagausinti. Ne visada jie elgėsi sąžiningai, oriai, dažnai nerado teisingo balansą tarp savo ir bendrapiliečių interesų. Bet jie rizikavo, nemiegojo naktimis, dirbo be savaitgalių ir atostogų, išgyveno milžinišką stresą, buvo reketuojami banditų, plėšiami kyšininkų biurokratų, dažniausiai susidurdavo su kaimynų pavydu ir visuomenės panieka. Bet tokia yra kapitalizmo logika. Išgyvena ir sustiprėja tik tie, kurie tam turi gebėjimų ir begalinio ryžto. Toks buvo ir atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pradinis kapitalo kaupimas. Šį etapą sėkmingai pergyveno ir kapitalą sukaupė agresyvesni, darbštesni ir apsukresni.

Ar tie, kurie neturi, turi teisę šiandien teisti tuos, kurie turi? Vargu. Tai nieko gero neduos. Smerkimu naujos, oresnės, sąžiningesnės kapitalistų klasės nesukursime. Tik dar labiau supriešinsime ir taip supriešintą Lietuvos visuomenę. Daug perspektyvesnė ir solidesnė pozicija yra bandymas vertinti turtinguosius ne pagal tai, ką jie turi, bet pagal tai, kaip jie sugeba tvarkytis su tuo, ką turi, kiek jų nuosavybė ir turtai sukuria vertės visai visuomenei, kiek jie kuria darbo vietų, sumoka mokesčių, reinvestuoja savo kapitalą, jį toliau gausindami ir gerindami jo kokybę, o ne naudoja jį asmeninei savo gerovei. Tik tokie turtingesnieji savininkai yra verti pagarbos, visuomenės pripažinimo ir vertinimo.

Taip turto ir nuosavybės vertinimas suvokiamas ir Vakaruose. Todėl galima ir net būtina vertinti, kas yra vertingesnis Lietuvos visuomenei: ar agresyviai naudojantis ES paramos milijonus grūdų perdirbimo įmonės vadovas, kuris pasilinksminimui prie jūros skraido įmonės (besinaudojančios ES mokesčių mokėtojų parama) lėšomis nusipirktu malūnsparniu, ar stambaus statybinių medžiagų prekybos tinklo bendrasavininkis, kuris, išmokėjęs savo uždirbtus dividendus, investuoja į Visuomenės harmonizavimo parko statybą. Jie nėra vienodai reikšmingi Lietuvos valstybei.

Siekiant tolesnio Lietuvos valstybės progreso, skambios Lietuvos pažangos strategijos “Lietuva 2030″ įgyvendinimo, būtina pagausinti savininkų ir turtingųjų klasę. Gausinant ir vertinant šią klasę reikia vertinti ne tik jų sėkmę, bet pirmiausia jų sėkmės prasmę Lietuvos valstybei ir visuomenei.

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Pritariu Pritariu rašo:

    Pritariu autoriaus mintims.

  2. Runkelis Runkelis rašo:

    Man vis atkakliau peršasi mintis , ar nebus šis didysis mąstytojas iš Marso. Nes aiškiai neadekvačiai suvokia realybę, Lietuva baigia išsivažinėti bėgdama nuo tavo ,, atsakingų” kailialupių.Greitai, nebebus kam dirbt, o jis čia svaičioja apie visavertę valstybę, gal iš kiniečių, kuriems beveik nereikės mokėt už darbą- maži, valgo nedaug…

  3. egla egla rašo:

    vilko ir ėriuko santykis tarp vagių turtuolių ir dorų piliečių. kapitalistai? per 20 m. sukūrė dorą kapitalą? nejuokink,p. autoriau. atvirai sakant, vieni dorai dirbo tikėdamiesi sukurti Kudirkos himno vertą Lietuvos valstybę, kiti susiriesdami vogė – prichvatizavo, vežė kontrabandą apvogdami valstybę- nemokėdami mokesčių, apgaudinėdami… o paskui apsireiškė… reikia surinkti mūsų , ale, kapitalistus ir vežti į kapitalistų mokyklą kur nors Marse….gi visi vieni kitus puikiai pažįstame… nieko tokio – išvažiuosime, emigruosime – tik jau ne būti baltu vergu savo kieme. verčiau svetur, tai dar nors padoriau sumoka…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...