2015 Kovo 12

Trys dienos iki laisvės

Algimantas Šindeikis

 

Lietuvos pasirašytoje NATO sutartyje yra įtvirtinta viltis: jei atsilaikysime tris dienas prieš Kremliaus siunčiamas ordas, sulauksime pagal mūsų civilizacijos vertybes ir sutartą pasaulio tvarką gyvenančių partnerių pagalbos.

 

Atšventę dvidešimt penktąsias Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines, turime galvoti ir kalbėti ne tik apie užgyventus pasiekimus, sukauptą turtą ir pasiektas pergales, bet ir apie tas tris dienas. Pigios ir bukos televizinės pramogos, sočios ir gardžios užstalės, net mylimas krepšinis turi užleisti vietą naujajai lietuvių religijai – pasirengimui ginti Tėvynę. Kasdien kamuojančios abejonės, ar Vakarai mus gins ir kaip gins, ar mūsų teritorija apginama nuo šimtatūkstantinių šalia esančių ir pasirengusių Kremliaus pajėgų, gali būti išsklaidytos tik tada, jei būsime visada pasirengę, demonstruosime savo valią ir gebėjimus gintis.

Savo garsiajame ir aktualumo neprarandančiame veikale „Apie laisvę“ XIX amžiaus britų filosofas Johnas Stuartas Millas iškėlė ir pagrindė prielaidą, kad pilietinė laisvė yra kiekvieno individo ir visuomenės tobulėjimo sąlyga. Šiai prielaidai paremti J.S.Millas pateikia keletą argumentų. Tikrasis tiesos pranašumas, jo teigimu, yra tai, kad teisinga nuomonė, vieną, du, tris ar daugiau kartų nuslopinta, amžiams bėgant vis tiek pasireikš. Ateis toks laikas, kai, susiklosčius palankioms aplinkybėms, tiesa sugebės tiek sustiprėti, kad atlaikys vėlesnius mėginimus ją užgniaužti. Anksčiau ar vėliau tiesa įsitvirtins, bet kiek bus prarasta laiko ir išeikvota tuščių pastangų ją slopinant. Apsiginklavę kantrybe laukėme savo tiesos, savo nepriklausomybės, ir sulaukėme. Dabar ją reikia sugebėti apginti ir sustiprinti.

Pastariesiems dviem dešimtmečiams mus įkvėpė nepriklausomybės idėja. Dabar žengiame į naujos nacionalinės idėjos etapą – nepriklausomybės gynimo ir jos išplėtojimo, įprasminimo savo stipria, modernia, garbinga ir verta gyvenimo valstybe. Tam, kad atsilaikytume tris dienas, reikia ne tik NATO ginklų, bet ir mūsų dvasios. Czeslawas Miloszas savo „Poetiniame traktate“ aiškina, kad „niekas negyvena vienas: jis šnekasi su tais, kurie jau buvo, gyvena tų žmonių gyvenimą <…>. Iš jų vilčių ir pralaimėjimų, iš ženklų, kuriuos paliko (tegu tai bus viena raidė, iškalta akmenyje), gimsta ramybė ir santūrus savo jėgų vertinimas. Kurie moka pasinaudoti šia patirtimi, apturės didelę laimę. Niekada ir niekur jie nesijaus benamiai, nes jų atrama – prisiminimai apie visus, kurie taip žengia į nepasiekiamą tikslą“. Ar tie, kurie turi tokią atramą ir ja naudosis, galės pasikalbėti su pokario partizanais, laisvės kovotojais? Ar galės juos prakalbint ir išgirsti? Juk kai kas mielai pasinaudos „alibi“, kad galėtų neiti į karą.

Privalomoji karo tarnyba visiems, privalantiems pasirengti gintis tris dienas, per kurias Vakarams turėsime įrodyti savo pasirengimą ir ryžtą veikti savarankiškai, mus galėjo suvienyti naujai idėjai, bet ir vėl likome suskaldyti savo elito, kuris dar kartą pademonstravo savo menkumą. Taip Lietuva ir vėl išlieka padalyta. Jau nebe takoskyros tarp kolaborantų ir patriotų, brazauskininkų ir landsbergininkų, kovotojų už ir prieš lietuviškas ir lenkiškas raides, kitakalbes iškabas, tarp gyvenančiųjų romantizuotoje Lietuvos istorijoje ir pajėgiančiųjų nuplėšti tikrovės šydą. Šįkart takoskyra eina tarp retų Tėvynės gynėjų ir tų, kurie turės įstatyme numatytą „alibi“ jos neginti.

Turime siekti savo valstybės ekonominio pajėgumo, kovoti už kiek galima aukštesnę vietą pasaulinio darbo pasidalijime, išsivaduoti nuo savo atsilikimo, patirto pažeminimo būnant Rusijos imperijos dalimi. Bet valstybės gerovė bus tik nuolatinis miražas, jei neįsiklausysime į sociologo prof. Zenono Norkaus (knyga „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“) perspėjimą, kad žmogaus laimingumas priklauso ne nuo jo pasiekimų, o nuo jo siekių ir troškimų.

Šalies elitas vėl susimauna su šauktinių savanorių karių idėja. Parengti ginti Tėvynę siekiama  ne visus, o tik tuos tris tūkstančius, kurie pagal įstatymą neturės „alibi“, tai yra jie yra kažkur, kur Tėvynės gynyba – ne toks svarbus dalykas: universitete, versle, fermoje ar ūkyje, jaunoje šeimoje, tarnystėje bankui ir savo kapitalui. Tie su „alibi“ per devynis mėnesius galbūt užkals gražaus kapitalo, papildys kapšą – Lietuvoje ar kur nors už jos ribų: Anglijoje, Airijoje. O buvo ir tebėra nesunku susitarti, kad per tris mėnesius – tiek laiko reikia, kad stipriausia pasaulyje JAV kariuomenė parengtų lauko tarnybos pėstininką, – ir kiekvienas rikiuotei tinkamas lietuvis išmoktų naudotis ginklu ir įgautų supratimo apie elementarią pėstininkų taktiką. Bet politinis elitas mano, kad ginti Tėvynę turi kaimo berneliai, be „alibi“, kurie daugiau niekam netinka, tik numirti už Lietuvą. Bet ar jie tikrai žino, kodėl Tėvynę reikia ginti jiems, o tie, kurie sėkmingiau įsitvirtinę ir užsitikrinę savo „alibi“, Tėvynės ginti neprivalo?

Lietuva suskaldyta. Tačiau reikia atrasti vienybės pagrindą. Šiandieninio Lietuvos inteligento suvokimo ribas atskleidžia sociologas Z.Norkus: „Kaip rodo neslūgstanti emigracijos banga, taip pat ir daugybei etninių lietuvių kvėpavimas gimtinės oru nepriklausomoje Lietuvos valstybėje nesuteikia tokios didelės laimės, kuri nusvertų pagundą ieškoti geresnio gyvenimo kitose šalyse. Nerasime tautos, kuri nevertintų turto, tačiau lietuvių turto troškimas ir panieka neturtingiems žmonėms yra išskirtiniai. Žodis „ubagas“ Lietuvoje visada buvo ir tebėra vienas didžiausių įžeidimų – Lietuvoje geriau jau būti išvadintam kvailiu negu ubagu. Juo labiau kad turtingo kvailiu pavadinti mūsų šalyje niekas ir neišdrįs.“

Cz.Miloszas „Gimtosos Europos“ įžangoje atskleidė mūsų amžino konflikto su Vakarais problemą: „Skaudu buvo nesugebėti paaiškinti šeimininkams „prastesniosios“ žemyno dalies. Tarp Azijos ir Vakarų pakibusios srities, vadinamos Vidurio arba Rytų Europa, likimo, kartu ir neaiškios savo padėties: lyg ir europietis, bet iš „vargšų giminaičių“, „savas“ ir „svetimas“, besiblaškąs tarp pavydo, troškimo būti pripažintam ir paniekos, kurioje lengvai įžiūrimas ~ressentiment~“. (~Ressentiment~ – neapykanta „geresniesiems“, kilnesniesiems).

Ir šiandien save sunkiai sugebame paaiškinti Vakarams. Nors trečdaliu savo valstybės biudžeto sėdime jų kišenėje, o versle formuojasi ištisi legionai verslininkų, kurie savo egzistencijos prasmę mato tik galimybėje įsisavinti ES senbuvių mokesčių mokėtojų milijardus. Bet tos trys dienos iki laisvės yra tikroji tiesos akimirka, kurią teks išgyventi patiems būnant vieniems.

Kai (jei) išmuš valanda, kai turėsime skaičiuoti sekundes, minutes, valandas, paras ir dantis sukandę atsilaikyti tas tris dienas, vertinga bus visai kas kita, nei šiandien atrodo, – jeigu tai kruvinai aušrai būsime tinkamai pasirengę ir ryžtingi. Tačiau tam reikia išminties ir vienybės. Vertingas bus gebėjimas kiekvienam, o ne saujelei šauktinių ar profesionalių karių, valdyti ginklą ir žinoti savo vietą. Ir bent laikinai pamiršti sociologo Z.Norkaus įvardytą vidinį priešą – lietuvišką godumą. Turto, smagaus laiko, pramogų, sotaus ir nerūpestingo gyvenimo alkį.

Šalies politinis ir karinis elitas turi pasirūpinti tuo, kad mes kuo greičiau gautume galimybę pasirengti ir žinoti savo vietą tą valandą, kai visi turėsime gintis ir skaičiuoti dienas iki trijų. Kaip ir tuo, kad tos trys dienos nebūtų vien metafora, o Vakarų pagalba per jas mus tikrai pasiektų. Jei kruvinos aušros lauksime visada pasirengę ir būsime ryžtingi, Kremliaus ordos liks ten, kur yra, arba ieškos lengvesnės aukos. Toks yra grobuonis – jis ieško silpniausio. O mes ir vėl delsiame išbraukti save iš silpnųjų sąrašo.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Vytas Vytas rašo:

    Puikus straipsnis. Bravo.

  2. alvita alvita rašo:

    Nedeciau lygybes zenklo tarp emigracijos ir turto.

  3. nera Lietuvoje nera Lietuvoje rašo:

    Saugumo jausmo,valdzia mato,tik save ir savo privilegijas,mano nuomone

  4. ozynas ozynas rašo:

    Prieš kokį dešimtmetį buvo bandoma bent jau kalbėti apie socialinę atskirtį, apie skurdą, emigraciją, narkomaniją ir prostituciją kaip apie problemas, ieškant būdų jas spręsti, nors prie darbų taip ir nebuvo pereita. Dabar net kalbų nebeliko. Pozicija – nutylėti arba apsimesti, kad viskas gerai, – tokia pat kaip anais sovietiniais laikais. Lietuva nėra sėkmės istorija. Lietuva yra negailestinga pamoka, kad sovietizmas, kuris reiškiasi anaiptol ne sovietinėmis skulptūromis ant Žaliojo tilto, o įsikalbėtu valdžios teisuoliškumu ir nuolankiu žemesniųjų pataikavimu aukščiau stovintiems, yra ir bus gyvas, kol nors vienas anais laikais sovietams, o šiandien – Lietuvai uoliai tarnaujantis veikėjas, užuot apsimetinėjęs, kad nieko nežinojo, nežengs menko žingsnio ir neatsiprašys tautos. Kitu atveju visiškai neaišku, ar uolus tarnavimas prieš 25 metus sovietams ir ne mažiau uolus tarnavimas šiandien Lietuvai rytoj nevirs dar uolesniu tarnavimu kam nors kitam.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...