2011 Vasario 12

1411 m. vasario 1 d.

Torno taika įtvirtino Lietuvos pergalę Žalgirio mūšyje

veidas.lt

"Veido" archyvas

Prieš 600 metų Torno taika įtvirtino Žalgirio mūšyje pasiektą pergalę – Žemaitija buvo grąžinta Lietuvai, o Vokiečių ordinas pripažino savo pralaimėjimą.

Formaliai žiūrint Torno taika ir Žemaitijos grąžinimas Lietuvai buvo tik laikina ordino nuolaida – iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. Bet vargu ar kas abejojo, kad šią išlygą Vytautas ir Jogaila vertino ne daugiau kaip formalumą. Tokia ji ir buvo.

Lenkija pralaimėjo taiką. Bet ne Lietuva

Žalgirio mūšis buvo mūšis dėl Žemaitijos. Nors lenkų istorikai paprastai tikina, kad Lenkijos kariuomenė suvaidino didesnį vaidmenį mūšio lauke, ir galėtume galų gale demokratiškai sutikti, kad abiejų kariuomenių indėlis buvo vienodai svarbus, bet kai kalba pasisuka apie Žalgirio pergalės rezultatus – 1411 m. vasario 1 d. sudarytą Torno (Torunės) taiką, daugelis lenkų istorikų, pradedant garsiuoju lenkų viduramžių analistu Janu Dlugošu, tegali atsidusti: Lenkija laimėjo mūšį, bet pralaimėjo taiką. 1411-aisiais Torne galutinai paaiškėjo, kas iš tiesų pasiekė pergalę Žalgirio mūšyje.

Torno taika beveik nieko nedavė Lenkijai. Tiesa, jai buvo grąžinta neseniai, 1409–1411 m. karo pradžioje, prarasta Dobrynės žemė, viena kita smulki teritorija ir sumokėta gana solidi 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribucija, bet viltis praplėsti Lenkijos karalystės teritoriją, jei tokia ir buvo, liko neišsipildžiusi.

Dabartiniai lenkų istorikai nurodo, kad Lenkijai buvo naudingas pats Vokiečių ordino susilpnėjimas. Tai tiesa, bet Lietuva gavo šį tą daugiau nei geopolitinės padėties pagerėjimą. Ji gavo tai, dėl ko ir pradėjo karą, – Žemaitiją.

Žemaitija – kovų arena

Konfliktas, atvedęs į Žalgirio mūšį ir Torno taiką, kilo Žemaitijoje. Vokiečių ordinas apie Žemaitijos prisijungimą svajojo dar nuo 1253-iųjų, Mindaugo karūnavimo metų, kai savo karūnavimo proga Mindaugas buvo užrašęs žemaičių valsčius Vokiečių ordinui kaip atlygį už paramą vidaus kare. Iš to nieko neišėjo. Žemaičiai pasipriešino ir 1260 m. liepos 13 d. sutriuškino ordiną Durbės mūšyje – tai buvo antras pagal dydį ir reikšmę mūšis Lietuvos istorijoje po Žalgirio.

Žemaičių pergalė lėmė Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės bei Vokiečių ordino globos. Tolesnės kovos su Vokiečių ordinu truko 150 metų. Nuo 1283 m. jos buvo nuolatinės. Per jas labiausiai kentėjo Žemaitija, kurios gynybai buvo sutelktos visos Lietuvos ir jai priklausančios Rusios jėgos.

Kęstučio, o vėliau ir Vytauto kovos su Jogaila pavertė Žemaitiją derybų su Vokiečių ordinu objektu. Istorikas Vytenis Almonaitis to meto Žemaitijos padėčiai paskyrė monografiją “Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais”. Šiame trisdešimt metų apimančiame laikotarpyje autorius išskyrė net 13 periodų, kai Žemaitijos politinė padėtis ir teisiniai bei faktiniai santykiai su Vokiečių ordinu ir Lietuva keitėsi. Lietuvos valdovai Žemaitiją tai perleisdavo Vokiečių ordinui, tai vėl susigrąžindavo, be to, ji galėjo savarankiškai priešintis ordinui, savanoriškai paklusti pas ordiną pabėgusiam Vytautui arba būti ordino užvaldyta.

Didysis 1409–1411 m. karas

1406–1409 m. Vokiečių ordinas buvo tvirčiausiai įkėlęs koją į Žemaitiją – ją valdė ir faktiškai, ir juridiškai, statėsi joje pilis. Bet kaip tik tuo metu Vytautas, nors oficialiai atsisakęs savo teisių į Žemaitiją, ruošė lemiamą smūgį ordinui. Jo slapta paskatintas ir jo kariuomenės paremtas 1409 m. gegužę kilo žemaičių sukilimas, nušlavęs visą krašte beįsitvirtinančią Vokiečių ordino administraciją.

Žemaičių sukilimas įžiebė karą, kurio kulminacija buvo 1410 m. liepos 15 d. įvykęs Žalgirio mūšis. Ordino galia buvo pakirsta visiems laikams.

Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. Vietoj didžiojo magistro Ulricho Jungingeno skubiai išrinktas Henrikas Plauenas nenorėjo pripažinti, kad ordino galybė baigėsi, ir buvo kupinas ryžto tai paneigti. Tačiau tikrąją padėtį suvokę kryžiuočiai privertė jį derėtis dėl taikos.

1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torno taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki jo ir Jogailos gyvos galvos. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirta visiems laikams. Torno taika buvo pirmoji ordino sudaryta taika, kuri fiksavo jo pralaimėjimą. Tiesa, dėl Žemaitijos statuso ir ribų vėliau dar tęsėsi diplomatinės kovos, peraugančios ir į karinius konfliktus.

Tolesni konfliktai ir Melno taika

Sudarius Torno taiką, iškart prasidėjo ginčai ir dėl Žemaitijos ribų. Vytautas buvo linkęs jas traktuoti kiek galima plačiau. Jis suskubo užimti dar XIV a. kovų metu prarastą Veliuoną ir Jurbarką (vokiečių 1343 m. pastatytą Georgenburgą). Kryžiuočius ypač erzino tai, kad 1412 m. Veliuonoje Vytautas atstatė galingą pilį.

Ginčą išspręsti abi pusės patikėjo Vengrijos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui, kuris delegavo savo arbitrą Benediktą Makrą. Vytautas maloniai priėmė svečią ir pelnė jo palankumą, tad Benedikto išvados buvo palankios Lietuvai. Žemaitijos dalimi jis pripažino net Klaipėdą. Vokiečių ordinas, žinoma, nė nemanė tokių išvadų pripažinti.
Karingasis Vokiečių ordino magistras Henrikas Plauenas nenustygo vietoje. Jis pirmas pažeidė Torno taiką ir atnaujino karo veiksmus prieš Lenkiją. Blaiviau padėtį vertinantys kryžiuočiai iškart nuvertė Henriką Plaueną ir norėjo užglaistyti konfliktą, bet Vytautas su Jogaila nusprendė pasinaudoti proga ir dar kartą paspausti ordiną.

Buvo sutelkta didelė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė ir 1414 m. surengtas naujas žygis į Prūsiją. Žygis pergalės nepelnė, nes kryžiuočiai vengė atviro mūšio. Tad greitai buvo sudarytos paliaubos ir tolesnis ginčas perkeltas į Konstanco bažnytinį suvažiavimą, vykusį 1414–1418 m. Šio suvažiavimo sprendimu įkurta Žemaičių vyskupystė buvo Vytauto ir Jogailos politinis laimėjimas, bet ginčas su ordinu liko galutinai neišspręstas.

1422 m. rugpjūtį Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė vėl įsiveržė į Prūsiją. Rugsėjo 27 d. prie Melno ežero (netoli Žalgirio mūšio lauko) buvo sudaryta taika, kuria ordinas visiems laikams atsisakė Žemaitijos. Galutinai Melno taika buvo ratifikuota Veliuonoje 1423 m. gegužę. Taip du šimtmečius trukęs Lietuvos karas su Vokiečių ordinu buvo baigtas visiems laikams.

Melno taika nustatyta vakarinė Lietuvos siena tapo stabiliausia Lietuvos siena. Užnemunėje ji nepakito iki šiol, o vokiečių valdžioje likusio Klaipėdos krašto riba galutinai buvo ištrinta tik po Antrojo pasaulinio karo.

"Veido" archyvas

Torno taikos faksimilė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Kas autorius Kas autorius rašo:

    Kas cia dabar atsitiko, jog vis dazniau spaudoje pradejo rodytis rasiniai be autoriu???? Kad ir sitas.Nei virsuje,nei apacioje, jokio autoriaus??? ar cia tokia nauja mada, ar nauji reikalavimai? Net nemalonu skaityt, kai nezinai ,kas autorius….

  2. tru tru rašo:

    silpnai – Torno taika davė Žemaitiją ant kabliuko, o Melno – Žemaitiją be Klaipėdos ir jos krašto. Toks tad ir “laimėjimas” atsikovoti paties parduotą teritoriją Ordinui

  3. arvydas damijonaitis arvydas damijonaitis rašo:

    VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po nereikšmingo mūšio prie Tanenbergo ( Žalgirio mūšis) 1410 m., ordino sostinė nebuvo užimta, jokių strateginių pranašumų lietuviams nebuvo skirta, konfrontacija su ordinu buvo tragiška klaida, atskirtis nuo Vakarų Europos padidėjo; 2.Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai turėjo istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip krikščioniškų Vakarų sąjungininkai. Vytautas , augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, nesugebėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, būsimus engėjus rusus. Didžiausias pavojus lietuviams grėsmingai artėjo iš Rytų, ne iš Vakarų. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis – Lietuvių imperijai nuo Baltijos iki Juodosios jūros sąlygas pradeda diktuoti Vytauto vasalai, jo proanūkis Maskvos caras Ivan Grozni , toliau sekė siaubingi laukinių rusų ordų antplūdžiai iš Maskvos DK, “Tvanas“, kurių metu Lietuva buvo nužudyta tiesiogine prasme. Lietuva neteko 60-70 %,apie du milijonus savo gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sugriautas, sudegintas iki pamatų; 3.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė , kad Žalgiris tapo klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis, pragaištingos Lietuvos orientacijos į Rusiją , į “Stalino saulę” ,trėmimus, masines lietuvių žudynes.Net „Žalgirio” sporto klubas propagandos tikslu buvo įkurtas Maskvoje, 1944 metais; 4.Rusijos imperija yra ne tik blogio (R.Reiganas) ,bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra falsifikatas, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo ir kitų klastingų pasakų pagrindu yra sukurta ir toliau „kuriama“ imperinės ,totalitarinės Rusijos „istorija“. Netylėkim! Laukinių rusų ordos 1654-1655 užtvindė Lietuvą iš Rytų, ne iš Vakarų. Lietuvos mokyklose dėstoma melo imperijos Rusijos “istorijos” versija.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

  4. arvydas damijonaitis arvydas damijonaitis rašo:

    Netylėkim, akcentuokim Lietuvos nužudymo faktą 1655 metais! Mirtina grėsmė Lietuvai artėjo iš Rytų,ne iš Vakarų.
    I.Nutylima, vagiama Lietuvos nužudymo 1655 metais istorija: 17 amžiaus viduryje Lietuvoje buvo išžudyta 70 proc., apie 2 milijonus, beginklių Lietuvos gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas, sugriautas iki pamatų („Tvanas“): 1654 m. gegužės 18 d. laukinių maskolių rusų ordos ( Maskvos DK kariuomenė) ėmė veržtis į Lietuvą ir Lenkiją. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila nepajėgė sulaikyti maskolių antplūdžio „tvano“. Krito vienas miestas po kito – Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. Karalius Jonas Kazimieras Vaza atvyko Lietuvos gelbėti, bet panikoje nieko nenuveikęs, nesurinkęs bajorijos išvyko atgal į Lenkiją,. Lietuva buvo palikta išbadėjusių laukinių rusų ordų valiai. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenės puolimą, bet 1655 m. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą viską degindama ir žudydama beginklius gyventojus. J. Radvila su 5.000 kariuomene paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. 1655 m. liepos 30 d. rusai pasiekė Vilnių ir įsiveržė į beginklį miestą be kovos. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę. Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko tokio savo tėvynėje nematę laukiniai rusai ėmė baisiausiai plėšti, viską naikinti, masiškai žudyti beginklius gyventojus. Gedimino pilis buvo sugriauta.Visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net rūmų baldai. Buvo išplėšti bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose palaidotų žmonių kaulai ir išneštos karstuose rastos brangenybės. Plėšimų metu rusai padegė miestą, gaisras, kuris truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo su Maskvos DK Vilniaus nebegalima buvo pažinti, miesto ir gyventojų neliko. Visa tai, kas Lietuvos valstybėje per ilgus amžius sukurta ir sukaupta, buvo sunaikinta laukinių rusų ordų antplūdžių 1654-1655 m., „Tvano“ metu. Kodėl lietuviai istorikai,mokykliniai istorijos vadovėliai neakcentuoja, apie tai nutyli? Išdeginta žemė, Lietuvos gyventojai išžudyti, Lietuvos istorijos vienas tragiškiausių puslapių – 1655 metus būtina minėti vienoje gretoje su kitais Rusijos imperijos, genocidiniais nusikaltimais, pvz. 20 amž. masiniais lietuvių žudymais „trėmimų“ priedangoje. Nebaudžiami, nutylimi nusikaltimai skatina naujus Kremliaus nusikaltimus, būtina teisminiu keliu įvardinti nusikaltimus ir priversti niekingą imperiją kompensuoti.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...