2015 Balandžio 21

Ties galimybių riba, arba dešimtys būdų įveikti save

veidas.lt

BFL

Užribis. Ar įmanoma per tris savaites dviračiu numinti 3300−3500 km, per 3,5–4 val. įveikti 50 km sportinio ėjimo trasą arba per savaitę nubėgti 250 km Sacharos dykuma? Sporto daugiadienių gerbėjai dar galėtų pasiūlyti dvidešimtgubą ultratriatloną, susidedantį iš 76 km plaukimo, 3600 km važiavimo dviračiu ir 844 km bėgimo. Paprastam žmogui atrodo, kad tai greičiau žmogaus galimybių ribų išbandymas, o sportuojantieji tvirtina priešingai: tai yra sportas, tiesiog jam reikia tinkamai pasirengti.

 

Kokios mintys užplūsta pamačius sunkiai aplinkoje besiorientuojantį, tarkime, ilgųjų nuotolių bėgiką ar ėjiką, kuriam iki finišo iš 42 ar 50 km beliko vos keli šimtai metrų, bet į jį pažvelgus atrodo, kad jis sunkiai suvokia, kur šiuo metu yra. Medikai papasakotų daugybę panašių istorijų tęsinių: kaip tenka gaivinti išsekusius, neapskaičiavusius krūvio, tinkamai jėgų trasoje nepaskirsčiusius sportininkus arba kaip nuo persitempimo, per didelių krūvių lūžta kaulai, trūksta raiščiai, ilgainiui dėl atsiradusio raumenų disbalanso kinta žmogaus judesiai.

Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) gen. sekretorė Nijolė Medvedeva ramina, kad yra tam tikra kategorija sportininkų, kurie po kiekvieno finišo, trasoje atidavę visas jėgas, krinta ant žemės. „Tai momentinis sunkumas, kuris greit praeina ir po kelių minučių sportininkas jau pats eina šypsodamasis“, – sako buvusi šuolininkė į tolį.

Ji pamini, kad išsekus organizmui, ėmus stigti tam tikrų medžiagų, neapskaičiavus jėgų ir sportininkui gali kojas pakirsti, o tada nuo jo paties nebepriklauso, ar jis dar sugeba, tarkime, bėgti, ar tik šliaužti. „Bet kiti ir keturiomis finišuoja – čia jau nuo žmogaus charakterio, valios, ryžto priklauso. Labai svarbu, kaip sportininkas sugeba paskirstyti jėgas, ar, pavyzdžiui, ilgųjų nuotolių bėgikai ir ėjikai moka taisyklingai išsidėlioti krūvį: reikia ir tinkamai pradėti – nei per greitai, nei per lėtai, ir jėgų finišui pasilikti“, – perspėja buvusi lengvaatletė.

 

Sporto daugiadienės

 

Nesibaisėti iš pažiūros alinamomis ir, atrodytų, neįveikiamomis daugiadienėmis dviratininkų lenktynėmis ragina Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) techninis direktorius Karolis Einikis. Nors per didžiuosius elitinių dviratininkų sezono iššūkius – daugiadienes lenktynes – jiems tenka įveikti po 3300–3500 km,  aukščiausiajai dviračių sporto lygai priklausantys sportininkai per sezoną numina dešimtkart daugiau – apie 35 tūkst. km. Betgi tiek per metus ne kiekvienas automobiliu nuvažiuoja.

K.Einikis primena, kad prie trejų didžiųjų daugiadienių lenktynių – „Giro d‘Italia“, „Tour de France“ ir „Vuelta a Espana“ dar reikėtų pridėti didžiąsias klasikines varžybas, tokias kaip neseniai vykusios Paryžius–Rubė („Paris-Roubaix“). Klasikinių lenktynių dalyviai varžosi vieną dieną, bet jiems reikia įveikti nemažą atstumą. Pavyzdžiui, nuo Prancūzijos sostinės iki Rubė dviratininkams teko numinti 253,5 km ilgio trasą.

„Didžiojo turo lenktynės trunka ilgiau nei tris savaites, nes paprastai būna trijų dienų pertrauka, per kurią organizatoriai, dviratininkai ir visas techninis personalas keliasi į kitą vietovę ar šalį. Visose 21 etapo lenktynėse sportininkams kasdien tenka įveikti bent po 160–180 km. Labai kalnuoti ruožai gali būti trumpesni, lygūs – ilgesni, siekti ir per du šimtus kilometrų“, – priduria K.Einikis. Pavyzdžiui, pernykščių „Tour de France“ dalyviai turėjo numinti 3663,5 km. Šiai distancijai įveikti nugalėtojui Vincenzo Nibali prireikė 89 val. 59 min. ir 6 sek.

LDSF specialistas kelissyk pabrėžia, kad dviračių sportas – komandinė sporto šaka, tad lenktynėms, ypač daugiadienėms, į komandą buriami įvairių savybių turintys plento lenktynininkai: be sprinterių lyderių, dar yra vadinamųjų darbininkų, kurie vėlgi skirstomi – vieni puikiai jaučiasi kalnuose, o kiti gerai važiuoja lygumomis. Pirmieji neretai būna mažesni ir lengvesni, antrieji – aukštesni ir sunkesni, todėl kažkokių ypatingų fiziologinių savybių renkantis dviračių sportą nereikia, čia visi atranda savo vietą, kryptį ir užduotį.

Didžiojo turo lenktynėse dalyvauja po devynis vienos komandos narius ir aštuoni dirba tam vienam lyderiui. Vienam sportininkui visą 21 etapą važiuoti priekyje ir vien savo jėgomis laimėti tokio sudėtingumo lenktynių neįmanoma. „Važiuoti grupėje, ne priekyje ir ne gale, maždaug 50 km/val. greičiu nereikia didelių pastangų. Patenki į tam tikrą vakuumą, tave veža priekyje dirbantys komandos draugai, o tu važiuoji ir ilsiesi. Lyderis dirba paskutinius 15–20 km. Komandos jėgos išsklaidomos – tik tada įmanoma kalbėti apie tokias lenktynes ir jų finišą, vienas žmogus šitiek nenuvažiuotų. Be to, dviratininkams dar dirba pagalbinis personalas – trasoje jie maitinami įvairiais energiniais užkandžiais, gėrimais ir panašiai“, – kaip ištveriamos šios lenktynės, pasakoja K.Einikis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...