2015 Rugsėjo 03

Thomas Mannas iš Nidos būtų iškraustytas

Algimantas Šindeikis

Jei šiandien Nobelio literatūros premijos laureatas Thomas Mannas, turėdamas visus būtinus leidimus, pasistatytų Nidoje vilą, Lietuva po dešimtmečio ją įpareigotų nugriauti, o patirtą žalą pažadėtų atlyginti tik tada, kai turės pinigų.

Taip būtų galima apibendrinti dešimtmetį trukusias teisminių ginčų batalijas dėl Juodkrantėje pastatyto žuvies restorano.  Kas sumokės už nugriautą restoraną? Teisingumo ministerija neturi pinigų, bet turės kitąmet. Tada gal sumokės. Arba kreipsis į teismą ir prašys leidimo sumokėti vėliau. Valstybė, kurios piliečiai nori gyventi taip pat gerai kaip senosiose demokratijose ir kuriai reikia milijardinių investicijų, pasiuntė rimtą signalą, kad net ir turint visus leidimus investicijoms jos gali būti sunaikintos. Praėjusią savaitę britų savaitraštis „The Economist“ paskelbė ne mažiau svarbaus intelektualų leidinio „Psichologijos mokslas“ pristatytą tyrimą, kuris paneigia garsiojo vokiečių XIX a. filosofo Friedricho Nietzsche‘s principą „kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Pensilvanijos universiteto profesoriaus Davido Almeidos prieš porą dešimtmečių  pradėtas ir tik šių metų baigtas tyrimas rodo, kad stresą, menkavertiškumą, nerimą, pažeminimus ir įvairių formų depresiją pergyvenusiems žmonėms jų padaroma žala psichinei sveikatai atsiliepia visą gyvenimą.Kokių jausmų patyrė verslininkai ir jų šeimos nariai po to, kai 2004 m. jie gavo visus būtinus leidimus statyti Juodkrantėje prieplauką, restoraną ir jachtininkų viešbutį, pasiskolino pinigų, užstatė bankui turtą, pastatė restoraną, nepažeidė jokių statybos reikalavimų, bet 2013 m. privalėjo savo statinį nugriauti? Taip atsitiko todėl, kad 2006 m. generalinis prokuroras pareiškė ieškinį, kuriuo administraciniai aktai, leidę šiuos pastatus statyti, buvo pripažinti neteisėtais. 2001 m. Neringos savivaldybės valdybos ir Klaipėdos apskrities viršininko sprendimai, kuriais buvo leista Juodkrantėje esančio žemės sklypo tikslinę paskirtį pakeisti iš rekreacinės į komercinę, praėjus dešimtmečiui teismų sprendimais buvo pripažinti neteisėtais. Kokių psichologinių problemų Lietuvos investuotojams sukels ši istorija? Investuojama bus dar atsargiau ir dar mažiau. Lietuvos teismai, nagrinėdami viešojo intereso bylas, vadovaujasi Konstitucinio Teismo (KT) 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Bet Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje jau ne kartą yra pastebėtas nepagrįsto, neproporcingo prioriteto suteikimas ne privačiam verslui, privačiai iniciatyvai, o vadinamajam kiekvienu konkrečiu atveju sunkiai įvertinamam viešajam interesui, nors pagal Konstituciją Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.  Lietuvoje viešuoju interesu laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, jų apsauga bei racionalaus gamtos išteklių naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (KT 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).Bet kyla pagrįsta abejonė, ar ekonomiškai ir socialiai atsilikusi Lietuvos valstybė, kuri per 25 atkurtos laisvės metus prarado pusę milijono darbingų ir ekonomiškai aktyvių piliečių, nėra perlenkusi lazdos suteikdama per didelį prioritetą ne ekonomikai, privačių asmenų ūkinei veiklai, o XIX a. kraštovaizdžio išsaugojimui.  Daug saugomų teritorijų, nacionalinių parkų kūrimo ir apsaugos teisės aktų buvo priimti dar Aukščiausiosios Tarybos, kai atkuriamos valstybės romantizmas liejosi per kraštus ir dar nebuvo taip akivaizdu, kad lietuviai greitai norės gyventi taip pat patogiai ir pasiturimai kaip Vakarų valstybių piliečiai. Žuvies restoranas, modernus jachtklubas ar alaus baras ant jūros arba marių kranto yra daugumos civilizuotų Vakarų valstybių net ir labai saugomų teritorijų gyvenimo standartas. Bet lietuviai nori būti šventesni už visus ir išsaugoti mūsų kraštovaizdį tokį, koks jis buvo įprastas XIX amžiuje, kai patys vaikščiojo vyžoti, o keliavo geriausiu atveju tik arkliais. Net ir ES lėšas naudojame taip, kad jos pirmiausia investuojamos ne į ekonominių ir socialinių poreikių tenkinimą, o į mūsų gausų, bet dažnai daugiau nei šimtą metų visiškai sugriuvusį ir nebenaudojamą kultūrinį paveldą, kai dažnai rekonstruojama ir restauruojama nežinant, kam jis bus naudojamas ir apskritai ar bus menkoms vietinėms bendruomenėms reikalingas. Volens nolens tenka pripažinti, kad Lietuvos valstybėje, priešingai nei senosiose demokratijose, privatiems asmenims, investuotojams taikomas aukštesnis teisių ir pareigų žinojimo bei atsakomybės standartas nei valstybės institucijoms. Taip šiuo atveju de facto atsitiko, nepaisant to, kad Lietuvos teismai de jure tokių situacijų neleidžia. Atrodo, kad Klaipėdos apygardos teismas, užsikrėtęs valstybės aušros romantizmo dvasia, nudžiugo Juodkrantės krantinės detaliajame plane pamatęs didelį „nusikaltimą“: „Projekto korektūroje buvo leistas modernios architektūros elementų naudojimas.“ Dar teismas „pastebėjo“, jog žuvies restoraną pastatę verslininkai buvo nesąžiningi, nes iš planavimo sąlygų turinio ir detaliojo plano jiems patiems turėję būti aišku, kad jų veiksmai prieštarauja galiojančiam teisiniam reguliavimui. Vadinasi, net jei valdžia jums ką nors leidžia daryti, net jei institucijos išduoda krūvą licencijų ir leidimų, neskubėkite nieko daryti, nes gali būti, kad jūs elgsitės neteisėtai ir jums teks už tai atsakyti. Žinoma, valstybės institucijos anksčiau ar vėliau atlygins investuotojams padarytą žalą. Bet šią žalą atlygins ne iš savo, o iš visų mūsų kišenės. Ir, matyt, bus pamiršta, kad Lietuvos valstybė, t.y. jos mokesčių mokėtojai, turi teisę į tai, kad jų sumokėti pinigai būtų priteisti ne iš valstybės institucijų, o iš konkrečių asmenų, kurie priėmė neteisėtus sprendimus. XX a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta. Tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Spingsint žibalinėms lempoms, menininkų globėjo Hermanno Blode‘s viešbučio dailininkų verandoje iki išnaktų buvo diskutuojama, skambėjo muzika ir poetų eilės. Ar šie menininkai, kurių paveikslai su Nidos vaizdais patenka tarp vertingiausių Europos meno kūrinių, būtų čia atvažiavę ir apsistoję, jei Nidoje tuo metu nebūtų buvę padoraus viešbučio ir restorano?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Atsiskleidzia Atsiskleidzia rašo:

    tikras kulturinis “publicistu” lygis. Trumpai- sovietinio issilavinimo suformuotas supratimas apie krastovaizdi, parkus ir, bendrai, gera/bloga skoni.

  2. Būna Būna rašo:

    įdomu stebėti, kai “visus leidimus turintis” apsukruolis pasistato namą salpoje ir per polaidį sėdi ten iki kelių vandenyje “teisėtus” popierius skaitinėdamas…
    Juk Nemunui, Neriai, Nevėžiui ar Dangei dzin tie “sklandžiai” gauti parašai popieriuose! Gamta popiergalių neskaito…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...