2011 Birželio 12

Tėtis, mama ir jų mažoji princesė

veidas.lt

"Moters savaitgalio" archyvas

Planetos ir Europos čempionas, daugkartinis parolimpinių žaidynių prizininkas golbolo žaidėjas Genrikas Pavliukianecas žmonai Julijai prižadėjo sumažinti “apsisukimus” sporte ir labiau atsiduoti šeimai bei jų nenuoramai dukrytei Evai.

Princesė, kuri “kankino”

Genriko ir Julijos Pavliukianecų šeimoje, galima sakyti, ramu: šiandien jų 3,5 metų dukrelė Eva išsikapstė iš vaikystės ligų. Nepaprastai judrus, savarankiškas ir dėmesio centre mėgstantis būti mažasis žmogutis stebina artistiniais gebėjimais ir ne pagal amžių guviu protu. Kai kiti vaikai, nuvesti į darželį, verkia ir nenori skirtis su tėvais, Eva bėga pas bičiulius, kartais net atsisveikinimo “bučiuką” pamiršusi. O namie gali ir valandą prieš veidrodį šokti, dainuoti pačios sukurtas dainas. Neseniai “įsikando” dainą “Nepasiduok” ir dainuoja nuo ryto iki vakaro. Pati išmoko žodžius. Kas gali būti keisčiau, kai trejų metų vaikas traukia ir traukia, regis, viskuo nusivylusiajam tinkančius įkvepiančius žodžius: “Nepasiduok, nors tikėjimas byra, nepasiduok, jei svyruoja valia, aukščiau kelk galvą, likimas  renkas tave.” Arba: “Jauti? Baimė išnyko, nepasiduok! Ramybė štai išnyks. Nepasiduok! Tu gimęs skrydžiui. Nepasiduok! Dangus atgyja.”

Julija sako, kad ta daina patinka ir jai, tačiau kai išgirsta ją bene tūkstantąjį kartą – dukros lūpose arba sklindantį iš jos įjungto grotuvo… Tada jau per daug… O štai Eva, nieko nepaisydama, gyvena savo vaikišką didelio žmogaus gyvenimą.

Ji kartais sako tėvams: “Aš jūsų mažoji princesė.” Tai dėl to, kad tėtis, pasak Julijos, gerokai išlepino. Paklausta, ar karūnos “ragai” netrukdo, Evutė papučia lūpytes ir atsako: “Nea.” Tačiau buvo metas, kai didysis šeimos džiaugsmas tėvelius gerokai “prikankino”. Tai todėl, kad likimas lėmė daug ir ilgai sirgti.

Gimė mažo svorio

“Tiek kartų medikai mane besilaukiančią tyrė echoskopu, tačiau nepastebėjo, kad per plona virkštelė, ir mergaitė gauna per mažai maisto medžiagų, – Evutės atėjimo į šį pasaulį istoriją pradėjo Julija. – Kaip įprasta, apsilankiau pas savo ginekologę patikrai, o ji sako: jums prasidėjo sąrėmiai. Tačiau jų nejaučiau, tik buvau skubiai paguldyta į ligoninę.

Palatoje uždėjo tokį aparatą, per kurį galima klausytis vaiko širdelės tonų. Sakė, kartkartėmis paspausti kažkokį mygtuką. Aš ne viską supratau, todėl spaudinėjau ir spaudinėjau. Vienąsyk paspaudus ėmė aidėti neįprastai greitas “tuk tuk tuk”. Daugiau nieko nepamenu, turbūt nualpau. Atsimerkusi pamačiau, kad virš manęs palinkę net trys medikai. Pasirodo, dukrelei ėmė trūkti deguonies, reikėjo skubiai operuoti. Gimė ji mažytė, vos daugiau nei dviejų kilogramų svorio. Tokių mūsų neišleido iš ligoninės – turėjo dukrytė paaugti. Kiekvienas gramas buvo brangus.”

Tėtis prisiminė slaugytojos pranašystę. “Atėjau aplankyti žmonos ir Evutės. Nuėjau į skyrių, kur gulėjo mažyliai. Viena labai garsiai rėkė, paklausiau slaugytojos, turbūt tai ne manoji. O ji perskaitė pavardę ir sako: “Kaip tik čia jūsiškė.”

Nustebau, gal jie vaikelio nemaitina, gal naujagimis alkanas? Slaugytoja atsakė, kad visi vaikai sotūs, o Evutė balsinga, nes tokia jos natūra. Būsianti valdinga, turinti savo nuomonę, principinga. Slaugytoja sakė, kad per tiek metų, kiek čia dirba, išmokusi nuspėti mažylių ateitį, charakterius. Ir neapsiriko: būtent tokia Evutė ir auga – principinga, turinti savo nuomonę ir reikalavimų.” Bėda ta, kad kūdikystėje Eva labai dažnai sirgdavo: kelios savaitės namie – ir vėl ligoninė. Tai plaučiai, tai viduriavimas. Naktimis prastai miegojo, dažnai verkdavo. Kartais Julija nebeturėdavo jėgų net pakilti iš patalo – taip išvargindavo kėlimasis kas valandą ar dvi. Tada tėtis imdavo mažylę ant rankų ir nešiodavo, masažuodavo pilvuką. Po nemiegotos nakties net užsnūdo darbe, ir pabudo prižadintas viršininko… Sako, iš pradžių net nesupratęs, kur yra. Laimė, kad Julijos ir Genriko vadovai supratingi (abu Pavliukianecai dirba Lietuvos aklųjų bibliotekoje garso operatoriais. Genrikas paruošia MP3 formato neregiams skirtas knygas, o žmona jas apipavidalina). Evutei paaugus ligos pasitraukė, liko tik daugeliui darželio vaikų įprastosios, kurių neišvengia kone kiekvienas mažasis.

Kaip augo pats Genrikas, kai pasauly “nebuvo” neįgaliųjų?..

Genrikas pasakojo: “Gimiau ir užaugau Vilniuje. Tiesa, tėvai gyvena gražioje vietoje už miesto, o aš nuo penkerių metukų atsidūriau vaikų darželyje, skirtame silpnaregiams ar akliems vaikams. Iš tiesų tai buvo internatas, vadinamas Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru, kur vaikai ne tik darželį lankydavo, bet ir vidurinę mokyklą baigdavo. Pastatytas jis buvo miesto pakrašty, tolėliau nuo gyvenamųjų namų ir žmonių akių, tikriausiai vykdant tuometinę tarybinių laikų politiką, kad TSRS neįgaliųjų “nėra”. Aplink – tuščia, laukai, daržai. Tolėliau – kaimas. Retkarčiais pro šalį arkliu traukiamomis vežėčiomis pravažiuodavo koks vietinis… O mes – judrūs, smalsūs, užsiimti kažkuo juk reikdavo.

Lakstydavome po rugių laukus, pievas, o kartais svetimame darže nuraudavome kokį kopūstą ir pabėgdavome. Kaip nepasiklysdavome? Aklieji arba tokie žmonės kaip aš – su regėjimo likučiu – vieną kitą kartą praėję maršrutą, įsidėmėdavome kiekvieną posūkį, kelio duobutę, kliūtis. Aš ir dabar vienas vaikštau iš namų į darbą, visur, kur man reikia.”

Julija pritarė: “Tai tiesa! Jis vaikšto taip, kad galima pamanyti, jog viską mato. Puiki atmintis, klausa. Kartais atrodo, kad turi paslaptingų galių pajusti nenumatytą kliūtį. Pavyzdžiui, eina be baltosios lazdelės, o priekyje – šiukšlių konteineriai ar kita kliūtis. Jis pliaukšt, pliaukšt pirštais, ir tarsi pajutęs nuo kliūties grįžtantį aidą supranta, kad tiesiai eiti negalima. Aš nesiskundžiu klausa, tačiau Genriko ideali.”

Kaip juodu susipažino

Julijos pasakojimas intriguoja: “Gyvenau ramų gyvenimą, dirbau prekyboje ir nieko nežinojau apie akluosius ir silpnaregius, nesidomėjau sportu. Gyvenu Vilniuje, o nė vieno neregio nebuvau iki tol arti sutikusi. Ir štai vieną kartą mano draugė sako: “Pažįstu puikų vaikiną, tiesa, jis silpnai mato.” Pamaniau, kad ir mano regėjimas ne idealus. Nuėjome į svečius pas Genriką ir jo kompaniją.” Tai buvusi “tikra senbernių kompanija” – sunkiai pasiduodanti moterų kerams.

Bene labiausiai vyrams rūpėjo sportas. “Pasitikdamas Genrikas priėjo tiesiai prie manęs, pasisveikino – nepamanytum, kad prastai mato… Susidraugavome. Vaikščiodavome parke, kartais lepindavo mane namie ruoštu maistu. O gamina tiesiog fantastiškai!” – dalijosi prisiminimais pašnekovė.

Apie vyrus sakoma, kad kelias į jų širdį – per skrandį, o jums viskas atvirkščiai? – paklausiau.

“Galima sakyti ir taip, – nusijuokė Julija. – Man labai pasisekė: turiu labai nuoširdų, gerą, draugišką vyrą. Jei reikia pagalbos man, mano artimiesiems – visada kuo galėdamas padės.”

Apie sportinę karjerą

Golbolas – aklųjų riedulys. Jo esmė: dvi komandos juodus akinius dėvinčių žaidėjų kovoja dėl kamuolio ir stengiasi įmušti jį į priešininkų vartus. Kamuolio judėjimo kryptį nustato pagal jame įrengto skambaliuko aidėjimą. Genrikas į šį žaidimą stačia galva nėrė prieš 20 metų, kai dar mokėsi internate. Su Lietuvos rinktine apkeliavo pusę pasaulio, o medalių ir kitų apdovanojimų nesuskaičiuoja. 1998 m. pasaulio čempionate iškovojo bronzą, 2000-aisiais Sidnėjaus parolimpinėse žaidynėse – sidabrą, po metų pasipuošė Europos vicečempiono medaliu, 2002-aisiais tapo Pasaulio vicečempionu, 2004 m. Atėnų parolimpinėse žaidynėse iškovojo auksą, 2006 m. Pietų Karolinoje vykusiame pasaulio čempionate – čempiono titulą, paskui Turkijoje vykusiame Europos čempionate – vėl auksas, o 2008-ųjų parolimpinėse Pekine – sidabro medalis. 2009-aisiais Europos čempionatas atnešė pirmąją vietą, o pernai pasaulio čempionate antrąkart apgynė planetos čempiono titulą. Beje, ne kartą išrinktas geriausiu golbolo žaidėjo, kaip antai Brazilijoje vykusiame pasaulio čempionate. Prizai nebetelpa į lentynas, ant sienų, dalis jų iškeliavo į sodybą.

Julija kartais klausia vyro, kada šis baigs savo sportinę karjerą, tačiau jis tik žada. “Negaliu žiūrėti, kai jie kovoja, man tarsi skauda, – sakė Julija, vyrą lydėjusi į Turkijoje vykusį čempionatą. – Juk tai šiurkštus sportas, sunkus kamuolys dažnai pataiko į veidą, galvą, nuo jo nespėja užgyti žaizdos ant kojų.” “Julija, tas laikas ateis greit.

Mažinsiu “apsisukimus”, sportuosiu tik dėl savęs, mažiau”. Kad galėčiau daugiau laiko skirti šeimai. Juk pagaliau man jau 35-eri. Anksčiau ar vėliau ateina laikas palikti sportą”, – prižadėjo energingas, kupinas jėgų vyriškis. Iš Julijos šypsenos supratau, kad ji tuo nepatikėjo. Matyt, atsisakyti sporto – kaip dalelės savęs. O tai – ne pats lengviausias dalykas.

Daiva Norkienė

“Moters savaitgalis”

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...