A.Brazauskas

Žemės ūkis suaugo su 1918–1940 m. Lietuvos įvaizdžiu, o kokia šalimi pavadinti šiuolaikinę Lietuvą? Dešimt procentų Lietuvos dirbančiųjų triūsia žemės ūkyje. 20 procentų ką nors gamina, 70 procentų dirba aptarnavimo sferoje. Su šiokiais tokiais suapvalinimais taip atrodo šalies darbo jėgos dėlionė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Yra, kaip yra, tik ar suvokiame, kaip yra iš tiesų? Duona, sūris, kumpis – tai vis dar siejama su lietuviškumu, tačiau skaitant politinių partijų rinkimų programas tenka pasukti galvą, ar išties žemės ūkis yra nuoseklios, visa apimančios politikos objektas.

Įdomiausia, kad žemės ūkis bent jau programiškai padalytas, „iškaišiotas“ į pakampes būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programoje, o ši partija istoriškai sieja save su prieškariniais valstiečiais liaudininkais. Kaip teigiama tinklalapyje darnilietuva.lt, partija siekia sukurti 5D tikrovę. Tai penki darnūs deriniai: darnus žmogus, darnios visuomenė ir aplinka, darnūs švietimas ir kultūra,  darnūs ekonomika ir finansai, darnus valstybės valdymas. Žemės ūkis yra tarsi visų tų darnų pa­raš­tėse. Kas ginčysis, kad reikia skatinti kooperaciją ir inovacijas žemės ūkyje, didinti jo konkurencingumą. Tačiau tai tik vienas iš kelių punktų, skirtų gyvybingam Lie­tuvos kaimui išsaugoti. Visa kita susiję su žaliąja energetika, gamtosaugos reikalavimų su­paprastinimu, kai­mo kultūriniu gy­ve­nimu, bendruomenių stiprinimu.

Ką daryti su kaimo gy­ven­to­jais, nes dauguma jų ne­ga­lėtų pragyventi iš žemės ūkio? Koks atsaky­mas, ga­li­ma matyti iš Europos Są­jun­gos biudžeto struktūros: 2014–2020 m. apie 42 proc. išlaidų skiriama natūraliųjų išteklių palaikymui.

Politinių „valstiečių“ programa be­ne aiškiausiai išreiškia socialinį ir ekonominį būvį, kuriame žemės ūkis – ne valstybės gyvybingumo pamatas, o rūpestį ir galvos skausmą kelianti sritis, kuri reikalauja nuolatinės paramos. Kiek aprėpia rašytinė istorija, giltinė šie­navo žmoniją bado dalgiu. Gy­ven­tojų perteklius buvo teritorinės ekspan­sijos ir emigracijos priežastis. Ta­čiau XX a. mokslo ir technikos skverbis į žemės ūkį bent jau Europoje ir JAV išsprendė maisto produktų stygiaus problemą. Iškilo klausimas, ką da­ryti su kaimo gyventojais, nes dauguma jų negalėtų pragyventi iš žemės ūkio. Koks atsakymas, galima matyti iš Europos Sąjungos biudžeto struktūros: 2014–2020 m. apie 42 proc. išlaidų skiriama natūraliųjų išteklių palaikymui. Tai apima ir bendrąją žemės ūkio politiką, kurį į mūsų ūkininkų kišenes liejasi tiesioginėmis išmokomis.

Vargu ar vartotojas, ragaudamas ūki­ninkų turgelyje pirkto sūrio, pajus Eu­ropos mokesčių mokėtojų pinigų skonį. Tačiau skaičiai negailestingi – vaiz­džiai kalbant, kaimas neišsiverčia be miesto paramos, ir artimiausiu laiku kitaip nebus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA