2015 Spalio 25

Tarp sielos tyrumo ir kaukės

veidas.lt

BFL

Spektaklyje „Baltas sodininkas“ skleidžiasi Vytauto Kernagio gyvenimo drama.

Ginta GAIVENYTĖ

Ko reikia, kad daina būtų populiari? Ogi pošlykščio teksto ir atvirai iš lenkų ar vokiečių vogtos melodijos! Tada visa tauta kartu užtrauks: „Man vasara miške patinka, ten daug visokių kirmėlių. Ilgų gyvačių ten nestinga, anei gražuolių siurbėlių. Ten šerno viduriai išvirtę…“

Taip kalba spektaklio „Baltas sodininkas“ herojus. Juokinga? Šiurkštu? Tik ar tokius žodžius galėjo ištarti pats maestro Vytautas Kernagis?

Ar tikrai Kernagis taip gėrė ir keikėsi?

Spektaklio režisierius Vytautas V.Lands­bergis įsitikinęs – be Kauno „Žalgirio“ ir V.Kernagio dainuojamosios poezijos būtų buvę daug sunkiau susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų okupacijos ir Atgimimo laikais V.Kernagis liudijo kitokios, ateinančios, laisvėjančios Lietuvos dvasią. Iškėlė jos stiprybes ir šaipėsi iš kompleksų, silpnybių – kaip toje dainoje apie Kukutį, kuris gėdijasi kumelaitės savo ausy.

Koks tas Lietuvą budinęs žmogus buvo iš tikrųjų? Ar tematėme jo kaukes?

„Viena įdomesnių amžinatilsį V.Kernagio tezių buvo, kad artistas scenoje negali būti iki galo nuoširdus. Kad vis tiek artistas turi turėti kaukę, – tai išgirdęs aktorius Ainis Storpirštis daug mąstė. Jis nustojo kaukes vertinti kaip blogą dalyką. – Aš visą laiką suabejoju, kai sako: čia kaukė, o čia – jau tikra. Nuoširdumas gali būti kaukė. O kaukė gali būti nuoširdumas – aš net labiau į tai linkčiau. Kitokia tavo forma gali net labai atspindėti tave patį. Tai gali būti tikriau, negu užsidėjus tą, vadinkim, normalią kaukę.“

Maestro sūnus ir spektaklio prodiuseris Vytautas Kernagis tvirtina, kad artistas visuomenei prisistato toks, kokį jį žmonės nori matyti. Jo tėvas galėdavo aiškiai pasakyti, kas yra populiaru. Jeigu eidamas Palangoje girdėdavo „O, tai šitas, kur dainuoja „Širdelę“, žinodavo – dabar populiarus Dainos teatras. O jei girdėdavo „O, milijonierius, milijonierius eina“ arba „Robinzonas čia, Robinzonas“, tada suprasdavo, kad žmonės žiūri televiziją.

V.Kernagis buvo įsitikinęs, kad yra baisu, kai kūrėjai kaukės iš viso nenusiima. Greitai išgarsėja, mano esantys žvaigždžių žvaigždės, tada pradeda elgtis tam tikru būdu ir net naudoti tam tikrą dantų pastą. Likęs vienas ar su artimais žmonėmis maestro kaukę nusiimdavo. Tai parodoma ir spektaklyje.

„Spektaklio pagrindinis personažas, Kernagis jis ar ne Kernagis, dažnai lieka vienas ir prieš save tampa nuogas. Toks natūralus, koks ir yra, – prodiuseris palaikė režisieriaus sprendimą nekurti biografinio spektaklio. – Biografiją galima knygoje pasiskaityti, internete yra santrauka. Tada lengviau ir aktoriams – nereikia atkartoti Vytauto Kernagio. Jei jie atkartotų, būtų labai bloga kopija.“

Štai todėl jam neskaudės širdies, jei nugirs ką nors po spektaklio nepatikliai murmant: „Negi Kernagis taip siaubingai keikėsi? Ir ar jis tikrai tiek gėrė?“ Kai spektaklyje supintos tikros ir išgalvotos istorijos, žiūrovai taip pat gali laisviau vertinti – netgi išvadinti herojų idiotu. Tai nereikš, kad jie taip sumenkina maestro.

Santechnikas – Šventasis Technikas

„San…. San… San…“ – stena scenoje aktorius. „San Diego?“ – spėja žiūrovai salėje. „Ne, tai Santechnikas, Šventasis Technikas“, – pagaliau paaiškėja.

Kai pirmąsyk per repeticiją pamačiau su raudona klouno nosimi šėliojantį A.Storpirštį, man nepatiko. „Nesąmonė. Joks čia Kernagis“, – pamaniau. O kai per kitą repeticiją išgirdau Vidą Petkevičių dainuojant „Išeinu, palieku tave, atleisk“, galvoje tapo tylu tylu. Kai daina pasibaigė ir vėl įsijungė mano vertinantis protas, ėmė atrodyti – čia tai tinkamas aktorius. Geresnis už Ainį.

„Pusiausvyra tarp kaukės ir nuoširdumo yra ta būsena, kurią kiekvienas menininkas savo gyvenime sprendžia. Vyto Kernagio gyvenime tai labai matome. Net vizualiai vienaip jis atrodydavo kabarete – su klouniškais akiniais, pajaco intonacijomis. Kitaip – koncerto metu bendraudamas su publika, tiesiai šviesiai“, – režisierius V.V.Landsbergis aiškina, kodėl jam reikėjo dviejų tokių skirtingų pagrindinį vaidmenį atliekančių aktorių. Ainis – valiūkiškas klounas, scenoje skaldantis „bajerius“, provokatorius. Vidas – daug rimtesnis, santūresnis, kilnus ir garbingas.

V.V.Landsbergis nemano, kad vienas personažas geresnis už kitą. Jis aiškina, kad gyvenimas vyksta tarp sielos tyrumo ir kaukės, padedančios išlikti. Jeigu stengsiesi būti tik nuoširdus, negalėsi net išeiti į gatvę – tuoj būsi išjuoktas. Jei būsi tik su kauke, apkerpėsi ir greitai imsi kaukti.

Spektaklio „Baltas sodininkas“ žiūrovai turės pasukti galvą, į kurį spektaklį nueiti. Vyresnės kartos žiūrovams spektaklis su jaunu aktoriumi gali patikti mažiau. Arba nepatikti. V.V.Landsbergis kviečia pažiūrėti abi spektaklio versijas.

Svarbu prisiminti, kad aktoriai vaidina ne dokumentiką. Kai supratau žaidimo taisykles ir nesistengiau A.Storpirščio kloune atrasti V.Kernagio, spektaklį žiūrėjau visai kitaip. Mačiau jame savo gyvenimo dramą – kai reikia pasirinkti tarp kaukės ir nuoširdumo, tarp pinigų ir kūrybos.

„Jamaika – Lietuvos širdis!“ – jei dainininkas būtų sušukęs vieną frazę per naujo prekybos centro atidarymą, būtų gavęs didžiulį honorarą. Tai išgalvota istorija, nes nėra Lietuvoje prie greitkelio įsikūrusio prekybos centro pavadinimu „Jamaika“.

Prekybos centras – Lietuvos širdis?

Tikra tai, kad V.Kernagis iš tiesų buvo gavęs verslininko pasiūlymą per atidarymo renginį perkirpti juostelę ir sušukti, kad tas prekybos centras yra Lietuvos širdis. Nors tuo metu labai reikėjo pinigų, maestro atsisakė.

„Visų pinigų neuždirbsi. Kernagis laikė ribas. Yra sąžinės dalykai, kurių nereikia peržengti, – samprotauja aktorius V.Petkevičius. – Sako, kad viską įmanoma nupirkti, klausimas tik kokia kaina. Kartais pasižiūriu per koncertus, matau juose pažįstamus žmones ir mąstau – na, kodėl jūs taip pasiduodat.“ Štai todėl jis jaučiasi pagerbtas, kad gali vaidinti V.Kernagį – Vytautas buvo ambicingas žmogus.

„Daug temų mes čia užgaunam“, – ištaria aktorius. „Kaip gitaros akordai tas spektaklis?“ – klausiu. „Taip, kaip akordai. Kaip disonansai. Nes gyvenimas iš to susideda.“

Vienas iš svarbių akordų – Lietuvos kelias į nepriklausomybę. Dainininkas turi iškęsti ir saugumiečių tardymą, per kurį turi įrodinėti, kad Marcelijus Martinaitis ir Antanas A.Jonynas yra sovietiniai poetai. Jis linksmina Sausio 13-osios naktį barikadas statančius žmones. O kai nepriklausomybė lyg ir yra, visiems svarbūs tampa pinigai. Tada pas jį ateina bendrovės atstovai su apvalia suma, siūlydami ištarti, kad jų parduotuvė – tai Lietuvos širdis.

„Sovietų okupacijos metais menininkai labai daug pasakydavo tarp eilučių. Dabar viskas laisva, bet yra pagunda pasiduoti komercijai. Tačiau jeigu esi tikras menininkas, darai savo, nesvarbu, kokia santvarka“, – V.Petkevičius tvirtina, kad menininkas visada turėtų būti prieš vėją. Jis ragina lietuvius palaikyti žmones, kurie stengiasi nepasiduoti. Išmokti vertinti žmones, kuriuos turim.

Vaidinti jis stengiasi taip, kad būtų „kuo arčiau Vytauto“. Groja dainas kai kurias natas pabrėžia taip, kaip jis: „Darau taip, kad jis būtų nors kiek atpažįstamas. Jokiu būdu negaliu jo nei kopijuoti, nei padaryti geriau negu jis. Tik galiu suprasti, matyti jo vidų.“

V.Petkevičius prisimena, kad amžinatilsį draugas sakė: jeigu nori pažinti žmogų, žiūrėk jo kūrybą.

Spektaklį kūrė ir V.Kernagio šeima

Jei kas manys, kad A.Storpirščio vaidinamas neramusis herojus gali įžeisti V.Kernagio artimuosius, jie nebus teisūs. Statydamas spektaklį režisierius turėjo gauti šeimos sutikimą. Šeimos nariai galėjo ne tik dalyvauti repeticijose, bet ir patys siūlyti kūrybinius sprendimus.

Pabendravęs su V.Kernagiu jaunesniuoju režisierius pamatė, kad šis puikiai nusimano apie kultūros vadybą. Tada ir pasiūlė tapti spektaklio prodiuseriu. Maestro žmona Dalia Kernagienė kūrė spektaklio kostiumus. Dukra Eglė taip pat prisideda – stebėdama, pasakodama, fotografuodama. Iš šeimos narių V.V.Landsbergis išgirdo daug anksčiau negirdėtų istorijų. Jam patinka toks šeimyniškas santykis: „Mums reikia šito spektaklio – ir jiems reikia, ir man reikia. Gal reikės ir žiūrovų šeimai.“

V.V.Landsbergis tikisi, kad bus sukurtas ir dokumentinis filmas apie V.Kernagio gyvenimą. Iš Amerikos jis parsivežė unikalios archyvinės medžiagos. Po Naujųjų pradės parengiamuosius darbus – jau gauta parama iš Lietuvos kino centro. Režisierius tikisi ir tolesnio finansavimo.

Spektaklio „Baltas sodininkas“ premjera įvyko spalio 17, 18 dienomis Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre. Papildomi spektakliai Vilniuje – lapkričio 4 ir 14 d.

Spalio 22, 23 d. spektaklis bus vaidinamas Klaipėdos „Kultūros fabrike“, o spalio 29 d. – Kauno nacionaliniame dramos teatre.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...