Altoriaus šešėlyje. Dvigubą priesaiką – ir civilinę, ir bažnytinę tariančios poros turbūt retai galvoja apie tai, kad, gyvenimui kartu nenusisekus, nutraukti jį teks ne tik civiliniame, bet ir bažnytiniame teisme. Pastaroji procedūra Lietuvoje – paini, ilga ir skausminga.
Nors laikančių save katalikais Lietuvos gyventojų mažėja (prieš dešimtmetį tokių buvo 79 proc., dabar – 77,3 proc.), norą tuoktis bažnyčioje kasmet pareiškia vis daugiau įsimylėjėlių. Išankstiniai Statistikos departamento duomenys skelbia, kad 2013 m. prie altoriaus žengė 8152 poros, pernai – jau 9317. Ištikimybę vienas kitam prieš Dievą kasmet prisiekia beveik pusė besituokiančiųjų.
Tikrąją Santuokos sakramento prasmę – kaip jį traktuoja Katalikų bažnyčia – teko suvokti tada, kai jau šaukštai buvo po pietų.
Deja, priesaika prie altoriaus – tai dar ne tvirtos santuokos garantas. Statistikos departamento duomenimis, 2014 metais ištuokų skaičius buvo lygus pusei visų santuokų. „Veido“ kalbinti kunigai teigia, kad panaši situacija ir dėl bažnyčioje sudaromų santuokų – maždaug pusė jų žlunga. Tiesa, oficialios statistikos nėra, mat skyrybos bažnyčioje nepripažįstamos.
„Kai susižadėjome, atrodė savaime suprantama, kad tuoksimės ir bažnyčioje. Dauguma draugų ėjo prie altoriaus, to iš mūsų tikėjosi tėvai. Kelis mėnesius prieš vestuves lankėme sužadėtinių kursus, jautėmės subrendę ir pasiruošę bažnytinei santuokai. Deja, tikrąją Santuokos sakramento prasmę – kaip jį traktuoja Katalikų bažnyčia – teko suvokti tada, kai jau šaukštai buvo po pietų“, – ironizuoja dabar antrąsias vestuves planuojantis vilnietis Virgilijus.
Antroji jo santuoka bus tik civilinė, nes tebegalioja pirmoji bažnytinė. Jis jau antrus metus siekia ją anuliuoti. Vienoje vyskupijoje vilniečio prašymas buvo atmestas, dabar jis laukia, kol jo imsis kitos vyskupijos tribunolas. Virgilijus turi nedaug vilčių, jog šįkart pasiseks, mat pirmojoje instancijoje buvo konstatuota, kad nėra nė vienos priežasties patenkinti jo prašymą. Labiausiai vyrą žeidžia tai, kad netrukus įvyksiančios vedybos pakeis jo padėtį bendruomenėje. Mat be Dievo palaiminimo gyvenantys sutuoktiniai, Bažnyčios požiūriu, yra „susidėję“ – jiems galima eiti išpažinties, tačiau prie Komunijos būtų prileidžiami tik tuo atveju, jei gyventų be lytinių santykių.
Santuokos nesugebėjęs išsaugoti Virgilijus, save laikantis nenuosekliai praktikuojančiu kataliku, sako, kad bažnyčioje duota priesaika jam netapo tuo slenksčiu, kurį būtų sunku peržengti skiriantis. Jis gailisi, kad prie altoriaus žengė nepasirengęs, todėl prisikūrė neišsprendžiamų problemų.
Katalikų tikėjimas Santuokos sakramentą skelbia kaip vieną svarbiausių įvykių žmogaus gyvenime. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“, – šie Šventojo Rašto žodžiai nėra tik bažnytinė simbolika.
Kitose krikščionių bažnyčiose – protestantų, stačiatikių ir t.t. pripažįstama, kad santuoka gali žlugti, tačiau katalikiškasis Santuokos sakramentas vertinamas kaip neatšaukiamas.
„Tai rodo, jog vyro ir žmonos santykis neišardomas vien juridiškai, nes vyras ir moteris neatšaukiama sąjunga vienas kitam save duoda ir priima, kad sudarytų santuoką. Todėl teisėtai pareikšto veiksnių asmenų valingo sutikimo negali atstoti jokia žmogiška galia“, – paaiškina Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio teismo, arba tribunolo, teisėjas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Kazimieras Meilius.
Katalikų bažnyčioje sutuoktinių skyrybos yra neįmanomos, tad ir skyrybų termino bažnytinėje teisėje nėra. Kitose krikščionių bažnyčiose – protestantų, stačiatikių ir t.t. pripažįstama, kad santuoka gali žlugti, tačiau katalikiškasis Santuokos sakramentas vertinamas kaip neatšaukiamas.
Ši Vatikano dogma, draudžianti antrą kartą žengti prie altoriaus, ir siekiai ją apeiti yra tapę net reikšmingų istorinių įvykių priežastimi. XVI a. Anglijos karalius Henrikas VIII atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir įkūrė savarankišką Anglikonų bažnyčią, įtvirtindamas save kaip jos aukščiausiąjį vadovą. Šio žingsnio karalius ėmėsi Vatikanui nesutikus anuliuoti jo santuokos su pirmąja žmona Katerina, kurią jis kaltino nesugebėjimu susilaukti įpėdinio. Vėliau Henrikas VIII vedė dar penkis kartus.
Tribunolas ją pripažįsta negaliojančia remdamasis devyniais kriterijais, tiksliau, jų grupėmis, nes konkretaus priežasčių, leidžiančių paskelbti ją negaliojančia, sąrašo nėra.
Vis dėlto keičiantis laikams ir Katalikų bažnyčios teisėje turėjo atsirasti pokyčių. Daugelį amžių žmonių prašymai juos ištuokti buvo atmetami, dabar egzistuoja galimybė, kad bažnytinis tribunolas, atlikęs tyrimą, santuoką paskelbs negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento.
Tačiau anuliuoti santuoką katalikams ir šiandien sudėtinga. Tribunolas ją pripažįsta negaliojančia remdamasis devyniais kriterijais, tiksliau, jų grupėmis, nes konkretaus priežasčių, leidžiančių paskelbti ją negaliojančia, sąrašo nėra. Tarp dažniausiai minimų – tikros santuokinės valios trūkumas, sutuoktinio nevaisingumas, absoliuti lytinė impotencija, buvusi dar prieš santuoką. Taip pat santuoka gali būti paskelbta netikra, jei ji buvo sudaryta tebeegzistuojant ankstesniam santuokos ryšiui ar katalikui susituokus su nekrikštytu asmeniu. Tarp kriterijų yra ir kraujomaiša – ja laikoma giminaičių sąjunga net iki ketvirtojo laipsnio, išaiškėjusi sutuoktinio seksualinė orientacija.
Ar bažnytinėje teisėje įtvirtintos priežastys kito, visuomenėms modernėjant, kwičiantis moralinėms vertybėms ir pan.? „Kriterijai nekito, bet bylų turinys kinta. Pastebiu, kad prieš dešimtmetį ar du tikrai buvo mažiau skundų dėl dėmesio stokos šeimoje, o dabar jų daugėja. Kada to dėmesio iš tikrųjų nėra, o kada jo nesveikai per daug reikalaujama? Pagaliau ar ne seksualinės laisvės pasekmė, kai sutuoktiniai be išorinių dirgiklių, pavyzdžiui, filmų, nuotraukų, nesugeba atlikti lytinio akto, nes tai jiems banalu? Arba kai dėl karjeros, nesveiko grožio supratimo santuokoje atsisakoma turėti vaikų, nors tuo pažeidžiamas kanonas, skelbiantis, kad santuokos tikslas yra ne tik sutuoktinių, bet ir vaikų gėris?“ – klausia K.Meilius, nepripažįstantis kartais nuskambančių priekaištų Bažnyčiai, esą ji nelanksti ir nespėjanti paskui besikeičiantį gyvenimą.
Kitur pasaulyje santuokos anuliavimo procedūra trunka keturis–šešis mėnesius, Lietuvoje – ir dvejus metus, ir dešimtmetį ar net dar ilgiau.
Kunigas Antanas Saulaitis pamini ir naujus kriterijus. Tarkime, psichologinė nebranda, vaikiškas, neatsakingas elgesys, kaip galimos santuokos anuliavimo priežastys, bažnytinėje teisėje įsitvirtino vos prieš pusę amžiaus. Tačiau ne bažnytiniai kanonai, o tai, kaip jie vykdomi Lietuvoje, A.Saulaičio nuomone, yra didžiausia problema.
„Kitur pasaulyje santuokos anuliavimo procedūra trunka keturis–šešis mėnesius, Lietuvoje – ir dvejus metus, ir dešimtmetį ar net dar ilgiau. Bažnytiniams teismams trūksta išsilavinusių žmonių, išmanančių kodeksą, susipažinusių su naujais kriterijais, suprantančių psichologinius dalykus. Antra, labai trūksta ir supratimo, kad šie reikalai – tai žmonių gyvenimas, ne žaidimas“, – atskleidžia kunigas, jau keliolika metų bendraujantis su nesėkmes santuokoje patiriančiais tikinčiaisiais. Jis yra išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėjas.
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas dr. Romualdas Zdanys paaiškina, kad santuokos paskelbimą negaliojančia turi patvirtinti dvi instancijos. Teisės kodekse nurodoma, kad pirmoji instancija bylą turi išnagrinėti per metus, antroji – per pusmetį. Tačiau Lietuvoje šių terminų dažnai nesilaikoma, nes prie bažnytinių tribunolų driekiasi ilgos skyrybų siekiančių porų eilės.
„Yra ir labai senų bylų, kai žmonės kreipėsi dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jos gadina statistiką. Bet nauji ieškiniai per porą metų paprastai išnagrinėjami. Trūksta pajėgumų – neįmanoma vienam žmogui išnagrinėti šimto bylų per metus. Situacija gerėja, nes maždaug po 2000-ųjų ėmė daugėti naujosios kartos išsilavinusių dvasininkų. O darbo tribunolams tikrai yra – žmonės eina masiškai. Šiuo metu Panevėžio vyskupijos tribunolas nagrinėja apie šimtą ieškinių, ir šis skaičius maždaug jau dešimtmetį nekinta. Absoliuti dauguma ieškinių, kurie priimami nagrinėti, išsprendžiami teigiamai. Kitas dalykas – apie 30 proc. besikreipiančiųjų lieka nusivylę, nes jų ieškiniai apskritai nepriimami kaip nepagrįsti“, – pasakoja R.Zdanys.
Kartais bylų neįmanoma iki galo išnagrinėti Lietuvoje. Jeigu pirmosios instancijos teismas paskelbia santuoką negaliojančia, o antroji instancija tam nepritaria, byla keliauja į Vatikaną. Pastaraisiais metais tokių bylų Lietuvoje nepasitaikė. Be to, pagal bažnytinį kodeksą, aukščiausių valstybės vadovų bylos, taip pat ir dėl santuokos paskelbimo negaliojančiomis, nagrinėjamos tik Vatikane.
Kol Lietuvos vyskupijos bando tvarkytis su įsisenėjusiais skauduliais, katalikų pasaulis laukia esminių permainų. Tikimasi, kad viso pasaulio Vyskupų sinode šį spalį bus išgirstas popiežiaus Pranciškaus raginimas Bažnyčiai užimti gailestingesnę poziciją „nusidėjėlių“, tai yra netekėjusių motinų, dar kartą susituokusių išsiskyrusių žmonių ir gėjų, atžvilgiu. Praėjusių metų sinode, per kurį konservatoriai viešai susirėmė su liberalais, to padaryti nepavyko. Popiežius Pranciškus jį užbaigė viltimi, kad ateinantys metai sudarys sąlygas idėjoms subręsti ir „rasti konkrečius sprendimus“ daugeliui iššūkių, su kuriais susiduria Bažnyčia.
Bažnyčios pozicija turi keistis. Ji turi padėti žmonėms išsilaisvinti iš nepakenčiamų sąlygų, o ne liepti kentėti.
„Tikimasi sprendimo, kad bylos dėl santuokos paskelbimo negaliojančia galės būti sprendžiamos toje bažnyčioje, kurioje pora tuokėsi. Dabar tai atliekama vyskupijose. Jonas Paulius II šią procedūrą padarė griežtesnę ir sudėtingesnę, nei buvo anksčiau: bylą išnagrinėjus vienoje vyskupijoje ji siunčiama nagrinėti dar ir į antrą. Bažnyčios pozicija turi keistis. Ji turi padėti žmonėms išsilaisvinti iš nepakenčiamų sąlygų, o ne liepti kentėti, pavyzdžiui, su vyru alkoholiku, visą gyvenimą. Ir praėjusiame sinode kalbėta, kad santuoka iki gyvos galvos yra siekis, bet tai ne visiems pasiseka“, – primena A.Saulaitis. Jis kasdien susiduria su skyrybas išgyvenančiais žmonėmis, nelaimingais dar ir dėl to, kad kunigai su jais elgiasi niekinamai, kad atstumia tikinčiųjų bendruomenė.
Kunigas sako, kad santuokos griūtį išgyvenančios poros ne visada turi galimybę laukti, kol Bažnyčia išspręs jų problemas. Tada ieškoma išeičių kitur. Dar neseniai poros, kurioms žengti prie altoriaus katalikų bažnyčioje trukdė ankstesnė bažnytinė santuoka, dėl galimybės susituokti prieš Dievą tardavosi su liuteronų kunigais. Šalies evangelikų liuteronų bažnyčiose, ypač jų šventovėje Vilniuje, per praėjusius dešimtmečius sutuokta nemažai katalikų. Pastaruoju metu jose tuoktis leidžiama tik tuo atveju, jei bent vienas iš besituokiančiųjų yra liuteronų tikėjimo.
Protestantų bažnyčios, tarp jų ir liuteronų, požiūris į skyrybas kardinaliai skiriasi nuo katalikų. Skyrybų procedūros joje vykdavo tik iki Antrojo pasaulinio karo, kol bažnyčia buvo pagrindinis subjektas, teikęs santuokas. Anuomet prie jų veikė ir tas funkcijas atlikusi institucija – Bažnyčios tribunolas, kuri dabar yra nunykusi.
Mes nesame įstaiga, kurioje svarstoma, kas kaltas dėl iširusios santuokos, bet kartu žmogus turi atgailauti ir pripažinti dalį kaltės.
„Šiais laikais santuokos išardymas paliktas civilinei teisei – tą daro valstybė. Todėl mes skyrybų fakto nustatymu nebeužsiimame . Jei žmogus kreipiasi į bažnyčią norėdamas tuoktis antrą kartą, teisė priimti sprendimą – tuokti ar ne – palikta tiesioginiam kunigui. Mes nesame įstaiga, kurioje svarstoma, kas kaltas dėl iširusios santuokos, bet kartu žmogus turi atgailauti ir pripažinti dalį kaltės. Eidamas į naują santuoką jis turi labai aiškiai įvertinti tai, kas jo gyvenime yra įvykę“, – aiškina Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.
Protestantų tikėjime santuokos nutraukimas taip pat yra didelė nuodėmė, bet nėra sakoma, kad jai nėra išrišimo. „Iš vienos pusės, stengiamės nedaryti kompromisų su nuodėme, iš kitos – neuždėti žmonėms nepakeliamos naštos“, – apibendrina vyskupas.
Jūratė Kiliulienė
Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. birželio mėn. savaitraštyje “Veidas”
Loading ...