Tag Archive | "pranciškonai"

Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių

Tags: , ,


Šv. Kryžiaus bažnyčia ir pirmieji pranciškonai Vilniuje. Pranciškonų kankinystės atminimas. Trys kryžiai. Pranciškonų kvartalas prie Trakų gatvės. Konventualai. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia ir vienuolynas. „Baltoji Ponia“. Šv. Mikalojaus bažnyčia. Bernardinai. Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio bažnyčia ir vienuolynas. Šv. Onos bažnyčia. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir vienuolynas.

Irena VAIŠVILAITĖ

Šventojo Pranciškaus Asyžiečio brolių ir seserų daliai krikščioniškojoje Vilniaus istorijoje verta skirti atskirą pasivaikščiojimą. Pradėti derėtų nuo Šv. Kryžiaus, arba Bonifratrų, bažnyčios, primenančios seniausiąjį Lietuvos pranciškonų konventą ir brolių kankinystę kunigaikščio Algirdo laikais. Pranciškonų šaltiniai mena ir dar ankstesnius kankinius – Gedimino laikais Vilniuje žuvusius pranciškonus. Pirmieji pranciškonai Lietuvoje atsirado dar anksčiau – valdant Mindaugui. Iš pranciškonų buvo parinkti ir pirmieji Vilniaus vyskupai – Andrius ir Jokūbas. Vyskupas Andrius buvo Elžbietos, Lenkijos sosto įpėdinės Jadvygos motinos, nuodėmklausiu. Manoma, kad būtent jis paskatinęs Jadvygą tekėti už Jogailos. Andrius mokėjęs lietuviškai, per savo vyskupavimo dešimtmetį padėjęs Vilniaus vyskupijos pamatus, ant kurių statė jo įpėdiniai.

Taigi nuo Daukanto aikštės, kur kadaise galbūt stovėjo legendinio Lietuvos pranciškonų globėjo Petro Goštauto rūmai, pro Šv. Kryžiaus bažnyčią, mininčią Vilniuje pralietą pranciškonų kraują, eikime link pranciškonų konvento ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios Trakų gatvėje.

Yra keli būdai ten nukakti. Galime Universiteto gatve išeiti į Dominikonų gatvę, už sankryžos su Vokiečių gatve tampančią Trakų gatve, ir ja traukti link senosios miesto sienos, dabar – Pylimo gatvės.

Nuo Bonifratrų bažnyčios į Dominikonų gatvę galima patekti ir per paradinį Krašto apsaugos ministerijos kiemą ir Šv. Ignoto gatvę.

O galima ilgesniu keliu kilti Liejyklos gatve aukštyn, tada pasukti į kairę Vilniaus gatve, kuri atves iki sankryžos su Trakų gatve. Užkopus Liejyklos gatve aukštyn verta atsigręžti – nuo čia atsiveria puikus vaizdas į Trijų Kryžių kalną.

Trijų kryžių paminklas stovi senų kryžių, pastatytų Vilniaus kankiniams pranciškonams atminti, vietoje. Betoninį paminklą 1916 m. suprojektavo gabus jaunas architektas Antanas Vivulskis, kuris netrukus padėjo galvą, gindamas Vilnių nuo bolševikų. Šitie trys kryžiai buvo sovietų valdžios sunaikinti. Paminklas atstatytas prieš pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, 1989 m., tačiau jau be įrašo, jog tai paminklas kankiniams pranciškonams.

Iš šios vietos žvelgiant į kylančius virš Vilniaus kryžius, o apačioje, prie Lietuvos Prezidentūros, stovinčią kuklią Šv. Kryžiaus bažnyčią, sunku nepagalvoti apie Lietuvos valstybės ir krikščionybės ryšį. Viena vertus, tas ryšis labai stiprus ir esminis, antra vertus – jis pastebimas tik žiūrint iš tam tikro taško. Stovint tiesiai priešais Prezidentūrą, nei Trijų kryžių, nei Bonifratrų bažnyčios nematyti – tam reikia paeiti į šalį arba palipti aukščiau.

Trakų gatvės kairėje pusėje, einant nuo miesto centro, ribojamas Pranciškonų ir Kėdainių gatvių, stovi Vilniaus pranciškonų konventas. Senesniais laikais šis konventas užėmė ištisą didelį kvartalą. Dabar vientisa jo teritorija suardyta, dalis pastatų ir sienų nugriauta.

Iš Trakų gatvės į buvusį vienuolyną ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią įeinama per skverelį – buvusias kapines. Arčiau gatvės stovi graži barokinė Suzinų giminės koplytėlė ir paminklas tarpukario Vilniaus merui, garsiam labdariui ir visuomenininkui Juzefui Montvilui.

Legendinė pranciškonų konvento istorija sako, kad jį XIV a. pabaigoje, dar iki Lietuvos krikšto, įkūręs Vilniaus vaivada Petras Goštautas. Pagonims išžudžius prie jo rūmų įsikūrusius mažesniuosius brolius, Goštautas vėl pranciškonus pakvietęs į Vilnių ir apgyvendinęs juos netoli miesto sienos, įtvirtintoje vietoje, vadintoje Smiltyne.

Nauja, didelė konvento bažnyčia buvusi pašventinta XV a. pradžioje. Vėliau ir bažnyčia, ir konventas daugybę kartų degė, buvo plėšti. Iš pagrindų kompleksas atnaujintas XVIII a. pabaigoje. Vėliau vienuolyną ir bažnyčią dar nuniokojo Napoleono kariuomenė.

Caro valdžia už aktyvų pranciškonų dalyvavimą sukilimuose vienuolyną ir bažnyčią uždarė, pastatus atėmė, turtingą, per du tūkstančius knygų ir rankraščių turėjusią vienuolyno biblioteką konfiskavo. Bažnyčioje buvo įrengtas archyvas, vienuolyne – įstaigos ir lombardas.

Tarpukario metais pranciškonai bažnyčią ir dalį vienuolyno atsiėmė ir pradėjo restauruoti, bet sovietų valdžia vėl vienuolyną ir bažnyčią uždarė. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bažnyčioje buvo archyvas. Praėjusio amžiaus pabaigoje nugyventi vienuolyno pastatai buvo atnaujinti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bažnyčią atsiėmė pranciškonai konventualai. Atgijo religinis gyvenimas, bažnyčios pastatą pradėta atnaujinti. Bažnyčios atgavimu rūpinosi jos prieškarinis rektorius tėvas Kamilis Velymanskis. Kaip daugelis Vilniaus kunigų, jis buvo 1949 m. sovietų valdžios areštuotas ir nuteistas kalėti Sibire. Ten pasižymėjo kaip uolus kalinių ir ištremtųjų ganytojas. Iš Sibiro sugrįžęs negavo leidimo dirbti Vilniuje ir kunigavo prie Baltarusijos sienos, Medininkuose. Jo rūpesčiu pranciškonų konventualų veikla Lietuvoje nenutrūko, o 1998 m. jiems buvo perduota ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Praėjus metams nuo bažnyčios atgavimo tėvas Kamilis peržengė amžinybės slenkstį…

Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios pastate istorijos ir negandų pėdsakai akivaizdūs, tačiau matyti ir naujas senos šventovės gyvenimas. Restauratorių atidengtas raudonas mūras su padegintų plytų ornamentu gotikinis, menantis XV–XVI a. Tada pastatytas ir apvalus bokštas, tikriausiai laiptinė. XVIII a. konvento ir bažnyčios atnaujinimą liudija labai įdomus barokinis fasadas, kuriame matyti senas ir didingas gotikinis portalas.

Bažnyčios fasadas primena, kad visas senasis Vilnius sakytum susivilkęs vieną ant kito kelis rūbus. Gotikinius senųjų miesto pastatų mūrus dažniausiai dabina barokiniai apdarai, o jų lopai – vėlesnių laikų priedai.

Prieš įžengiant į bažnyčią verta apžiūrėti jos šone stovintį pagrindinį vienuolyno korpusą. Tai geriausiai išlikęs XVIII a. vienuolyno pastatas Vilniuje. Priešingai, nei tradiciškai įsivaizduojama, šis vienuolynas nebuvo nei asketiškas, nei niūrus. XVIII a. architektai rūpinosi patalpų grožiu ir patogumu. Tuo metu, plintant raštingumui, pradėta projektuoti didelius langus, kad užtektų šviesos skaityti. Be to, stengtasi, kad patalpos būtų gerai vėdinamos. Nors jokios nereikalingos prabangos pranciškonų konvente nebūta, jis buvo erdvus, šviesus, malonus gyventi. Tačiau įdomu, kad į judresnį bažnyčios kiemą išeina koridoriaus langai, o vienuolių celės langais atgręžtos į vidinį, uždarą kiemą, taigi buvo galvota apie vienuolių rimtį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...