Tag Archive | "muzikos mokykla"

Skambiuose konkursuose sprendimai priimami tylint

Tags: , , , , , , , , , , , ,


J.Dvarionas, LMTA nuotr.

Leidžiate savo vaiką į muzikos mokyklą ir jau įsivaizduojate jį stovintį žymiausiose pasaulio scenose? Kelias į jas beveik neišvengiamai veda per tarptautinius muzikos konkursus, todėl pats laikas būtų šiek tiek išsamiau pažinti tokių konkursų virtuvę.

 

Renata BALTRUŠAITYTĖ

 

1970 m. Briuselyje buvo įkurta Europos jaunimo nacionalinių muzikos konkursų asociacija, iš pradžių vienijusi Belgijos, Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos muzikinių konkursų organizatorius. Vėliau prie jos pradėjo jungtis ir aplinkinėse šalyse organizuojamų nacionalinių konkursų komandos. Galiausiai 1992 m. asociacijos nariais buvo leista tapti ir tarptautiniams jaunųjų (iki 25 metų amžiaus) muzikantų konkursams, o pati asociacija pervadinta Europos jaunimo muzikos konkursų asociacija (European Music Competitions for Youth, arba EMCY). Šiuo metu ji vienija beveik pusšimčio Europos Sąjungos bei kaimyninėse valstybėse (Rusijoje, Ukrainoje, Norvegijoje) rengiamų nacionalinių ir tarptautinių muzikos konkursų organizatorius.

Spalio viduryje jų atstovai rinkosi į EMCY konferenciją ir generalinę asamblėją Vilniuje.

 

Lietuvai atstovauja trys konkursai

Ne kiekvienas konkursas gali tapti šios asociacijos nariu, nes ji savo nariams apibrėžia aiškius dalyviams suteikiamų pasirengimo sąlygų, atliekamo repertuaro įvairovės bei vertinimo skaidrumo reikalavimus. „Todėl galima sakyti, kad EMCY vienija elitinius Europos jaunųjų atlikėjų konkursus, kuriuose garantuojami kokybės standartai. Į tokius konkursus jaunuoliai gali vykti neabejodami, kad organizatoriai yra pasirengę vykdyti savo įsipareigojimus. Be to, EMCY konkursai nugalėtojams paprastai siūlo gastrolių turus, kurių organizavimą finansiškai remia ES programa „Kūrybiška Europa“. Ir tai jų ateičiai gali būti netgi svarbiau už patį konkursą, nes jaunam atlikėjui pačiam sunku rasti prodiuserį ir gauti užsakymų koncertams“, – aiškina EMCY viceprezidentas, atsakingas už tarptautinius konkursus, pianistas Justas Dvarionas.

Dabar jau du trečdalius visų asociacijos narių sudaro būtent tarptautiniai konkursai. Pagal EMCY taisykles komisijos daugumą tokiuose konkursuose privalo sudaryti iš užsienio šalių kviečiami vertintojai.

Lietuvai EMCY atstovauja Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas bei nacionalinis ir tarptautinis Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursai. „Pastarieji dalyvauja asociacijoje kaip atskiri nariai, nes skiriasi jų periodiškumas: nacionalinis konkursas rengiamas kas dvejus, tarptautinis – kas ketverius metus. Tokia narystė leidžia nacionalinio konkurso laureatams pasinaudoti EMCY finansine parama užsienio gastrolėms. Tarkim, praėjusio nacionalinio B.Dvariono konkurso laureatas pianistas Gustas Raudonius, dabar studijuojantis VDU Muzikos akademijoje, EMCY dėka koncertavo Vokietijoje ir Liuksemburge“, – pasakoja pašnekovas.

Stasio Vainiūno tarptautinis pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas taip pat pretenduoja tapti EMCY nariu. O štai tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas dalyvauti šioje asociacijoje negalėtų, nes priima vyresnius, nei leidžia EMCY nuostatai, dalyvius. Todėl jis rinkosi kitą tarptautinę asociaciją – Pasaulinę muzikos konkursų federaciją (World Federation of International Music Competitions), kurios nariu tapo 1994 m. Būtent šis muzikos konkursas Lietuvoje disponuoja pačiu solidžiausiu priziniu fondu.

EMCY narių konkursuose, be pianistų, gali varžytis visų styginių, visų pučiamųjų instrumentų atstovai, taip pat perkusininkai ir klasikinės gitaros meistrai. Tiesiog pastaruosius priimančių konkursų yra mažiau, ir jų tenka atidžiau paieškoti.

 

Mokytojai negali vertinti savo mokinių

Prieš konferenciją Vilniuje įvairių EMCY konkursų dalyviams buvo išplatinta anketa, kuria bandyta išsiaiškinti, kaip konkursų lygį vertina patys jų dalyviai ir ką konkursuose būtų galima tobulinti. Kone daugiausiai pastabų sulaukė vertinimo aspektai, ir tai, pasak J.Dvariono, natūralu, nes muzikantų konkursai – ne sportinės varžybos, kuriose rezultatus lemia objektyvūs metrai, sekundės ar pelnyti taškai. Jų laimėtojai išrenkami remiantis visų komisijos narių nuomonių bendruoju vardikliu, nors individualios nuomonės, atskirai paimtos, gali smarkiai skirtis.

„Todėl dalyviai sutartinai pabrėžė, kad komisijose negali dirbti vertintojai, kurių mokiniai dalyvauja tame pačiame konkurse. Iki šiol būdavo laikomasi taisyklės, kad už savo gimines bei studentus komisijos nariai negali balsuoti (ši taisyklė tebegalioja ir dvejus metus po mokinių studijų baigimo), tad palieka jų pasirodymų vertinimą kitų narių malonei. Vis dėlto dalyviai pasisakė, kad tokios nuostatos negana, o jie patys jaustųsi kur kas geriau, jei nė vieno dalyvio pedagogas apskritai nedirbtų komisijoje“, – teigia J.Dvarionas.

Logišką jaunuolių pageidavimą praktiškai įgyvendinti sunkiau, nei įsivaizduoja muzikinio pasaulio virtuvės nepažįstantis stebėtojas. Mat konkursų organizatoriai komisijose nori matyti ryškius, autoritetingus muzikus, kurių ratas Europoje yra baigtinis. Tačiau tų muzikų klasėse savo įgūdžius tobulina daug perspektyvių jaunuolių, kurių teisė rinktis pageidaujamus konkursus būtų smarkiai suvaržyta. Taigi arba dėstytojas privalėtų aukotis dėl savo studentų ir atsisakyti pelningų kvietimų dirbti žiuri, arba studentai turėtų aukotis dėl savo dėstytojo ir sąmoningai dalyvauti kituose konkursuose. Ypač daug nepatogumų dėl šios griežtos nuostatos patirtų mažose valstybėse organizuojami nacionaliniai konkursai.

 

Net ir pralaimėjusieji suvokia, kad konkursai visiems jauniems muzikantams naudingi ir padeda greičiau skintis kelią į pripažinimą.

„Jei konkurso organizatoriai pageidaus išlaikyti autoritetingą komisiją, eliminavus joje dirbančių pedagogų mokinius gali nukentėti paties konkurso profesionalusis lygis. Jei pasirinks jų studentus – kiti konkurso dalyviai praras galimybę pasirodyti žymiems pedagogams, kurie galbūt galėtų paveikti jų tolesnę karjerą: pakviesti studijuoti savo klasėje, pasiūlyti koncertuoti savo rengiamame festivalyje ir pan. Apklausa parodė, kad tokia galimybė jaunų muzikantų labai vertinama. Kadaise pats esu patyręs, kaip vienas konkurse sutiktas dėstytojas gali pakeisti tavo gyvenimą: nors to konkurso nelaimėjau, vieno vertintojo dėka įgyti ryšiai muzikos pasaulyje man padeda darbe iki šiol. Galiausiai reikia nepamiršti, kad EMCY standartai numato ir komisijos narių rotaciją: kiekviename konkurse kaskart privalo keistis bent vienas komisijos narys“, – teigia pašnekovas.

Žinoma, konkursų laimėtojų ir visų kitų dalyvių atsakymai skiriasi: laimėtojai konkursą vertina palankiau nei tie, kuriems jame nepasisekė. Tie, kuriems pavyksta pasiekti finalinius turus, itin pabrėžia galimybę pasirodyti su simfoniniu orkestru, kurios dažnas negauna besimokydami. Tačiau net ir pralaimėjusieji suvokia, kad konkursai visiems jauniems muzikantams naudingi ir padeda greičiau skintis kelią į pripažinimą.

 

Pliusai, balai ar reitingai

EMCY taisyklės reikalauja aiškiai apibrėžtos vertinimo metodinės sistemos, tačiau pati vertinimo metodika konkursuose gali būti skirtinga. Tarkim, viena iš populiarių sistemų primena žaidimą „Taip ir ne“, kai kiekvienas vertintojas, klausydamasis atlikėjų pasirodymų, sąraše prie patikusių konkursantų dėlioja pliusus. Į kitą turą patenka tie atlikėjai, kurie surenka daugiausiai pliusų.

Kitas dažnai pasitaikantis variantas, kai komisijos nariai dalyvius vertina balais pagal 10 arba 25 balų sistemą. Tuomet apskaičiuojamas kiekvieno dalyvio pelnytų balų aritmetinis vidurkis ir nustatoma minimalaus į kitą turą leidžiančio patekti balo „kartelė“.

Kartais vertintojų prašoma reitinguoti dalyvius, t.y. priskirti jiems eilės numerius sekoje nuo stipriausio iki silpniausio pasirodymo. Be to, būna ir kombinuotos sistemos, kai skirtingai vertinama skirtinguose konkurso arba paties vertinimo etapuose. Tarkim, Lietuvoje rengiamuose konkursuose labiausiai mėgstama „Taip ir ne“ sistema, tačiau dažnai nutinka taip, kad grupelei muzikantų surinkus vienodą pliusų skaičių nepavyksta išskirti konkretaus kitam turui reikalingo dalyvių kiekio. Tuomet komisijos narių prašoma tą dalyvių grupelę papildomai vertinti balais.

 

Tapau liudininku nesmagios istorijos, kai vieno konkurso dalyviai dokumentuose sąmoningai nurodė kitą pedagogą, kad tikrasis mokytojas galėtų už juos balsuoti. Tas konkursas pretendavo į EMCY. Dabar jau nebepretenduoja.

 

Tačiau pagal EMCY nuostatus komisijos nariai konkurso metu negali ginčytis, diskutuoti ar viešai reikšti savo individualios nuomonės iki vertinimo pabaigos, kad niekaip nepaveiktų kitų komisijos narių pozicijos. Taigi pliusiukai ar balai būna dėliojami tylint. Leidžiama tarpusavyje aptarinėti tik iš konkurso jau iškritusius atlikėjus arba kandidatūras specialiajam žiuri prizui gauti.

„Todėl dirbdami komisijose muzikai nesusipyksta, ko veikiausiai nepavyktų išvengti, jei asmeninės nuomonės būtų aptarinėjamos nuo pat pradžių. Taip dažnai nutinka Rusijoje, kur prizų dalybos ligi šiol sunkiai įsivaizduojamos be emocingų ginčų. Ir tik EMCY dėka dabar bandoma šią tradiciją pakeisti“, – neslepia J.Dvarionas.

Jis dažnai kviečiamas būti tiek EMCY asociacijai priklausančių, tiek jai nepriklausančių konkursų vertintoju. Jam yra tekę darbuotis Franzo Liszto konkurso Vokietijoje, Nikolajaus Rubinšteino konkurso Prancūzijoje, Ginos Bachauer konkurso JAV, Pyiabhand Sanitwongse konkurso Tailande ir daugybės kitų muzikantų varžybų komisijose.

Kartais į konkursus kompozitoriaus B.Dvariono anūkas vyksta ne komisijos nario, o EMCY stebėtojo teisėmis. Tuomet konkurso dalyvių pasirodymų jis nevertina, bet dalyvauja komisijos posėdžiuose ir stebi, ar viskas vyksta pagal asociacijos standartus. „Tapau liudininku nesmagios istorijos, kai vieno konkurso dalyviai dokumentuose sąmoningai nurodė kitą pedagogą, kad tikrasis mokytojas galėtų už juos balsuoti. Tas konkursas pretendavo į EMCY. Dabar jau nebepretenduoja“, – nesileidžia į smulkesnes detales pašnekovas.

 

Repertuaro reikalavimai

EMCY generalinėse asamblėjose gana dažnai svarstomas konkursinio repertuaro gairių klausimas. Dabar vyraujanti tendencija – siekis suteikti konkursantams kuo daugiau repertuaro pasirinkimo laisvės, taip sudarant jiems kuo palankesnes sąlygas atsiskleisti. Tačiau tam, kad vertinimas išliktų objektyvus, tam tikri repertuaro reikalavimai vis dėlto būtini.

Pavyzdžiui, neretai prašoma atlikti tam tikros stilistikos opusus, t.y. pasirinkti kažką iš baroko, kažką – iš klasicizmo epochos, tačiau teisė rinktis konkretų kompozitorių ir jo kūrinį paliekama atlikėjui. Tokios ribos leidžia komisijai stebėti, kaip dalyviai atpažįsta konkretaus laikmečio stilistinius reikalavimus, mat nevalia baroko ir romantinės muzikos interpretuoti vienodai. Tarkim, staccato taškelis, pažymėtas virš natos, vienaip skaitomas devyniolikto, kitaip – dvidešimto amžiaus muzikoje, kurioje jis daug aštresnis ir kietesnis.

Netgi konkretūs kompozitoriai turi savitas tų pačių išraiškos priemonių reikšmes, tarkim, nuoroda sforzando Ludwigo van Beethoveno kūrinyje suprantama kitaip negu sforzando Sergejaus Prokofjevo kūrinyje.

Žinoma, konkrečių kompozitorių (tarkim, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Dvariono arba Stasio Vainiūno) atminčiai skirti vardiniai konkursai siekia populiarinti jų muziką, todėl juose privaloma atlikti bent vieną šio kompozitoriaus kūrinį.

„Jeigu visą tokių konkursų repertuarą sudarytų lietuvių kompozitorių kūriniai, jie negalėtų būti tarptautiniai, nes užsieniečiai į juos tiesiog nevažiuotų. Tačiau vieną kūrinį specialiai konkursui išmokti įmanoma, ir tai naudinga abiem pusėms: užsienio atlikėjai atranda sau kompozitorių, apie kurį anksčiau dažniausiai nieko nebūna girdėję, o pats konkursas didžiuojasi besiplečiančia lietuvių muzikinės kultūros sklaida. Mat kartą parengę lietuvių kompozitoriaus kūrinį, užsieniečiai paprastai įtraukia jį į savo būsimas koncertines programas“, – teigia J.Dvarionas.

Taip pat dažnai prašoma, kad konkurso dalyviai į jame pristatomą programą įtrauktų ir vieną savo šalies kompozitoriaus kūrinį. Tai vėlgi naudinga tiek svečiams, gaunantiems galimybę propaguoti savo nacionalinę kultūrą, tiek šeimininkams, išgirstantiems naujos, dar negirdėtos muzikos. „Pamenu, prieš aštuonerius metus japonų pianistė B.Dvariono konkurse pristatė tokį įdomų savo šalies kompozitoriaus kūrinį, kad specialiai ieškojau to autoriaus gaidų ir rekomendavau jo kūrinius savo studentams. Lygiai taip mūsų pianistai pasaulyje populiarina lietuvių kompozitorių kūrinius“, – įsitikinęs J.Dvarionas.

Tai padeda vaduotis iš uždaro viso pasaulio konkursuose geriausiai kotiruojamo repertuaro, į kurį muzikos akademijų dėstytojai orientuoja savo studentus. Vis dėlto ilgametė patirtis rodo, kad konkursus laimi solistai, kurie finaliniuose turuose neeksperimentuoja ir koncertus, pristatomus kartu su simfoniniu orkestru, renkasi iš palyginti siauro „efektingiausių kūrinių“ sąrašo. Tarkim, pianistas, pasirinkęs atlikti sudėtingą Antonino Dvoržako koncertą, greičiausiai liks veržliojo Sergejaus Rachmaninovo kūrinį pasirinkusio konkurento šešėlyje.

 

Garbė ar pinigai

Kokio dydžio prizinius fondus nugalėtojams siūlo konkursai? Pasak J.Dvariono, sumos smarkiai įvairuoja. Šįmet vykusio Tarptautinio B.Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkurso prizinis fondas siekė 26 tūkst. eurų, ir su tokia suma pagal šį rodiklį konkursas figūruoja antroje, kuklesnių EMCY narių lentelės pusėje. Bendras šio konkurso biudžetas, įskaitant pasirengimo etapus, viršijo 100 tūkst. eurų, tačiau tai – trigubai mažiau nei standartinis analogiško konkurso biudžetas Vokietijoje.

Antra vertus, EMCY atstovai nepalankiai žvelgia į konkursus „išsišokėlius“, operuojančius ypač dideliais prizinio fondo biudžetais. Mat laikomasi požiūrio, kad konkursai neturėtų virsti komerciniais renginiais, o piniginiai prizai – pagrindine paskata juose varžytis.

„Neseniai Kinijoje surengto konkurso prizinis fondas siekė 250 tūkst. JAV dolerių. Tokiu atveju muzikantas gali apsispręsti, kad jo pagrindinis tikslas – ne kuo geriau groti, o kuo labiau įtikti komisijai ir taip pasididinti savo šansus laimėti pirmąją premiją. Bet grojimas siekiant kažkam įtikti pražudo bet kurį atlikėją. Amžinatilsį maestro Saulius Sondeckis sakydavo, kad nesvarbu, ar už koncertą gauni tūkstantį, ar 10 tūkst. dolerių, – geriau dėl to nepagrosi. O stengtis sugroti geriausiai, kaip tuo metu sugebi, kiekviename koncerte privalai“, – pasakoja J.Dvarionas.

Pianistas teigia, kad itin vertingus prizus siūlantys konkursai neretai būna vienkartiniai: po metų kitų mecenatai permąsto savo galimybes, ir tuo dosnaus konkurso istorija baigiasi. O ilgalaikė tradicija kiekvienam konkursui svarbi, nes tik plačiai žinomas, gerą vardą užsitarnavęs konkursas ateityje ką nors reikš laureato gyvenimo aprašyme.

Egzistuoja ir komerciniai, festivalius primenantys konkursai, įvairiausiais diplomais apdalijantys kone visus suvažiavusius dalyvius. Skiriamieji tokių konkursų atpažinimo bruožai – didelis dalyvio mokestis, daug kviečiamų atlikėjų ir itin trumpa, kartais vos kelių minučių trukmės muzikinė programa. Organizatoriams ir komisijos nariams – tai lengvai uždirbamų pajamų šaltinis, o muzikantams – brangi, bet kone garantuota galimybė tapti tarptautinio konkurso laureatais. Juk tik saujelė klausytojų, koncerto programėlėje radusių atlikėjo laimėjimų sąrašą, vėliau varginsis su specialistais aiškintis kiekvieno atskiro konkurso vertę ir specifiką.

Kaip žymiausius nūdienos tarptautinius muzikos konkursus Europoje J.Dvarionas išskiria Briuselyje rengiamą Karalienės Elžbietos konkursą, Varšuvoje rengiamą F.Chopino pianistų konkursą ir Maskvoje vykstantį P.Čaikovskio konkursą.

 

Rusiškosios mokyklos ypatumai

XX a. antroje pusėje itin rimtais pretendentais į nugalėtojus buvo laikomi Rusijos konservatorijų auklėtiniai, nes jie grodavo garsiai, stipriai ir praktiškai be klaidų. Nedaug kas žino, kad tokią taktiką lemdavo ne tik stiprus pedagogų kontingentas bei nuo mažens diegiamas būsimųjų muzikantų muštras, bet ir gerų muzikos instrumentų stygius šalyje.

„Ne kartą girdėjau Vakarų kolegas stebintis, kodėl rusų pianistai skambindami taip dažnai naudoja kairįjį pedalą. Bet ši rusiškos (ir apskritai sovietinės) pianizmo mokyklos tradicija kilusi iš to, kad atlikėjai nuo pat vaikystės būdavo mokomi groti senais instrumentais su nusidėvėjusiais plaktukais. Nuspaudus kairįjį pedalą plaktukas sujuda ir paliečia stygas minkštesne, mažiau nusidėvėjusia vieta, taip išgaudamas gyvesnį garsą. Ilgiau naudojant šią gudrybę susiformuodavo įprotis, stebinantis užsieniečius. Konkursuose sėdę prie normalių instrumentų, rusų pianistai skambėdavo kaip „tankai“ ir būdavo tiesiog nepramušami, nes būdavo pasirengę sugroti savo programą kad ir ant lentos“, – pasakoja J.Dvarionas.

Tačiau laikai keičiasi: šiandien stiprioji rusų profesūra plačiai pasklidusi po pasaulio akademijas, o rusų mokyklose ir muzikantų namuose daugėja kokybiškų instrumentų. Todėl konkursuose jų atstovai nebegroja kaip tankai, bet kartu nebėra tokie techniškai nepriekaištingi kaip anksčiau, kai teisė dalyvauti užsienio konkursuose būdavo suteikiama tik patiems stipriausiems ir patikimiausiems muzikantams.

Šiandien geografiniai akcentai klasikinės muzikos pasaulyje pasikeitę, ir visų pirma Azijos atstovų pastangomis. Vien Šanchajaus mieste oficialiai registruota milijonas profesionalių pianistų, taigi vos keliuose Kinijos miestuose gyvenančių fortepijono meistrų užtektų tokiai valstybei kaip Lietuva apgyvendinti. Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje vaikų muzikos mokymas yra savaime suvokiama būtino išsilavinimo dalis. Natūralu, kad iš kiekybės gimsta kokybė, tad nereikėtų stebėtis tuo, jog Azijos atstovų Europos konkursų laureatų gretose regime vis dažniau.

„Įdomu, kad kol kas tai vienkryptis judėjimas: kinų atlikėjai aktyviai ieško ir randa galimybių vykti į Europoje rengiamus konkursus, tačiau tik retas europietis ryžtasi vykti į konkursus Kinijoje. Mat kelionės į konkursą išlaidos paprastai tenka patiems konkursantams“, – primena

J.Dvarionas.

Ar įmanoma šiandien tapti sėkmės lydimu profesionaliu atlikėju aplenkiant muzikos konkursus? Pasak EMCY viceprezidento, tokius vunderkindus planetoje galima suskaičiuoti pirštais. Pianino pasaulyje žinomiausias tokio atlikėjo pavyzdys yra 45 metų Jevgenijus Kisinas, nuo pat mažens pasižymėjęs tokiais fenomenaliais sugebėjimais, kad nebuvo prasmės diplomais papildomai jų įrodinėti. Gimęs ir augęs Maskvoje, šešerių J.Kisinas įstojo į Gnesinų specialiąją muzikos mokyklą, dešimties metų debiutavo kaip solistas atlikdamas W.A.Mozarto koncertą su simfoniniu orkestru. O būdamas trylikos jis pradėjo gastroliuojančio solinio atlikėjo karjerą, besitęsiančią ligi šiol. Per tris karjeros dešimtmečius J.Kisinas sukaupė nemažą apdovanojimų už geriausius scenos pasirodymus kolekciją, tačiau joje nėra nė vieno konkurso laureato diplomo.

„Vis dėlto konkursai skirti ne vien tam, kad atsijotų gabiausius ir geriausius. Jie suteikia galimybę parodyti savo gebėjimus stresinėmis sąlygomis, kurių realybėje nestokoja visi profesionalūs koncertuojantys solistai. Taigi konkursas dalyviams tam tikra prasme yra ir gyvenimo mokykla. Ir nesvarbu, kokią vietą konkurse pavyksta užimti, – tokių žymių pianistų kaip italo Arturo Benedetti Michelangeli arba kroato Ivo Pogoreličiaus pavyzdžiai įrodo, kad pralaimėti konkursus kartais naudingiau, negu juos laimėti“, – pabrėžia J.Dvarionas.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...