Tag Archive | "moka"

Ką atsakyti Enei Ergmai?

Tags: , ,


Estai moka skaičiuoti ir skaičiuoja. Mūsų valdžia, deja, nei moka skaičiuoti, nei mėgsta tai daryti.

Neseniai ponia Irena Degutienė dienraštyje „Respublika“ baisėdamasi stebėjosi negalinti paaiškinti Estijos parlamento pirmininkei Enei Ergmai, kas blogai su tais lietuviais. Anoji kaimynų valdžios ponia esą nerimaujanti, kas atsitiko Lietuvos visuomenei, su kuria „kažkas negerai“. Pritardama Lietuvos Seimo pirmininkei, kad tuomet, kai stebisi žmogus, kuris „mus mato iš šalies, iš kitos valstybės“, reikia sunerimti, bandysiu pasiūlyti galimą atsakymą.
Pati I.Degutienė problemos šaknimi laiko didelį Lietuvos žmonių merkantilizmą: „Mūsų vartotojiška visuomenė jau pasiekė lygį, kuris iš esmės ardo šeimos modelį ir tvarką, nes dėl karjeros, dėl didesnių pinigų tėvai nebenori bendrauti su savo vaikais!“ (šauktukas priklauso p. Degutienei), nors „ne vien tik didesnis atlyginimas yra gyvenimo prasmė ir laimė“. Ką čia ginčysies su amžinosiomis ištarmėmis, bet jei jau kalbame su este, palyginkime tą vartojimų mastą. Kadangi vartoti gali tik tai, ką gavai, tai pradėkime nuo pajamų.
Taigi, Lietuvos samdomų darbuotojų (tokių – gerokai per milijoną) pajamos 2010 m. sudarė 31,1 mlrd. Lt, ir nors tai 1,1 mlrd. Lt mažiau nei kriziniais 2009-aisiais, tačiau net 3 mlrd. Lt viršija 2006 m. sumas. Ir nesvarbu, kad 2006 m. tie 28,1 mlrd. Lt sudarė 33,7 proc. visų šalyje generuotų pajamų, o 2010 m. – 32,7 proc., nes per tą patį laiką gerokai padidėjo pajamos tų, kurie nesivaiko lengvos samdinio duonos, o nuoširdžiai pluša savo verslo laukuose.
2010 m. įvairių verslo pajamų Lietuvoje gauta 32 mlrd. Lt (arba 33,6 proc. visų generuotų pajamų), o tai visais 4,6 mlrd. Lt daugiau nei kriziniais 2009 m. Beje, 2011-ieji netingintiems ir rimtai dirbantiems verslo žmonėms bus rekordiškai dosnūs: per pusmetį jie jau uždirbo 17,8 mlrd. Lt, tad metų pabaigoje jų, tikėtina, laukia rekordinis pinigų derlius, gerokai viršijantis visų samdinių pajamas (težino jei, kaip tinginiauti…).
O va estams sekasi gerokai kukliau. Estijos verslas 2010 m. gavo tik 24,1 proc. visų šalies pajamų (3,5 mlrd. eurų), kai samdomi darbuotojai susišlavė net 5,1 mlrd. eurų (arba 35,7 proc.) pajamų. 2011 m. skaičiai rodo, kad ši disproporcija nesilpnėja, ir samdomasis darbas jau gauna apie 36 proc. pajamų, verslui palikdamas vos 26 proc.
Ilgai svarsčiusi pastarąsias dvi pastraipas parašiau akivaizdžiai sarkastišku tonu. Priežastis paprasta: I.Degutienė nesugeba atsakyti savo kolegei dėl labai paprastos priežasties – ji nepažįsta skaičių ir nemoka skaičiuoti. Ir būtent tai jai suteikia didelių galimybių nenusižengiant sąžinei apsimesti naivia mergyte ir dėl visų gyvenimo bėdų kaltinti žmonių, kurių dauguma gauna apie 1,5 tūkst. Lt, švaistūnišką prigimtį.
Jau esu rašiusi, bet vėl pasikartosiu, mat šis faktas ir skaičiai ypač skaidriai demonstruoja, kuo iš esmės skiriasi rinkos principų bandanti laikytis Estijos valdžia ir Lietuvos valdantieji, ūkį skatinantys pamokslais ir patriarchalinėmis koncepcijomis. Prasidėjus 2008 m. krizei vienas pirmųjų Lietuvos vyriausybės žingsnių buvo perpus sumažinta socialinė nedarbo draudimo išmoka, kurią žmonės kaupė kas mėnesį „Sodrai“ pervesdami tam tikrą savo pajamų dalį. Būkime atviri – mūsų valdžia pradėjo nuo to, kad pavogė dalį sąžiningai sukauptos ir taip itin kuklios draudimo sumos.
Estai elgėsi priešingai. Visi šios šalies piliečiai, išskyrus tuos, kurie jau pensinio amžiaus, moka privalomąją nedarbo draudimo įmoką (savarankiškai dirbantys taip pat). 2009 m. rugpjūtį nedarbo draudimo įmokos buvo padidintos nuo 2 iki 2,8 proc. darbdaviams ir nuo 1 iki 1,4 proc. darbuotojams (ar dirbantiems savarankiškai). Paaiškinta paprastai – toks padidinimas būtinas, nes dėl besitęsiančios recesijos daugėja išmokų gavėjų, tad Nedarbo draudimo fondo išlaidos didėja. Priešingai nei Lietuvoje, Estijoje krizės metu daugėjo bedarbių, o ne tinginių.
Nedarbo draudimo išmoka, jei žmogus įmokas mokėjo ne mažiau kaip 56 mėnesius, mokama pusę metų, jei įmokos mokėtos iki 110 mėnesių – 270 dienų, o jei daugiau nei 111 mėnesių – tai metus. Pirmą šimtą dienų mokama 50 proc. buvusios darbuotojo algos (tiesa, ne daugiau nei trigubas vidutinis Estijos darbo užmokestis, taigi šiuo matu ne daugiau kaip apytikriai 2380 eurų), o vėliau 40 proc. buvusios algos.
Estija nepamiršta ir tų, kurie negali gauti nedarbo išmokų. Tie, kurie nebuvo apsidraudę bent metus, arba tie, kurie per išmokos mokėjimo laiką nerado darbo, be pajamų nelieka, – jie gali gauti vadinamąją valstybės nedarbo išmoką, kurią iš specialiai sukauptų lėšų moka Nedarbo draudimo fondas. Ir jau visai, mūsų valdžios ir visuomenės akimis, keistas dalykas – bedarbis Estijoje gali vykti į kitą ES valstybę ir ten ieškotis darbo, neprarasdamas nedarbo draudimo išmokos.
Ši nedarbo draudimo istorija nurodo vieną labai paprastą reiškinį: nors Estijos valstybė kuria ir labai ribotą, tikrai ne gerovės rinkos modeliu paremtą kapitalizmą, bet ji vis dėlto kuria kapitalizmą, kur būna krizių, kur reikia saugoti darbo jėgą, kur ištekliai turi savo kainą, ir ją būtina mokėti. Estai moka skaičiuoti ir skaičiuoja.
Ką daro Lietuvos valdžia? Ji viešai meldžiasi (nors abejotina, kad tai daro sielos vienumoje). Kaltina piliečius ištvirkavimu, mat šie nenorintys laikytis kai kurių principų, kurių, beje, nesilaiko daugelis tų pačių valdžios vyrų ir moterų. Jie žada nesąmoningą lėšų švaistymą (ko vertas vien, matyt, visų laikų kvailiausias pažadas visus mokytojus po penkerių metų darbo leisti metų trukmės visiškai apmokamų atostogų) ir labai akylai stebi savo privilegijas bei grobio dalį.
Bet svarbiausia tai, kad ta valdžia nemoka skaičiuoti. Vidutines pajamas gaunanti Lietuvos šeima, jei neturi nuosavo būsto, iš esmės negali turėti vaikų, mat šie kainuoja. Jei pasirenka būsto paskolą, tai, nesvarbu, kaip tai vertina I.Degutienė, tokia šeima turi dirbti dieną naktį, kad tiesiog sudurtų galus. Tokioje šeimoje, nesvarbu, ar tai patinka I.Degutienei, ar ne, tvyro tyli įtampa, nes darbo praradimas ar netikėta liga gali reikšti nevaldomo nuosmukio pradžią.
Ne vartotojiška merkantili Lietuvos žmonių prigimtis, ne jų ypatinga pagarba kažkokioms esą iškrypusioms šeimos formos, ne jų tingėjimas ir potraukis nieko neveikiant gyventi iš pašalpų, o valdžios cinizmas veja iš Lietuvos ir naikina visuomenę. Tad jei paaiškinsite p. E.Ergmai, jog praktiškai kasdien Lietuvos žmonėms primenate, kad jie yra išlaikytiniai, kad krizės meto bedarbius vadinate tinginiais, kad realiai jauna šeima, net turėdama vidutines pajamas, negali įsigyti būsto, o skaičiai rodo, kad padėtis kasmet prastėja, ji supras, kodėl tie lietuviai keisti. Nes ji, priešingai nei jūs, atrodo, moka skaičiuoti.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...