BFL / T.Lukšio nuotr.

Lietuvoje 2014 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 560 tūkst. žmonių, kurie sudarė 19,1 proc. visų šalies gyventojų – 1,5 proc. punkto mažiau nei 2013 m.

• Skurdo rizikos riba 2014 m. buvo 241 euras per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 506 eurai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų.
• Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste pernai gavo 16 proc. (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 12,2 proc., kituose miestuose – 22 proc.), kaime – 25,5 proc. gyventojų. Pernai, palyginti su 2013-aisiais, skurdo rizikos lygis mieste padidėjo 0,9 proc. punkto, kaime sumažėjo 6,2 proc. punkto.
• Skurdo rizikos grupėje dažniausiai atsiduria vaikai iki 18 metų amžiaus – jų skurdo rizikos lygis pernai buvo 23,5 proc. ir, palyginti su 2013 m., sumažėjo 3,4 proc. punkto. 18–64 metų amžiaus asmenų skurdo rizikos lygis pernai sumažėjo 1,4 proc. – iki 17,6 proc.
• 65 metų ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygis 2014 m. sudarė 20,1 proc.
• 0,7 proc. punkto daugiau nei 2013-aisiais. Vidutinė senatvės pensija 2013 m. buvo 238,1 euro – tai reiškia, kad vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar mažesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsidūrė žemiau skurdo rizikos ribos.
• Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,3 proc., tarp bedarbių – 62,6 proc., tarp senatvės pensininkų – 22 proc. Pernai dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,8 proc. punkto, bedarbių padidėjo 1,6 proc. punkto, senatvės pensininkų sumenko 0,7 proc. punkto.
• Tarp Baltijos šalių Lietuvoje 2014 m. skurdo rizikos lygis buvo mažiausias. Estijoje skurdo rizikos grupei pernai priklausė 22,1 proc., Latvijoje – 21,2 proc. gyventojų, arba atitinkamai 1,4 ir 1,8 proc. punkto daugiau nei 2013 m.
• Lietuva iki 2020 m. įsipareigojo ketvirtadaliu sumažinti skurdo lygį šalyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

„Mes gyvensime geriau, jei turėsime stiprią pilietinę visuomenę“, – „Veidui“ sakė ne pelno organizacijos Maisto banko direktorė 33-erių Deimantė Žebrauskaitė. Jos žodžius patvirtina pilietinės visuomenės pasirengimas aukoti. Lapkričio 20 d. per LNK televizijos labdaros akciją „Pasidalink“ telefono žinutėmis ir internetu surinkta per 183 tūkst. eurų. „Iki šiol žmonės niekada nebuvo tiek paaukoję renginio metu“, – tvirtina D.Žebrauskaitė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Maisto banką pastebi ne vien labdaringai nusiteikę piliečiai, bet ir valdžios institucijos. Tiesa, pirmieji aukoja eu­rų, o antrosios apdovanoja gar­­be, tiksliau, garbės raštais. Porą dienų prieš pi­nigų lietumi Maisto banką apipylusią akciją Ūkio ministerija šį labdaros fondą pripažino geriausia socialinio verslo lyderių kategorijoje.

D.Žebrauskaitę irgi dažnai apšviečia dėmesio prožektorius. 2010 m. iš Lietuvos Res­pub­likos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ji gavo Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi Metų gerumo ambasadorės ženklus, tais pa­čiais metais pelnė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo statulėlės apdovanojimą „Už lab­daros šviesą“ ir tapo „Moters“ žurnalo me­tų moterimi socialinės veiklos kategorijoje.

Prie Maisto banko ištakų buvęs ir kadaise jam vadovavęs D.Žebrauskaitės sutuoktinis 45-erių Vaidotas Ilgius šiuo metu yra fondo komunikacijos ir plėtros vadovas.

Labiausiai reikia remti šeimas

D.Žebrauskaitė nušvietė Maisto banko veik­los modelį: „Pinigai reikalingi tam, kad mes ga­lėtume organizuoti maisto aukojimą, per­ve­žimą, dalybas.“ Už pinigus maistas ne­per­kamas, bet organizuojama veikla. Vienas gautas euras duoda maždaug 15 eurų dydžio maisto auką.

„Žmonės kasmet nuperka nuo 10 iki 12 proc. maisto, kurį mes dalijame. Didžiąją maisto dalį gauname iš Lietuvos maisto gamintojų, augintojų, prekybininkų. Gauname pagalbą ir iš ES fondų“, – pasakoja direktorė.

Koks yra vidutinės paramą gaunančios šeimos portretas? „Mūsų statistika tokia, kad la­biausiai paremti maistu reikia būtent šeimas: nepilnas vienišų mamų šeimas ir gausias šeimas. Mes skaičiavome, kad beveik 40 proc. mais­to banko paramos tenka šeimoms. Ne­ma­žai suaugusių tų šeimų žmonių yra dirbantys. Dažnai dirba mažiau kvalifikuotą darbą, dirba sunkiai. Tačiau tas darbas menkai mokamas. Tai parduotuvių darbuotojai, kitų paprastų spe­cialybių žmonės“, –  aiškina D.Že­braus­kaitė.

Pasak jos, vyresnio amžiaus žmonės sudaro apie 10 proc. remiamųjų, nors pagal statistiką būtent pagyvenusieji yra labiausiai skurstantys. Taigi pensininkai nėra didžiausia paramą gaunančių dedamoji.

„Ne“ švaistymui

Maisto bankas daug dėmesio skiria kovai su maisto švaistymu. Kokių papildomų pastangų reikia, kad viešojo maitinimo įstaigos, parduotuvės neišmestų maisto?„Didžiausia papildoma pastanga – priimti sprendimą neišmesti tinkamo maisto“, – mano D.Žeb­raus­kaitė. Rei­kia keis­ti valdymo sistemą, apmokyti darbuotojus, juos motyvuoti. Reikia rūšiuoti, atskirti tai, ką dar galima atiduoti Maisto bankui, o ką mesti tiesiai į šiukšlyną. Per­so­nalui būtų pa­pras­čiau viską išmesti ir nesukti sau galvos.

„Maisto, kurio vartojimo laikas baigiasi tą die­ną, mes galime surinkti apie 8–9 tonas, bet jį reikia išdalyti irgi tą pačią dieną. Tam mums reikia transporto su šaldytuvais. Į visa tai turime investuoti. Mūsų vairuotojai ir savanoriai pradeda važinėti ankstyvą rytą“, – apie „paskutinės minutės maisto“ keliamus iššūkius pasakoja D.Žebrauskaitė.

Koks vidutinio savanorio socialinis portretas? Pasak direktorės, žmonės labai įvairūs, bet Maisto banko specifika tokia, kad labai daug dirbama rytais. Daugiausia darbų padaroma iki pie­tų. Sunku dirbti su moksleiviais ir studentais, kurie pirmą dienos pusę užsiėmę. Todėl Maisto banke daugiausia dirba vyresnio am­žiaus žmonės. Daugelis jų dar nesulaukę pen­sinio amžiaus. Pavyzdžiui, moterys, ku­rioms iki pensijos liko keleri metai, bet jos nu­sprendė nebeieškoti darbo. Bet yra daug išsilavinimą ir kokios nors kompetencijos turinčių žmonių, ku­rie eina į Maisto banką tam, kad jaustųsi nau­dingi. Dauguma jų nori priklausyti kolektyvui, turėti pareigų, savo gy­venimo grafiką.

Skurdžius nereiškia tinginys

Sociologiją studijavusi D.Žebrauskaitė sako, kad Lietuvoje paplitusi nuomonė, esą skurs­ta tie, ku­rie tingi, geria, gyvena asocialiai. „Žmonės skursta dėl įvairių priežasčių. Iš tiesų yra labai daug darbščių ir tvarkingų mamų, auginančių ser­gančius vaikus, šeimoje turinčių asmenų, ku­riems reikia slaugos. Yra šeimų, ku­rias ištiko ko­kia nors nelaimė. Arba žmonių, ku­rie tikrai ne­pla­n­avo, kad sulaukę senatvės at­sidurs skurde. Dar­bas Maisto banke man leido blaiviau vertin­ti aplinkybes“, – įžvalgomis dalijasi direktorė.

D.Žebrauskaitė įsitraukė į savanorystę dar mo­kyklos laikais – dirbo nevyriausybinėje or­ganizacijoje Dingusių žmonių šeimų paramos centras. „Darbas nevyriausybiniame sekto­riuje arba kokia nors socialinė veikla man visą laiką atrodė daug prasmingesnė nei kitos veiklos. Pagal tai rinkausi ir studijas“, – sako Maisto ban­ko direktorė.

Tokių organizacijų tikslas Europoje ir pa­saulyje – mažinti skurdą kovojant su maisto švais­­­tymu. „Man tokia misija labai patinka. Ži­nome, kad Lietuvoje tokio švaistymo dar labai daug. Bet mes galime stengtis pakeisti padėtį, tada daugiau maisto produktų atsiras ant skurdžiai gyvenančių žmonių stalo. Toks požiūris priimtinas racionaliems žmonėms. Esu racionali ir motyvuota. Ir kartu žinau, kad darau ge­rą, prasmingą darbą“, – savo paskatas dėsto D.Že­b­raus­kaitė.

Kaip savo tolesnę karjerą įsivaizduoja jau 8 me­tus Maisto bankui atidavusi darbuotoja, ku­­ri tapo jo vadove? Dabar ji įgavo įgūdžių, leidžian­čių vadovauti prekybos, logistikos įmonėms. D.Žebrauskaitė kol kas savo ateitį sieja su ne­vyriausybinėmis organizacijomis: „Gali būti, kad ateityje Maisto banko veikla plėsis. Ma­no įgyta patirtis leidžia žiniomis dalytis su kitais. Tokia veikla man įdomi. Aš daug laiko skiriu nevyriausybinių or­ga­nizacijų mokymams, kad jos sustiprėtų. Gali būti, kad ateityje toje srityje padarysiu daugiau.“