„Mes esame žmonės, ne propaganda!“ – skelbia šią savaitę vykstančio festivalio „Baltic Pride“ ir jau trečiųjų eitynių Lietuvoje „Už lygybę!“ rengėjai. Įvairių vertinimų sulaukiantis renginys vis dar nepalieka abejingų. Reakcija į eitynes yra puikus atskaitos taškas visuomenės požiūrio į seksualines mažumas brandai aptarti.
Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt
Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė, portalo manoteises.lt redaktorė Jūratė Juškaitė sako, jog ilgą laiką iš fakto, kad vyksta LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) eitynės, buvo galima kelti skandalus. Anot jos, tai atsidurdavo žiniasklaidos antraštėse lyg šiandien – prekybos tinklo „Lidl“ atėjimas į Lietuvą. Perkeliant šį faktą į socialinį kontekstą – žmonių nepasitenkinimą mažmeninės rinkos sistema, – naujienos apie „Lidl“ tampa sensacija. LGBT eitynių faktas katalikiškų vertybių kontekste taip pat pritraukia daug dėmesio.
Lietuvos žiniasklaida jau pradėjo prisiimti atsakomybę, kaip visuomenė reaguos į šį faktą.
Kaip pabrėžia Jūratė, nuo pirmų eitynių 2010-aisiais iki antrų keitėsi pats žiniasklaidos diskursas: „Atsirado antraščių, kurios nesiekia neigiamo efekto, nesukelia neigiamų minčių. Diskursas iš skandalizuojančios pozicijos keičiasi į neutralią.“
Faktą, kad Vilniuje vyksta seksualinių mažumų eitynės, galima pateikti ir kaip „vyksta LGBT maskaradas“, o tai jau turi atitinkamą reikšmę. Bet, pašnekovės teigimu, Lietuvos žiniasklaida jau pradėjo prisiimti atsakomybę, kaip visuomenė reaguos į šį faktą.
Didžiausias, bet mažiausiai matomas
Keičiasi ir eitynių normatyvumas. 2010 m. teismuose buvo sprendžiamas jų teisėtumas apskritai, 2013 m. tik po teismo sprendimo Vilniaus miesto savivaldybė leido žygiuoti Gedimino prospektu. Šiemet Savivaldybė nedarė jokių papildomų kliūčių dėl galimybės žygiuoti pagrindine sostinės gatve. Eitynės vyks nuo Lukiškių aikštės iki Bernardinų sodo.
Kadangi neliko aštraus konflikto, festivalis sunkiau prasibrauna į žiniasklaidą.
Tai – viena iš priežasčių, lemiančių mažesnį eitynių matomumą, įsitikinusi Jūratė. „Kai nebeliko intrigos ir skandalo, pasidarė neįdomu. Nors šių metų „Baltic Pride“ bus didžiausias kada nors vykęs, su įvairias renginiais („Pride voices“ diskusijomis, LGBT fesitvaliu „Kreivės“ ir dar daugiau), tai nėra skandalų fonas. Kadangi neliko aštraus konflikto, festivalis sunkiau prasibrauna į žiniasklaidą“, – pastebi ji.
2013 m. eisenoje žygiavo 500-800 žmonių, šį šeštadienį tikimasi iki 2 tūkst. dalyvių. Atsiranda vis daugiau organizacijų, kurios planuoja žygiuoti oficialiai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto studentų atstovybė su akademine bendruomene, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Liberalų sąjūdis.
Laukia pačių LGBT žmonių proveržio
Remiančiųjų LGBT ratas auga, viena partija į savo programą yra įtraukusi tos pačios lyties asmenų partnerystę. Jūratė prisimena, kad prieš kurį laiką apie tai net negalėjo pagalvoti, tada tikėjosi, kad tik politikai nekalbėtų sovietinėmis klišėmis.
Lietuviai labiausiai iš visų ES šalių (per 40 proc. apklaustųjų) nenorėtų, kad jų bendradarbis būtų seksualinių mažumų atstovas.
Pačių politikų, kurie palaiko LGBT, irgi daugėja. Yra labai aiškiai palaikančių seksualines mažumas, bet dauguma, mąstydami apie savo rinkėjus, pasisako labai nuosaikiai: kad jie yra žmonės, kaip ir visi. Tokios bendros frazės, anot pašnekovės, yra pirmas žingsnis kaitos link.
Bendra situacija dar toli gražu nėra gera: praėjusių metų Eurobarometro duomenys rodo, jog lietuviai labiausiai iš visų ES šalių (per 40 proc. apklaustųjų) nenorėtų, kad jų bendradarbis būtų seksualinių mažumų atstovas.
Kita vertus, viešojoje erdvėje daugėja pozityvios informacijos LGBT tema, žmonės pradeda suprasti esmę ir dabar lieka iššūkis tik jiems patiems – ar šiemet išdrįs ateiti į eitynes.
„Tai jau nėra 2010-ieji, kai realiai rizikavai gauti į galvą. Tas skaičius, kuris buvo atėjęs į antras eitynes, nereprezentuoja pačios bendruomenės dydžio. Žinau daugybę žmonių, kurie tiesiog bijojo eiti. Daugelis nėra atviri savo šeimoms. Kadangi eitynėse buvo žiniasklaidos, jie bijojo patekti į televiziją“, – prisimena Jūratė ir sako, kad proveržis dabar turi įvykti pačioje LGBT bendruomenėje.
Eitynės tapo lūžio tašku
Pirmose „Baltic Pride“ eitynėse dalyvavusi Jūratė pamena, kad labiausiai anuomet gąsdino nežinomybė, kas įvyks: „Buvo aiški nuojauta, kad nesi tikras, ar policija susitvarkys, ar nesusitvarkys, nes nenori susitvarkyti.“ Visgi tas renginys, pasak jos, įrodė įstatymo viršenybę Lietuvoje.
Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvoje sustiprėjo homofobija. Po įstojimo pradėjo veikti įvairios grupės, suaktyvėjo ir LGBT žmonių veikla.
Tos eitynės buvo lūžio taškas, bet ne seksualinių mažumų viešinimo pradžia. „Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvoje sustiprėjo homofobija. Po įstojimo pradėjo veikti įvairios grupės, suaktyvėjo ir LGBT žmonių veikla. Pavyzdžiui, 2009 m. į pradėtas svarstyti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisas reaguota piketu prie Prezidentūros.
„2010 m. praktiškai nebuvo „atvirų‟ žmonių iš LGBT bendruomenės, nesakyčiau, kad didelis lūžis įvyko ir po pirmųjų eitynių. Viena pusė buvo paprasti žmonės, atėję pasakyti, kad jie yra ir turi teisę į susirinkimus. Kita pusė buvo rėkiantys, agresyvūs buduliai, kurie atėjo ne ginti kažkokias vertybes ir savo poziciją, bet rasti, kam duoti į galvą. Lūžis įvyko suvokime, kad pasaulis nuo eitynių nesugriuvo. Būtent dėl to jos tokios svarbios“, – akcentuoja Jūratė.
Jos žodžiais, 1970 m. pirmųjų eitynių Amerikoje metu irgi nebuvo saugu. Būta policijos ir protestuotojų smurto prieš dalyvius. Saugi renginio erdvė susikūrė tik po kurio laiko. „Žvelgiant istoriškai atrodo, kad Lietuva šia linkme žygiuoja daug sparčiau, – pažymėjo pašnekovė. – Mes žinom, kur einam, žinom, kad šios eitynės yra už žmogaus teises, kurios turi būti užtikrinamos modernioje demokratinėje valstybėje.“
Norėčiau, kad renginys neprarastų politinio konteksto, ir net kai LGBT bus garantuotos visos teisės, tai toliau vystytųsi kaip bendra platforma už demokratiją ir žmogaus teises.
„Prieš 30-40 metų žmonės tiesiog ėjo į gatves ir nežinojo, kas iš to išeis. Todėl tai truko gerokai ilgiau. Čia, Lietuvoje, kaip manoteises.lt sakė dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, 2010 m. dalyviai žygiavo lyg gyvuliai narve, o 2013-aisiais narvo nebeturėjome. Tikiuosi, kad šiais metais ta saugi erdvė dar labiau prasiplės, – viliasi portalo redaktorė. – Norėčiau, kad renginys neprarastų politinio konteksto, ir net kai LGBT bus garantuotos visos teisės, tai toliau vystytųsi kaip bendra platforma už demokratiją ir žmogaus teises. Nemanau, kad Lietuvoje tai greitai atsitiks, bet kada nors tai neabejotinai įvyks.“
Loading ...