Papročiai. Blaivybės klausimas keliamas ne be reikalo. Labai jau greitai pamiršome, kaip ir kokiomis aplinkybėmis prie abejotinos reputacijos baro Vilniaus senamiestyje buvo sumuštas menininkas Tomas Dobrovolskis.

„Kokia neteisinga ir žiauri mirtis“, – baisėtasi visoje šalyje. Žmonės komos ištiktą muziką palaikė maldomis – per sekmadienines šv. Mišias Klaipėdos šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia buvo sausakimša. Tinklalapyje  „Bernardinai.lt“ pasirodė teatro ir kino kritiko Vaido Jauniškio straipsnis pavadinimu „Miegantis Tomas“. Jame autorius pabrėžė, kad nuo 2012 m. už viešą alkoholio vartojimą prie baro, kur buvo žiauriai sumuštas Tomas Dobrovolskis, anksčiau nubausta apie 40 asmenų. „Kaip tik šis įvykis dar kartą parodė, kaip giliai komoje yra sustingęs valdžios žvilgsnis – požiūris į jos pačios piliečius“, – dėstė V. Jauniškis.

Lietuvoje jau kurį laiką rengiamos įvairios sveikuoliškos iniciatyvos, kaskart pritraukiančios vis daugiau žmonių. Pavyzdžiui, vakarėliai be alkoholio ir kitų svaigalų „Yoga Rave“ Vilniuje ar „5M (Mmmmm!..)“ Klaipėdoje. Galima tik pasidžiaugti, kad pirmasis sostinėje startavęs tokio tipo projektas jau turi analogų ir kituose Lietuvos miestuose.

Apie būdus ir prasmę linksmintis blaiviai „Veidas“ kalbasi su aktyviais, entuziastingais „Yoga Rave“ vakarėlių be alkoholio organizatoriais: Kotryna Zdanavičiūte, Toma Konopackaite, Olegu Bystrovu, Mariumi Kibirkščiu ir Karolina Mikšiene.

VEIDAS: „Yoga Rave“ – tai alternatyvių vakarėlių banga, kurianti tradiciją linksmintis ir švęsti be svaigalų. Ko gero, tai buvo pirmoji tokio pobūdžio iniciatyva Lietuvoje, o dabar turite analogų ir uostamiestyje. Kuo dar ypatinga jūsų veikla?

M.Kibirkštis: Šį renginį organizuoja vis nauji, kaskart besikeičiantys iniciatyvūs žmonės, kurie yra baigę Baltijos „Gyvenimo meno“ labdaros ir paramos fondo organizuojamus „YES!+“ kursus. Šių kursų metu mokomasi atsikratyti streso ir pažadinti dar neatrastus kiekvieno jauno žmogaus talentus. Taigi, baigę kursus, „Yoga Rave“ organizatoriai priima iššūkį ir visą atsakomybę suorganizuoti vakarėlį, kuriame Lietuvos jaunimas, ir ne tik jis, per asmeninį pavyzdį ir sukurtą palankią aplinką yra skatinamas linksmintis be svaigalų. Pagrindinės vakarėlio veiklos yra joga, meditacija, suburiantys žaidimai (angl. „ice-breaker games“), šokių pamokos ar kita aktyvi veikla, skambant gyvai arba didžėjaus atliekamai muzikai. Vakarėlis būna itin jaukus, nes būna įrengta poilsio zona, išradingumu kaskart pasižyminti fotosiena, jaukių vietų, paruoštų poilsiui, bendravimui ir pan.

VEIDAS: Jūsų iniciatyva nuo blaivių ir nemokamų vakarėlių peraugo į festivalį „Varom!“. Ko gero, tai rodo vis didesnį žmonių susidomėjimą linksmintis blaiviai?

O.Bystrovas: Tikrai taip, tai rodo vis didėjantį žmonių sąmoningumą ir suvokimą, kad būdamas blaivus adekvačiai priimi aplinką ir taip pat gali maksimaliai linksmintis. Netgi geriau – jausdamas savo ir tave supančių žmonių norus bei energiją!

T.Konopackaitė: Pastebime, kad didėja ne tik blaivių vakarėlių paklausa, bet ir pasiūla. Festivalis „Varom!“ – puikus to pavyzdys. Be to, organizuojami ir kiti festivaliai bei vakarėliai, propaguojantys blaivias pramogas: „Masters of Calm“, „Goloka Party“, „Mandala“, „5M“ ir pan. Be to, „Yoga Rave“ vakarėliai vyksta ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Ukmergėje, Klaipėdoje, Šiauliuose, kituose Lietuvos miestuose, štai ir Marijampolėje netrukus vyks pirmieji „YES!+“ kursai. Gera jausti abipusį palaikymą. Apskritai džiugu girdėti, kad toks reiškinys, kaip „blaivūs vakarėliai – smagūs vakarėliai“, egzistuoja, plečiasi ir džiugina sielas.

VEIDAS: Sulaukėte teigiamo įvertinimo: „Yoga Rave“ vakarėlius Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija įvardijo kaip geriausią 2011 m. blaivų renginį, o 2012-aisiais pelnėte Europos narkotikų prevencijos prizą.

K.Mikšienė: 2012 m. vasarą Varėnos rajono Subartonių kaime įvyko „Yoga Rave“ festivalis. Kol kas vienintelis, tačiau tikimės, kad ne paskutinis. Kadangi „Yoga Rave“ renginiai pasižymi ne masiškumu ir triukšmingumu, o jaukumu, taigi ir festivalyje buvo itin gera jausti ryšį bei abipusę pagarbą žmonėms ir gamtai, ko nepasakytum apie masinius festivalius Lietuvoje. Palyginkime vienu pavyzdžiu. Rytas „Yoga Rave“ festivalio palapinių miestelyje: prabudęs girdi paukščius, medžių šlamesį, natūralius gamtos garsus, žmonės ramiai šnekučiuojasi, geria arbatą, gamina pusryčius – žodžiu, jaukuma ir ramuma. Ir štai rytas masinio festivalio palapinių miestelyje: visų pirma keliame klausimą, ar tikrai atsikeliama natūraliai, ar greičiau išgirdę iš gretimos palapinės neblaivių kaimynų šūksnius? Čia emocijos dažnai būna perspaustos, ne itin adekvačios ir nenatūralios. Yra šioks toks kontrastas, tiesa? Bet, matyt, reikia visokiausio tipo renginių, o žmonės pasirenka, kur jie jaučiasi geriausiai, arba susikuria sau palankią aplinką.

VEIDAS: Kokia publika dažniausiai pasirodo blaiviuose vakarėliuose?

T.Konopackaitė: Publika čia – marga kaip raštuotas močiutės megztinis. Ir tai dar labiau džiugina kiekvieną organizatorių! Į sostinėje rengiamus vakarėlius ateina daug jaunimo, nemažai šeimų su mažais vaikais, atkeliauja susikooperavę draugų ekipažai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Ir netgi iš kitų šalių. Štai pastarajame „Yoga Rave“ vakarėlyje sulaukėme svečių iš Latvijos ir Suomijos. Ypač gražu matyti šeimas, ateinančias su vaikais. Per pastarąjį renginį buvo nepaprastai gražu stebėti, kaip tėtis linksmai leidžia laiką su savo sūnumi prie vasariškos tematikos fotosienos: tėtis pamėtėja mažyliui kamuolį, o šis krykštauja iš laimės šokinėdamas valtyje ir meta kamuolį į orą arba atgal tėčiui. Mums tokie džiaugsmai yra didžiausia padėka, kokia tik gali būti.

VEIDAS: Vyresnės kartos atstovų vakarėliuose turbūt būna mažiau? Kokių alternatyvų siūloma norintiems linksmintis blaiviai vyresnio amžiaus žmonėms?

K.Zdanavičiūtė: Kam tos alternatyvos, jei yra „Yoga Rave“, kuris pats savaime – pasakiška alternatyva? Čia tikrai yra ką veikti ir jaunam, ir vyresniam, nes veiklos neskirstomos pagal amžių. Galima išvysti garbaus amžiaus žmonių, šokančių diskotekoje, arba vaikų, kantriai besimokančių naujo šokio žingsnelių. Gal kitur tai atrodytų neįprasta, bet tik ne čia. Organizatorius kaip tik džiugina, kad žmonės pamiršta visus stereotipus, atsipalaiduoja ir daro tai, ko trokšta, nemąstydami apie tai, ką pagalvos kiti.

VEIDAS: Sąmoningas linksminimasis – brandžios visuomenės bruožas. Kaip manote, ar Lietuva jau arti to?

O.Bystrovas: Sunku pamatuoti tą atstumą arti – toli. Bet pastaraisiais metais tikrai juntama, kad blaivios linksmybės, buvusios lyg ir „neaiškia išimtimi“, dabar tampa norma, ir apie tai pradeda kalbėti netgi tai idėjai lyg ir nepritariantys žmonės.
Beje, į pastarąjį „Yoga Rave“ vakarėlį atėjo trys keturi šimtai žmonių, o tai gerokai daugiau nei prieš metus. Taigi žmonės vis dažniau renkasi savaitgalį praleisti blaiviai.

VEIDAS: Kaip siūlote mokytis atsipalaiduoti be alkoholio?

O.Bystrovas: Geriausias patarimas – dalyvauti tokiame renginyje ir viską pajusti asmeniškai. Atsimenu, per vieną pirmųjų vakarėlių vienas vaikinas nustebęs paklausė manęs: „Iš kur tiek energijos?“ Į kitą renginį jis atėjo nedvejodamas ir pats šoko su nesibaigiančia energija. Na, o po kelių renginių tapo vienu pagrindinių organizatorių.

K.Zdanavičiūtė: Viename vakarėlyje garsiai grojant muzikai ir mokantis šokti salsą vyras už nugaros garsiai rėkdamas kalbėjo telefonu: „Dabar negaliu kalbėti, mokausi šokti salsą… Taip, taip, salsą… Čia tokiam blaiviam vakarėly… Žinau, kad keista, bet labai smagu!“

Dar vienas patarimas, kurį siūlome, – meskite iššūkį sau pačiam. Juk įpročius keisti galima labai lengvai ir greitai, jei tik yra noro. Ar neintriguoja tai, kad blaivus penktadienis gali tapti dar „nurautesnis“ ir smagesnis, negu penktadienis su žvangančiais bokalais? Tiesiog galima eksperimentuoti ir bandyti savo laisvalaikį leisti vis kitaip: smagiai ir blaiviai.

Mmmmm!..

Uostamiestyje dviejų iniciatyvių jaunuolių organizuojami „5M“ vakarėliai taip pat sulaukia nemenko miestelėnų dėmesio. „5M“ vakarėlių be alkoholio organizatorius Klaipėdoje Paulius Naujokas pasakoja apie 2013 m. sausį užgimusį sveikuolišką projektą.

VEIDAS:  Kartu su Gediminu Jasu Klaipėdoje organizuojate vakarėlius be alkoholio „5M (Mmmmm!..)“. Kas paskatino imtis „blaivios“ iniciatyvos?

P.N.: Matydami, kad į „Yoga Rave“ ir „Varom!“ vakarėlius Vilniuje ir Kaune susirenka gausus būrys pozityvaus ir blaivaus jaunimo, sugalvojome surengti ciklą tokių vakarėlių be svaigalų Klaipėdoje. Pavadinome juos „5M (Mmmmm!..)“. Mintis apie „5M“ Gediminui gimė spontaniškai, kai namie blaivaus vakarėlio metu improvizuotai linksminomės, šokome, grojome įvairiausiais instrumentais ir kūrėme dainas. Ši paskleista idėja akimirksniu sulaukė didžiulio dėmesio ir draugų palaikymo. Tada prasidėjo dar įdomesnės mintys ir procesai, kaip visa tai sukurti, ką aplankyti, kam paskambinti, ką pakviesti, ir viso iniciatyvaus kolektyvo pastangomis „5M“ išvydo dienos šviesą.

VEIDAS: Turbūt Klaipėdoje tai visiškai neužpildyta niša…

P.N.: Eiti blaiviam į klubą niekas nedraudžia, tačiau jei mes norime pašokti vakare, o ne naktį ir ne tarp neadekvačiai atrodančių žmonių, tokių vietų ar renginių Klaipėdoje tikrai nėra daug. Betgi kas ieško, tas randa. „5M“ idėja – šiuos renginius padaryti visiems prieinamo formato, linksmus, matomus, viešus, įdomius.

VEIDAS: Ar ir pats nevartoji alkoholio?

P.N.: Su alkoholiu atsisveikinau 2009-ųjų naujametinę naktį. Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs, reikėjo išmokti linksmintis iš naujo, tačiau mačiau žmonių, kurie taip natūraliai linksminasi. Jie mane įkvėpė ir palaikė. Šiandien nebeįsivaizduoju savęs besilinksminančio svaiginantis. Tyras džiaugsmas ir natūralios emocijos suteikė gyvenimui kur kas daugiau laimės ir atradimų.

VEIDAS: Esi jaunas ir veiklus verslininkas, šalia visų savo užsiėmimų įkūrei žaliavalgių barą Klaipėdoje „Grin Grin“, domiesi sveika gyvensena. Kaip keičiasi žmogaus gyvenimo kokybė pakoregavus gyvenimo / vartojimo būdus?

P.N.: Ji tikrai keičiasi, o kaip – reikėtų išbandyti kiekvienam asmeniškai. Pavyzdžiui, man tai pasireiškia gera savijauta, didesniu laimės pojūčiu, energingumu, noru judėti pirmyn. Smagu ir tai, kad laikui bėgant tave pradeda supti labai panašūs žmonės, lyg būtų įvykusi sinergija, ir viskas pradeda suktis dar greičiau.

VEIDAS: Kaip manai, ar Lietuvoje žmonės jau yra pakankamai sąmoningi rinktis kitokius pasilinksminimo būdus, tai yra be svaigalų?

P.N.: Matydamas jau penkerius metus Lietuvoje kylančią alkoholio suvartojimo statistiką, manau, kad ši tema mūsų šaliai labai aktuali. Tačiau jei nematyčiau skaičių, tikrai galėčiau džiaugtis, kad judėjimai už blaivų žmogų Lietuvoje egzistuoja ir po truputį plečiasi.

VEIDAS: Kaip manai, gal tai tik mados reikalas? Akcentavimas, kad nevartoji alkoholio, lankaisi sporto klube, tapo savotiška „kokybiško gyvenimo“ maskuote?

P.N.: Tarkime, kad klube matome du vienodai apsirengusius ir atrodančius žmones, tik vienas jų laiko rankoje taurę viskio, o kitas ne. Kuris jums atrodytų madingesnis? Mada – plati sąvoka, tačiau jei gyventi sveikiau mus skatina mada, tebūnie tai mada, svarbu, kad būtų ne atvirkščiai. „Grin Grin“ klientams sakau – nevalgykite žalio maisto dėl mados, pirmiausia valgykite jį dėl savęs ir stebėkite, kaip jaučiatės. Jeigu pokyčiai pozityvūs, tęskite tai, jeigu ne – ieškokite to, nuo ko jaustumėtės sveikesni ir laimingesni.

VEIDAS: Kaip išmokti atsipalaiduoti be alkoholio?

P.N.: Linksmintis be alkoholio mokame visi be išimties, bent jau mokėjome, kol buvome vaikai. Lengviausias kelias yra atitinkamas draugų ratas, kuriame galėtume jaustis atsipalaidavę. Antras žingsnis – noras taip linksmintis visada. Trečias žingsnis – leisti sau linksmintis. Tiesiog imti ir leisti. Patraukti į šalį protą, kuris šaukia, jog reikia kažko daugiau, kad patirtum džiaugsmą. Bet patirk tai, juk tu ir esi džiaugsmas, leisk sau plėstis.

VEIDAS: Ar žmonės aktyviai renkasi į jūsų organizuojamus vakarėlius?

P.N.: Matome tendencijas, kad žiemos metu tokie renginiai sulaukią daugiau dėmesio. Matyt, vasarą aktyvūs žmonės daugiau laiko praleidžia gamtoje, keliaudami. Mūsų „5M“ vakarėlio rekordas – 250 dalyvių, o vidutiniškai ateina apie 150 linksmybių ieškotojų, kurių amžius svyruoja nuo 16 iki 38 metų.

VEIDAS: Kaip manai, ar stiprus yra autoritetų pavyzdys?

P.N.: Yra du keliai, atvedantys žmones prie sveikesnio gyvenimo būdo. Pirmasis – demotyvacija, kai aplinkui matome negaluojančius, kenčiančius žmones arba patys tokie tampame. O antrasis kelias – tai motyvacija, kai matome sveikus, linksmus, veržlius pavyzdžius. Visada esu už teigiamus ir įkvepiančius žmones bei jų darbus. Kelerius metus iš eilės sudalyvavęs akcijoje „Darom“, šiukšlių ant žemės nebemėtau. Galbūt kažkas gerai pasilinksminęs be svaigalų atras linksmybės sėklą, jame sudygs naujas suvokimas ir gyvenimo matymas.

VEIDAS: Ką tau pačiam reiškia „sveiko gyvenimo“ sąvoka?

P.N.: Man tai yra gyvenimo būdas, kai stebėdamas save gali kurti save stipresnį, energingesnį, įdomesnį, išskirtinesnį. Gyvename ne vien tik sau, gyvename ir dėl kitų. Todėl labai svarbu šioje žemėje jaustis gerai ir leisti kitiems mėgautis gyvenimu. Nuo antikos laikų buvo kartojama: sveikame kūne – sveika ir siela, todėl turime labai gerą motyvą siekti visapusiškos žmonijos sveikatos.

Vien švietimo nepakanka

Kiek dar gyvybių reikės paaukoti, kad valstybė ir jos visuomenė pradėtų jausti atsakomybę ir imtųsi atitinkamų priemonių? Apie tai „Veidas“ kalbasi su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentu Aurelijumi Veryga, Baltijos šalių tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentu.

VEIDAS: Užsiimate aktyvia visuomenine veikla, rengiate susitikimus, skaitote paskaitas, kuriose pasakojate apie alkoholio žalą ir sveiką gyvenseną. Turbūt tenka sulaukti įvairių žmonių reakcijų. Kokios jos? Kokius klausimus dažniausiai kelia auditorija?

A.V.: Reakcijų būna pačių įvairiausių, tačiau dažniausiai tai yra tyla. Mes labai dažnai girdime, kad Lietuvoje bloga padėtis, susijusi su alkoholio vartojimu, kad didėja alkoholio vartojimas tarp moterų ir vaikų. Bet tai labai abstraktūs pasakymai. Pamačius realius skaičius, nebelieka ką sakyti. Kartais bandoma diskutuoti ir neigti situaciją, esą kitur geria dar daugiau, arba teigiama, kad taip buvo visada. Šis neigimas didžiausias tampa tuomet, kai pradedame kalbėti apie tėvų, kaip elgesio modelio, įtaką savo vaikų elgsenai. Tėvų elgesys yra mėgdžiojamas jų vaikų, ir būtent tėvai turėtų imtis iniciatyvos keisti pirmiausia savo gyvenseną, norėdami, kad jų vaikai gyventų sveikiau. Tačiau šis barjeras yra pats sunkiausias, nes daug paprasčiau reikalauti kažko iš valdžios, mokytojų ar gydytojų ir daug sunkiau keistis pačiam. Neretas klausimas – ar aš pats vartoju alkoholį ir rūkau. Ir tai suprantama, nes elgdamasis priešingai savo kalboms tiesiog neturėčiau joms moralinės teisės.

VEIDAS: Kokia šių susitikimų nauda? Turbūt dažnai kalbos apie blaivų gyvenimą lieka tik kalbomis, juolab kad įpročius pakeisti daug sunkiau nei nuostatą.

A.V.: Paskaitos turbūt yra mažiausiai efektyvi prevencijos forma. Į jas dažnai ateina ir taip gana motyvuoti ir besidomintys žmonės, kuriems neretai reikia tik palaikymo jų pačių padarytiems apsisprendimams gyventi sveikiau. Šiek tiek kitokia situacija būna susitikus su tėvais ugdymo įstaigose. Neretai į tokius susitikimus dalis neateina bijodami, kad kas nors pagalvos apie juos kaip apie turinčius problemų dėl priklausomybių. Tai vėlgi savotiška gynyba: neturiu problemų, mano vaikai jų neturi, tai nėra ko ir klausytis.

Būna žmonių, kurie tiesiog neturi laiko domėtis sveika gyvensena ir nežino kai kurių esminių vaikų raidos, socialinio mokymosi ir kitų aspektų. Manau, kad jei bent 1–3 proc. auditorijos įsiklauso ir pabando keisti savo gyvenseną, tai jau didelis laimėjimas. Be to, nuostatų pasikeitimas čia taip pat svarbus. Pavyzdžiui, žmogus, kuris tikrai suvokia, kaip svarbu, kad pigus alkoholis nebūtų prieinamas vaikams bet kur ir bet kada, bus labiau linkęs palaikyti alkoholio akcizų didinimą, naktinės prekybos laiko ir prekybos taškų skaičiaus ribojimą. Viskas yra susiję ir nuostatos kartais tampa labai svarbios.

O jei kalbame apie asmeninės elgsenos keitimą, tai, matyt, didžiausia problema ta, kad gyvenimo būdą bandoma keisti kardinaliai ir iš karto. Kai viskas keičiasi per greitai ir be pasirengimo, tai neretai būna pasmerkta nesėkmei. Viską reikia planuoti ir pasirengti tam.

VEIDAS: Sulaukus penktadienio, pirkėjų krepšiuose dažniausiai žvanga stiklinė tara. Ar mes nemokame linksmintis be alkoholio?

A.V.: Drįsčiau sakyti, kad ne tiek nemokame, kiek nebandome. Užtektų pastebėti skirtingas situacijas: esant vienai jų žmonės žino, kad dalyvaus šventėje, kurioje bus geriama. Ten paprastai pradedama nuo alkoholio ir laukiama jo psichoaktyvaus poveikio, laukiama atsipalaidavimo, tada įsibėgėja ir bendravimas. Iki tol bendravimas paprastai būna sunkesnis ir vangesnis.

Ir kita situacija, kai žinoma, kad alkoholio gerti nebus galima. Tada žmonės nieko nelaukdami bando rasti pašnekovų, palaikyti pokalbį ir bendrauti be psichoaktyvaus poveikio. Įdomu tai stebėti iš šono. Blaivus bendravimas visuomet yra kokybiškesnis, kultūringesnis, turiningesnis, retai baigiasi vulgarumu, įžeidimais ar konfliktais.

Mes jau nuo mažens neįsivaizduojame šventimo be alkoholio. Vien mintis apie tai kai kuriems atrodo labai radikali. Tačiau, kaip ir sakiau, dauguma žmonių yra net nebandę linksmintis be alkoholio.

Dažniausiai linksmintis su alkoholiu pradedama dar paauglystėje, ir neturime jokios linksminimosi blaiviai patirties. Daliai vaikų tėvai jau nuo kelerių metukų duoda gerti limonadinio „šampano“, taip tik sustiprindami šventės su gėrimu nuostatą. Vėliau kai kurie tėvai nepilnamečiams vaikams patys perka alkoholio, norėdami „išmokyti gerti kultūringai“ ir nesuvokdami, kokios pražūtingos yra tokių mokymų pasekmės. Tačiau Lietuvoje atsirandantys bandymai pateikti blaivaus laisvalaikio alternatyvų rodo, kad žmonėms jų reikia, kad lietuviai moka linksmintis būdami blaivūs.

Deja, vaikų ugdymo įstaigose blaivaus linksminimosi alternatyvų nesistengiama kurti. Kai kuriose mokyklose visiškai išnyko diskotekos, o ir buvusiose alkoholis paslapčiomis liedavosi, nes niekas nemokėjo vaikų užimti taip, kad jiems nereikėtų svaigintis atėjus pašokti. O vėliau, jau suaugus, daug lengviau tampa prisigerti, nei ieškoti prasmingų ir įdomesnių pramogų ar atsipalaidavimo po sunkaus darbo formų.

VEIDAS: Vis dažniau organizuojamos įvairios blaivios iniciatyvos, pavyzdžiui, bėgimas už blaivią Lietuvą, vakarėliai be alkoholio ir pan. Ko prie viso to dar trūksta? Gal mūsų pačių ar valdžios didesnio sąmoningumo ir įsitraukimo?

A.V.: Na, tos iniciatyvos vis dar tebėra asmeninės ar entuziastų puoselėjamos. Net ir tam, kad jos plistų, reikalingos lėšos: informavimui, technikai, atributikai ir t.t. Tai nėra sistema, o tik entuziastų iniciatyva kuriami pavyzdžiai. Norint, kad tai taptų norma, prieinama kiekvienam Lietuvos gyventojui, reikalingos lėšos, kurios leistų labiausiai nuskriaustiems vaikams ar atokiau nuo didelių miestų gyvenantiems žmonėms taip pat dalyvauti tokiose iniciatyvose.

Visi suprantame, kad pramogos taip pat yra verslas, kuris veikia pagal tam tikras taisykles. Iš pradžių projektas turi būti reklamuojamas, patrauklus ir pan. Tik vėliau tai tampa tam tikru įprastu reiškiniu. Gal ir paradoksaliai skamba, bet sveiką gyvenseną taip pat reikia reklamuoti. Niekam nebus įdomu, jei atėję blaiviai pasilinksminti pakliūsite į niurzgų vakarėlį, kuriame bus kalbama tik apie rimtus dalykus. Jauniems žmonėms reikia atsipalaiduoti, pašokti, „nutrūkti“. Tam reikia ir muzikantus pasamdyti, ir tinkamą aplinką sukurti.

Jau buvo gimusi viltis, kad dalis tabako akcizų bus skirta sveikesnio gyvenimo būdo propagavimui, socialinei reklamai ir kt, bet tai vilčiai nebuvo lemta tapti realybe. Belieka tikėtis, kad žmonės patys domėsis ta veikla, prisidės prie iniciatyvų, padės jas plėsti. Dar neišnaudotas visuomeninės veiklos potencialas – vis dar laukiame, kol kažkas kažką padarys už mus.

VEIDAS: Kiek lemia autoritetų pavyzdys? Na, kad ir žymių žmonių, dėl mados ar kitų paskatų baruose gurkšnojančių nealkoholinius gėrimus? Ar įmanoma „užsikrėsti“ sveikuoliškumu?

A.V.: Autoritetai mums visiems yra labai skirtingi. Tačiau yra ir universalių elgesio modelių ar autoritetų, iš kurių tikimės vienokio ar kitokio elgesio. Todėl labai pykstame ant girto policininko ir esame atlaidesni girtam gydytojui. Vis dėlto iš kai kurių žmonių tikimės savotiško pavyzdžio, kaip reikėtų elgtis. Tokiais žmonėmis mums dar neperžengus namų slenksčio tampa mūsų tėvai. Vėliau dairomės į mokytojus, gydytojus, dvasininkus, policininkus, atlikėjus, politikus. Jei visiems jiems įprasta viešumoje kilnoti taurelę, rūkyti, keiktis, pažeidinėti eismo taisykles ar kitaip netinkamai elgtis, nereikėtų stebėtis išgirdus komentarų, kad jei jau jie tai daro, tai kas belieka „paprastam žmogui“. Tik retas susimąsto, kad jie tokie pat „paprasti žmonės“. Jie taip pat gali būti priklausomi ar netinkamai išauklėti.

Gaila, bet tai negali būti mokytojo, gydytojo, dvasininko ar policininko pasiaiškinimas. Gal nuskambės keistokai, bet manau, kad jei tie žmonės negali susitaikyti su tuo, jog teks demonstruoti elgesį, kuris yra tinkamas ir reikalingas sveikesnei visuomenei fiziniu ir dvasiniu požiūriu, jiems reikėjo nesirinkti tokios profesijos. Rūkantis gydytojas padaro daug daugiau žalos nei prevencinių programų neįgyvendinanti mokykla. Su vaikais geriantis mokytojas per pusvalandį nubraukia visas prevencijas. Ir atvirkščiai – kai visuomenėje pripažinti autoritetai aiškiai pasisako apie tai, kad sveika gyvensena yra siekiamybė ir jų gyvenimo dalis, tai padrąsina daugelį abejojančiųjų, kokį gyvenimo kelią pasirinkti.

Mums visiems ir visada reikėjo, reikia ir reikės mokytojų ir pavyzdžių, kuriais norėsis sekti, būti panašiems, su kuriais sutaps mūsų pažiūros ir gyvenimo filosofija. Galiausiai juk labai svarbu nesijausti vienišam, ypač jei tas pasirinkimas, visuomenės požiūriu, yra vis dar gana radikalus.

VEIDAS: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. vienas šalies gyventojas suvartojo vidutiniškai 12,9 litro šalies mažmeninės prekybos ir maitinimo įmonėse įsigyto alkoholio, o tai yra 0,1 litro mažiau nei prieš metus. Padėtis lyg ir neblogėja, tačiau savaitgaliais barai pilni, o alkoholio skyriai šluojami be perstojo. Galiausiai prie muštynėmis pagarsėjusio baro buvo žiauriai sumuštas menininkas Tomas Dobrovolskis. Kiek dar gyvybių reikės paaukoti, kad valstybė imtųsi priemonių, jog panašių incidentų nebūtų?

A.V.: Turbūt čia ir yra didžioji mūsų problema, kad susigriebiame tik tada, kai kas nors žūva ar nukenčia. Apie šią problemą kalbama jau daug metų, tik visuomet susiduriama su sunkiai įveikiama jėga: problemų gamintojais, kurie turi didelius finansinius išteklius, kurie gali pirkti plotus ir laiką žiniasklaidoje, manipuliuoti politikų ir visuomenės nuomone, klaidinti, reklamuoti.

Labai sunku suvokti, kodėl visuomenės sveikata politikų iki šiol yra vertinama ne kaip ekspertinė ar mokslinė sritis. Juk būtų labai keista, jei politikai imtųsi spręsti, iš kokių medžiagų turi būti statomi tiltai ar kokie vaistai turėtų būti naudojami vienai ar kitai ligai gydyti. Politikai tokiu atveju priima tik principinius sprendimus: kad tiltas turi būti statomas, o ligos – gydomos. Visa kita paliekama tiems, kurie žino, kaip tą padaryti.

Šiuo atveju politikai sprendžia beveik viską, ir tada paaiškėja, kad nepriklausomai nuo to, kokie žmonės – menininkai ar paprasti kaimo gyventojai – žuvo, prasigėrė ar kitaip nukentėjo, tai jų problema. Ir negalima liesti verslo, kuris kuria darbo vietas. Paprasčiau sakant, nors valstybė yra deklaravusi siekį mažinti alkoholio ar tabako vartojimą, labai sunku priimti sprendimus, kurie suvaržytų šiuos verslus. Tikima, kad žmonės perka vis daugiau cigarečių bei alkoholio ir kartu mažiau vartoja šių produktų. Ir visiems, kurie supranta, jog tai nėra įmanoma, pasidaro labai aišku, kad sprendimo, matyt, teks palūkėti.

Teks laukti tol, kol visuomenė pradės reikalauti iš politikų priimti tokius sprendimus, kurių reikia visai ar didžiajai daliai visuomenės, o ne tik kai kurioms verslo grupėms. Todėl labai svarbu domėtis politika, politikais ir jų sprendimais, kad per rinkimus būtų lengviau pasirinkti ir nedaryti nuolatinių klaidų.

Tik atsakomybė gali priversti politikus atsižvelgti į visuomenės nelaimes. Jei atsakomybės nebus, ir toliau skaitysime straipsnius apie žuvusius ir laidojamus žymius ir ne tokius žinomus žmones.

Ieva Liškevičiūtė

Teatras be arogancijos ir aktoriaus kulto, teatras iš pasiaukojimo – tai Karolinos Žernytės pojūčių teatras. Čia žiūrovas svarbesnis už aktorių, o kiekvienas vaidinimas nepakartojamas tiesiogine prasme.

Ieva Liškevičiūtė

„Beveik visi mano darbai – eksperimentai. Nematau prasmės šiais laikais kartoti tai, kas jau padaryta. Ir ypač kai esi režisierė moteris. Kad kažko pasiektum (omenyje turiu ne materialius pasiekimus), reikia turėti savo matymo kampą“, – dėsto „Veido“ kalbinama 28-erių jaunoji kūrėja Karolina Žernytė, dar neseniai studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), šiuo metu – nepriklausoma menininkė, sukūrusi unikalų, analogų Lietuvoje ir užsienyje neturintį pojūčių teatrą. Teatrą, skirtą akliesiems, ir ne tik.

Jaunoji menininkė kviečiama režisuoti Rusijoje: Maskvos lėlių teatre pastatytas spektaklis „Gegužės naktis“, Naberežnyje Čelnuose – „Ežiukas ir rūkas“, šiuo metu Irkutske statomas „Kalifas gandras“.

Ypatingą misiją mene atliekanti Karolina kantriai siekia tikslų ir turi aiškią kūrybinę viziją. Kurį laiką Kauno valstybiniame lėlių teatre dirbusi menininkė pasirinko sunkesnį kelią – laisvą individualią kūrybą. Tokia pradžia paprastai nebūna pelninga, bet vis dėlto, anot pašnekovės, vertinga.

VEIDAS: Esate pristatoma kaip lėlininkė, aktorė, režisierė. Minėjote, kad atliekate daugiu nei kelis vaidmenis: rašote scenarijus, vykdote įvairius projektus, kuriate lėles. Kuri veikla šiuo metu artimiausia? Kam skiriate daugiausiai laiko ir energijos?

K.L.: Kai daug dirbi, būtinai susiduri su įvairiais sunkumais. Kartais, atrodytų, visiškos smulkmenos, tokios kaip spektaklio administravimas, atima malonumą kurti, tai priverčia susimąstyti, ar man tikrai to reikia. Šiuo metu mano dėmesys grįžta prie ištakų – malonumo padėti kitiems. Ieškau būdų ir kuriu projektus, kurie tikrai būtų reikalingi jų dalyviams ir man pačiai.

Ko gero, artimiausias man yra pojūčių teatras. Tai mano kūdikis, kurio negaliu palikti be priežiūros, kad nesusirgtų, neišnyktų. O darbai lėlių teatro, edukacijos srityje yra labiau hobis. Jaučiu, jog man geriau sekasi kaskart daryti šiek tiek skirtingus dalykus, kad nepavargčiau nuo kartojimosi.

VEIDAS: Šiuo metu nepriklausote jokiam teatrui. Turbūt tą patį išgyvena dažnas kūrėjas – nenorą kurti pagal kažkieno taisykles, varžyti savęs. Tačiau vienam visada pavojingiau: didesni iššūkiai, daugiau progų būti nesuprastam. Kokie veiksniai motyvuoja?

K.L.: Sunku pasakyti, nes man atrodo, kad niekada neturėjau pasirinkimo. Atrodo, tarsi viskas buvo už mane nuspręsta kažkokių aukštesnių jėgų. Paprasčiausiai pildosi svajonės: kažkada norėjau režisuoti – dabar tenka. Norėjau keliauti – prašom, aplankau po kelias šalis kasmet. Bet svajoti reikia atsargiai. Kai apima nuovargis ar atsiranda koks laiko tarpas be darbo, pajuntu ir sunkumus – namų neturėjimą, tai, kad nuolat esu ne komforto zonoje, nes nuolat eksperimentuoju ir nežinau, koks bus rezultatas. Kartais jaučiu, kad rutinos nebuvimas išsunkia visas jėgas ir nebeturiu ko atiduoti kitiems. Lygiai tas pats ir motyvuoja – naujos kelionės, nauji iššūkiai, galimybė suteikti džiaugsmo kitam.

VEIDAS: Sukūrėte pojūčių teatrą neregiams ir sykiu matantiesiems, tai visiškai unikalus dalykas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip kilo idėja kurti neregiams? Kiek pačiai artimas santykis su nematančiu žmogumi?

K.L.: Idėja kilo iš didelio noro suteikti aktoriui galimybę pasiaukoti žiūrovui, be arogancijos, be teatro ar aktoriaus išaukštinimo. Norėjau, kad žmogus, atėjęs į spektaklį, būtų jo veiksmo centre, būtų svarbesnis už vaidinantįjį. Tuomet ir kilo mintis, kad žiūrovas, kuriuo tikrai reikėtų nuoširdžiai rūpintis ir padėti suprasti spektaklį, galėtų būti nematantis – neregys arba užrištomis akimis.

Su aklųjų ir silpnaregių bendruomene susipažinau tik pradėjusi eksperimentą, o dabar nuolat su jais bendrauju. Daugelis aktyvių šios bendruomenės narių – nepaprastai šviesūs, optimistiški, savarankiški žmonės. Man šios savybės yra didesnė reginčiųjų ir nereginčiųjų skirtybė, nei negalėjimas matyti. Mums tik mokytis belieka.

VEIDAS: Jūsų spektaklius galima vadinti socialiai jautriu teatru. Jų metu kiekvienas pagal atsineštą patirtį patiria skirtingų išgyvenimų. Tai savotiškas savęs išbandymas, netgi savišvieta. Ko moko jūsų teatras?

K.L.: Nenoriu moralizuoti, dėl to ir kuriu. Kiekvienas spektaklis, kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, turi savo atskirą temą. Pavyzdžiui, Naberežnyje Čelnuose, Tatarstane, Rusijoje, sukurtas „Ežiukas ir rūkas“ apie aplinkos taršą, o šiuo metu Irkutske, Sibire, statomas „Kalifas gandras“ apie dabartinius „Google“ kartos vaikus. Bet mano spektakliai savo forma provokuoja veikti vaizduotę, klausia, kiek išdrįsi jai pasiduoti. Kai kurie dalyviai pameta spektaklio liniją, nes pasineria į garso, kvapo ar prisilietimo sukeltus prisiminimus. Tada prasideda nauja, visiškai individuali istorija, ir, manau, tai yra nuostabu.

Labai įdomu stebėti, kaip pasikeičia žmogus, užrišus jam akis: daugelis labai susikausto, bet kai kurie, priešingai, atsipalaiduoja ir leidžia sau elgtis nelogiškai, neapgalvotai. Po spektaklių dažnai vyksta diskusija ir tada išryškėja įvairiausios temos – nuo neregių problemų, žmonių skirtumų iki to, kiek žiūrovas gali sau leisti teatre ir kodėl mes save varžome.

Man rūpi, kad žiūrovas jaustų, jog yra svarbus. Dabartiniam teatrui trūksta saikingos ir taiklios provokacijos. Paslėptas moralas, pamokymas dabartinio žiūrovo nepaveiks. Man atrodo, pagaliau ir į Lietuvos teatrus ateina supratimas, kad nereikia žiūrovo tik linksminti arba grūmoti, neva koks pasaulis baisus ir iki ko mes nusiritom… Man patinka salėje jausti sutrikimą, nejaukumą, nepatogumą. Arba palaikymą, įsitraukimą, dalyvavimą. Svarbiausia – neleisti likti abejingiems. O tai labai įprasta klasikiniame teatre, kur publika slepiasi tamsoje.

VEIDAS: Kai kuriems pojūčių teatras yra galimybė atsidurti neregio vietoje. Kokios paprastai būna žmonių reakcijos, išgyvenimai po spektaklių?

K.L.: Daugeliui po spektaklio reikia laiko atsigauti, jie tarsi pabunda iš intensyvios meditacijos. Paprasčiau su vaikais – jie nori dar. Tačiau daugelis susimąsto apie tai, kaip reikia gyventi nematant. Dažniausiai po spektaklio žmonės labai nuoširdžiai dėkoja, atsiranda labai šiltas ryšys tarp aktorių ir žiūrovų. Man atrodo, kad rūpinimasis kitu ir jausmas, kad tavimi rūpinamasi, yra labai stiprus dalykas. Būna ir ašarų. Man pačiai įdomiausi pačių atlikėjų išgyvenimai: nesvarbu, ar prieš spektaklį buvo pykčio, nuovargio, nusivylimo, – jam pasibaigus visi būna tarsi išsivalę ir įsikrovę teigiamos energijos.

VEIDAS: Kiekvienas savo gyvenime patiriame įvairių baimių, kompleksų. Žmonės dažnai vengia kontakto su socialiai pažeidžiamais žmonėmis, nes tai verčia jaustis nejaukiai, nepatogiai. Ar pačiai teko peržengti šį barjerą?

K.L.: Be abejo, ir iki šiol tenka. Pati viduje jau senokai neskirstau žmonių į reginčius ir akluosius, su visai bendrauju taip pat. Bet juk yra ir kitų barjerų – elgetos, girti žmonės gatvėje. Kartais pasitaiko situacijų, kai reikėtų padėti, bet nedrįstu, atrodo, kad nesugebėsiu.

VEIDAS: Pernai gruodį uostamiestyje kartu su Klaipėdos jaunimo teatru (KJT) pristatėte savo naują spektaklį „Akmuo vanduo geluonis“. Kuo šis spektaklis skiriasi nuo ankstesnių? Kokia spektaklio pagrindinė idėja?

K.L.: Šis spektaklis man pačiai – didelis šuolis į priekį. Jame daug daugiau vietos dalyvio vaizduotei, daug aštresni pojūčiai. Jo veiksmas remiasi lietuvių mitologijos elementais, o pati forma atitinka lietuvių fatalizmo bruožą – žmogų gyvenimo ratu veda laimių verpiamas siūlas. Mes klausiame, kiek turime paklusti tam iš anksto nulemtam keliui, kas mes buvome ir kas būsime po šitos žmogiškos pergimimų stotelės. Kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, dailininke Egle Lekevičiūte ir dramaturgu Kristupu Saboliumi ieškojome, kaip subtiliai perteikti jautriausius lietuvių mitogolijos aspektus. Pasitikėjimas likimu, glaudus ryšys su gamta, pagarba ir atjauta viskam, kas aplinkui, – man atrodo, tai mums įgimti, bet pamiršti bruožai, kuriuos bandome atgaivinti per įvairius atmintį ir jausmus provokuojančius pojūčius.

VEIDAS: Kuo svarbus eksperimentas tavo darbuose?

Beveik visi mano darbai – eksperimentai. Nematau prasmės kartoti tai, kas jau padaryta. Ypač šiais laikais, ir dar kai esi režisierė moteris. Kad kažko pasiektum, reikia turėti savo matymo kampą. Ir aš kalbu ne apie materialius pasiekimus.

VEIDAS: „Akmuo vanduo geluonis“, ko gero, įgyvendinamas tik kamerinėje aplinkoje. Iš to daug neuždirbsi…

K.L.: Tikrai ne. Bent jau mūsų mažoje šalyje ir esant mažai vaikštančiųjų į teatrą. Nors aš manau, kad ir šį spektaklį būtų galima neblogai parduoti, – juk tai gili ir asmeniška meno terapija su teatro elementais. Deja, mūsų publika kol kas nerodo noro palaikyti eksperimentus ir surizikuoti nueiti į jaunų kūrėjų spektaklius. Tikiuosi, kad tai – tik laiko klausimas.

VEIDAS: Jūsų darbais domisi užsienio teatrai, ir ypač Rusijos. Koks Rusijos žiūrovas, kaip jis reaguoja į tavo kūrybą?

K.L.: Rusija – didžiulė, žmonės ten labai skirtingi. Bet jie daug nuoširdesni nei Vakarų europiečiai. Mūsiškiai žiūrovai, pavyzdžiui, palyginti su Olandijos, tikrai nuoširdūs ir šilti, bet tokių emocingų padėkų kaip Rusijoje iš lietuvių tikrai nesu girdėjusi. Ten gaji tradicija vaikščioti į teatrus, o „Pribaltikos“ kūrėjus jie itin mėgsta. Tiesa, eksperimentų ten dar mažiau ir juos sunkiai pripažįsta, bet, man atrodo, smalsumas nugali.

Negaliu nuneigti, kad jiems naudinga mane kviesti, nes darbas su neįgaliaisiais, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami, šiuo metu mielai remiamas, sekama kitų šalių pavyzdžiu. Tad jaučiu nuoširdų palaikymą.

VEIDAS: Turbūt kol kas geriau žinomas tavo, kaip lėlininkės, amplua. Kuo tau įdomus šis teatro žanras?

K.L.: Tai labai plati tema. Kaip ir pats lėlių teatras. Jis įdomus savo neribotomis galimybėmis, jautrumu, originalumu. Tą, kas šiuo metu dedasi pažengusiuose lėlių teatruose ir trupėse visame pasaulyje, galėčiau pavadinti vaizduotės galimybių švente. Ir ne tik kūrėjų, bet ir žiūrovų: juk jie patiki, kad lėlė – tai gyvas organizmas ir kad, tarkime, žaislinio lėktuvėlio sudužimas yra tikra katastrofa. Taip pat mane žavi lėlių teatro preciziškumas ir subtilumas: čia menkiausia detalė gali daug papasakoti, nekoordinuotas judesys – sugriauti iliuziją. Tai sunkus darbas ir savęs atsisakymas, bet tai nuostabu.

VEIDAS: Statant vieną pirmųjų aklųjų spektaklių „Bitinėlio pasaka šešiems pojūčiams“ tau teko nemažai laiko praleisti su vaikais. Kaip jie priima šį teatrą?

K.L.: Vaikai yra nenuspėjami, su jais visada sunkiau, bet ir smagiau. Jie jaučia visus subtilumus ir neleidžia išsisukti. Jie smalsesni, dėl to per pojūčių spektaklius kartais tenka jėga traukti daiktus iš rankų, kartais net sugadinant rekvizitą. Ypač įdomūs neregiai vaikai – jų netgi fizika skiriasi, atrodo, kad jie klausosi visu kūnu ir yra daug atviresni už kitus.

Antrus metus dirbu Lietuvos mokyklose projekte „Kūrybinės partnerystės“. Per jį supratau, kad dabartiniai vaikai, nors mažiau skaito ir sunkiau reiškia mintis, ne ką mažiau tiki stebuklais ir turi lakią vaizduotę. Kai tenka drausminti didelę grupę vaikų ir, regis, jau baigiu prarėkti balsą, pakanka apsimauti pirštininę lėlę ir tyliai paprašyti tylos. Veikia net ir su paaugliais.

VEIDAS: Ką ketini nuveikti artimiausiu metu?

K.L.: Tobulinsiu tai, ką jau darau. Ieškosiu galimybių gastroliuoti su lietuviškais spektakliais. Planuoju naujus projektus ir premjeras, artimiausia – Irkutske. Taip pat ieškau naujų ryšių, atsiranda naujų galimybių Europoje, pavyzdžiui, naujas tarptautinis projektas teatro festivalyje Vokietijoje, Duisburgo mieste, ir kitur. Mano galva visada pilna naujų idėjų. Tik reikia daug darbo, kad apie jas būtų galima bent jau kalbėti.