Tapytojas Bronius Gražys įsitikinęs, kad nugriauti mieste seną namą yra tas pat, kaip nukirsti miške seną medį: ir vienu, ir kitu atveju atmintyje lieka žiojėti žaizda. Tačiau pokyčiai nebūtinai į bloga.

Renata Baltrušaitytė

„Tapyba irgi yra šviesa“, – konstatuoju apsidairiusi, nes kino žmonės analogiška fraze pernelyg pamėgo šviesą uzurpuoti sau. „Meno nišos“ didžioji salė – šviesi, o jos sienomis šonas prie šono, tarsi vagonas prie vagono, lygiais bėgiais „važiuoja“ ilgas įvairiaformių Broniaus Gražio paveikslų sąstatas.

Jeigu tai, kaip skelbia parodos pavadinimas, yra aliuzija į „Vieną gatvę“, pirmiausia šauna galvon sostinės Vokiečių gatvė, kurioje ant karo griuvėsių išdygusią ištisinę namų liniją architektai pašaipiai vadina arba traukiniu, arba soliteriu.

Betgi atidžiau įsižiūrėjęs į tapytojo nužymėtą topografiją matai ne reprezentacinius senamiesčio vaizdelius, o greičiau kreivą šleivą ir praeities ženklų gausa įdomų kvartalą, beviltiškai mėginantį prisitaikyti prie sterilios stiklinės nūdienos. Tie kosmetiniai bandymai palaikyti tariamą jaunystę ironiškai primena filmo „Amžinai stilingos“ aštuoniasdešimtmetes herojes, išdažytas ryškiomis elektrinėmis spalvomis: sienos trupa, o paskiri fasado fragmentai mėgina gelbėtis kaip išmano.

Būtent spalvinis kodas yra labai svarbus B.Gražio parodos chronologiniam pasakojimui: tai, kas sena ir tikra, žvelgia į žiūrovą kukliais natūraliais žemės tonais, ir priešingai – tai, kas nauja, dažniausiai žilpina akį ateiviškais neonais.

Tapytojas kaip demiurgas

B.Gražys, tarsi koks Algimantas Kunčius, mėgsta stebėti debesis. Ir tapo juos parinkęs dėkingą, kontrastingą šviesą, kai saulė stypso prie pat dangaus uždangalo krašto, dar kelios akimirkos – ir nebyli drama išvirs į kitokį, šviesų ar tamsų, būvį. Laike sustingusių pastatų, kaip žemiškojo gyvenimo pavidalų, monotonija ir ją atsverianti amžinybės dinamika virš stogų.

Tapytojui, kitaip nei fotomenininkui, nebūtina valandomis tykoti „gero apšvietimo“: dangaus dramą jis demiurgiškai režisuoja pats. B.Gražys yra ne kartą pasakojęs, kad molberto nešti iš dirbtuvės apskritai nemėgsta: įspūdžiui išsaugoti užtenka greitomis užmesto eskizo, nuotraukos ar tiesiog atidesnio žvilgsnio. „Užsidarius dirbtuvėje, atmintyje pirmiausia iškyla suintrigavusios detalės, o visos kitos savaime atkrinta kaip ne tokios svarbios. Taip tampi savarankiškesnis, nes natūroje kiekviena aplinkos detalė tave stipriai „atakuoja“, – aiškina pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Penktadienį jubiliejų švęs tapytojas Audrius Gražys. Šiuo metu Vilniuje veikia net dvi jo darbų parodos: galerijoje „Juozas Art“ ir viešbučio „Kempinski“ konferencijų salėse.

Dailininkai mėgsta pasigirti tuščiomis dirbtuvėmis: suprask – suvežiau parodų salėn viską, ką turėjau, o paskutinį darbą, kurio trūko, šiąnakt nutapiau. Visa kita išpirkta. Naudokitės proga, ponai.
Tuo tarpu Audrius prie galerijos durų atrieda aukštu minivenu ir iš jo plėvele aptrauktų paketų prineša tiek, kad įvertinus erdvę plika akimi matyti – eksponuoti pavyks geriausiu atveju pusę. Neslepia, kad antra tiek darbų dar liko dirbtuvėje.
„Gal jūsų minimi dailininkai mažai dirba? Aš, Lietuvoje būdamas, visą laiką gyvenau iš meno, bet tokio atvejo, kad viską iš dirbtuvės būtų išnešę, nepamenu“, – šypsosi paveikslus prie salės sienų ramstantis jubiliatas.
Pačiam Audriui paroda „Aukso amžius“ galerijoje „Juozas Art“ – jau šeštasis viešas personalinis darbų pristatymas per nepilną pusmetį. „Pastaruosius penkerius metus labai įtemptai dirbau. Tiesa, Briuselyje tenka dėmesio skirti dukrai Urtei, po pamokų vežioti ją į būrelius, o tai tokio dydžio mieste atima nemažai laiko. Bet nuomojamės butą su palėpine dirbtuve dizainerės name, kuriame ir anksčiau tik menininkai gyvendavo. Viskas šalia, todėl darbą su šeimos pareigomis pavyksta derinti“, – pasakoja menininkas.
Savo didelę vilnietiškąją dirbtuvę, kurioje anksčiau rengdavo vakarėlius, filmavimus ir dailės pamokas, Audrius užleido gyventi jaunai dainininkei, kuri po vienu stogu puikiai sutaria su jo paliktais paveikslais.

Įgyvendino tėvo svajonę

Jubiliejinį vakarą A.Gražys žada kukliai paminėti su šeima Briuselyje. O Lietuvoje likę draugai artėjančio penkiasdešimtmečio proga turėjo galimybę dailininką pasveikinti per parodos atidarymą. Čia buvo pristatytas ir jubiliejinis A.Gražio tapybos katalogas „Paralelės“, kuriame pats menininkas savo kūrybinį kelią suskirstė į dešimtį ciklų.
„Atsigręžęs atgal pastebėjau, kad mano kūrinius galima skirstyti į ciklus. Kartais jie susipina, kartais prie panašios stilistikos grįžtu po dešimtmečio su nauja idėja – ir senasis ciklas atsinaujina. Tačiau visi jie vienas po kito ėjo nuosekliai, staigių posūkių nebuvo. Pradėjau nuo ciklo „Toliai“, kuriame daug horizontalių linijų. Kodėl? Esu kilęs iš Klaipėdos, ir paslaptingi pajūrio horizontai, kurie besiartinant tolsta, įsispaudę mano atmintyje. Horizonto nepagausi ir nenupirksi,“ – įsitikinęs A.Gražys.
Ir priduria, kad pajūrio niekada neįvertini gyvendamas šalia. Kai tik išvažiuoji toliau – iškart pajunti, kaip jūros pasiilgsti, o ten ji neatrodo svarbi. Vaikystės vasaras Audrius dažniau leisdavo tėčio tėviškėje Aukštaitijoje prie Duokiškio, o ne Baltijos paplūdimiuose.
Dailės pomėgį Klaipėdos senamiestyje užaugęs Audrius taip pat perėmė iš tėvo – garsaus aktoriaus Broniaus Gražio. „Tėtis jaunystėje pats svajojo apie dailės institutą, bet pamatęs, kokius darbus pristatė kiti kandidatai, savus suplėšė ir įstojo konservatorijon. Prie tapybos jis grįžo gerokai vėliau, kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Kai buvau mažas, tėvai, išeidami spektaklio vaidinti, kelioms valandoms palikdavo mane namie vieną ir aš paišydavau. Šeimos aplinka buvo meniška, draugai irgi menininkai – nelabai turėjau galimybių kitur nuklysti. Lankiau dailės mokyklą, po aštuonių klasių išvažiavau mokytis į Kauną – S.Žuko taikomosios dailės technikumą. Vidurinėje mokslai nelabai sekėsi, todėl norėjau greičiau imtis menų. Niekada dėl to nesigailėjau, pasirinkimas pasirodė teisingas“, – jubiliejaus išvakarėse džiaugiasi menininkas.
O kabinti darbus, rengiantis parodai, jam jau nebe pirmą kartą padeda sūnus Rapolas – profesionalus dizaineris.

Tapo L.Donskio portretą

Naujausią dailininko paveikslų ciklą inicijavo netyčia nusipirkti blizgantys dažai. Pasvarstęs, kad išmesti neverta, Audrius pradėjo improvizuoti blizgesio fragmentais. „Pamačiau, kad suderinti su įprastais dažais jie įdomiai atrodo, be to, skirtingai atrodo priklausomai nuo žiūrėjimo kampo ir apšvietimo: vienaip ryte, kitaip vakare. Visada patiko ieškoti, bandyti kažką nauja“, – neslepia pašnekovas.
Nors „Aukso amžiuje“ portretų beveik nematyti, menininkas prisipažįsta mėgstantis juos tapyti, mėginti teptuku pagauti pozuotojo charakterį. „Briuselyje pradėjau tapyti Leonido Donskio portretą. Labai įdomus darbas, nes tapydami galime pasišnekėti. O šnekamės apie viską: nuo muzikos – seno roko ir gero džiazo iki politikos ir meno filosofijos. Jei su žmona važiuojame į geros parodos atidarymą, stengiamės pasiimti ir Leonidą, kad jis, kaip filosofas, galėtų mums apie vaizduojamo laikmečio kontekstą papasakoti. Netrukus aplink jį galerijoje ar muziejuje susispiečia ištisas klausytojų būrelis“, – pasakoja A.Gražys.
O meninis gyvenimas Briuselyje toks intensyvus, kad netgi laikantis save smalsiu žmogumi dailininkas prisipažįsta visur nespėjantis. „Vilniuje parodomis nuolat užsiima maždaug dešimt galerijų, o Briuselyje tokių galerijų penkiasdešimt. Vien karališkasis menų centras “Bozar” arba Rene Magritte’o muziejus ko vertas – ten vieną kartą apsilankyti neužtenka. O parodos keičiamos kas dvi tris savaites. Kaip sovietiniais laikais norėdami prasimušti visi važiuodavo į Maskvą, taip dabar vyksta į Briuselį. Bet čia išgarsėti dar sunkiau, nes pasiūla didžiulė. Jei ketini rengti parodą, erdvę privalai užsisakyti prieš metus ar dvejus. Aš pats sale, kurioje šįmet pavasarį Briuselyje buvo surengta paroda, pradėjau rūpintis prieš metus. Galerijos atstovams katalogo neužteko – būtinai norėjo išvysti ir pačių paveikslų. Tik jų parodęs buvau įrašytas į eilę“, – aiškina europietiškos tvarkos subtilybes pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.