BFL

Rugpjūčio pabaigoje pasklidusi žinia, kad iš krašto apsaugos ministrės patarėjo pareigų atsistatydina ir į JAV išvyksta buvęs kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis, kariškių ir su krašto apsauga susijusių asmenų buvo aptarinėjama su itin dideliu susidomėjimu. Daugelio nuomone, ministrės dešiniąja ranka visais kariniais klausimais buvusio generolo žodis lig šiol būdavo lemiamas tiek karinės doktrinos, tiek kariuomenės reformos, tiek kadrų klausimais.
„Daugelis, pasikeitus valdžioms, susigūžusių dabar išskleis sparnus, – pakomentavo vienas „Veido“ pašnekovas. – Kai nebeliko J.Kronkaičio, vėl prasidės varžybos dėl postų ir antpečių, nes pati ministrė nelabai nutuokia, kas ko ten vertas, ir visai nenutuokia, ko verti jų sprendimai kariniu požiūriu. Svarbiausia, kad kariuomenė galutinai lieka be generolo, nes daugumos dabartinių antpečiai turi vieną, bet esminį trūkumą – žvaigždžių kiekis teisingas, tik jos per didelės.“

Generolai auginami dešimtmečiais

Čia reikia paaiškinti, kad parengti visavertį generolą taikos metu, kai nėra paties objektyviausio kariškio sugebėjimų vertintojo – karo veiksmų, trunka mažiausiai 15 metų. Krašto apsaugos įstatymas, reguliuojantis aukštesnių karinių laipsnių suteikimą taikos metu, tiesiai nurodo, kad karininkas, pradėjęs tarnybą leitenantu, iki generolo normalia, bet įmanomai greita tvarka turi augti 20 metų. Tad, imant grynai teoriškai, Lietuvos kariuomenėje tik dabar turėtų atsirasti pirmieji generolai, turintys žemiausią – brigados generolo lapsnį.
O mes vien aktyvioje tarnyboje šiuo metu turime aštuonis generolus, kurių vienas – kariuomenės vadas Arvydas Pocius – turi generolo leitenanto (trys žvaigždės) laipsnį, trys – Oro pajėgų vadas Edvardas Mažeikis, Sausumos pajėgų vadas Jonas Vytautas Žukas, Lietuvos karinis atstovas prie NATO Vitalijus Vaikšnoras – turi generolo majoro (dvi žvaigždės), keturi – Jūrų pajėgų vadas Kęstutis Macijauskas, Nacionalinis karinis atstovas Vyriausiojoje NATO jungtinių pajėgų Europoje vadavietėje Algis Vaičeliūnas, NATO jungtinės vadavietės Europoje administracijos direktorius Gintautas Zenkevičius, Krašto apsaugos ministerijos pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius Almantas Leika – atitinkamai flotilės admirolo ir brigados generolų (viena žvaigždė) laipsnius.
Žinoma, dalis generolų savo karinę tarnybą pradėjo dar sovietų kariuomenėje, tad aukščiausių vadų laipsnius gavo ne per anksti, perėję visą tarnybos grandinę – nuo leitenanto iki generolo (pavyzdžiui, E.Mažeikis iki pirmojo, brigados generolo laipsnio augo 21 metus, V.Vaikšnoras – 23 metus, A.Vaičeliūnas – 18 metų, K.Macijauskas – 21 metus ir pan.).
Tačiau norint parengti visavertį generolą reikia, kad jis ne tik ištarnautų numatytą minimalų tarnybos laiką. Dar reikia, kad karininkas, prieš tapdamas generolu (o ir vėliau, juo tapęs), turėtų patirties vadovauti jo laipsnį atitinkančiam kariniam daliniui ar junginiui. Štai šiuo požiūriu Lietuvos generolai, atsižvelgiant į mūsų kariuomenės dydį, turi labai rimtų problemų.
Teisybės dėlei – ne vien Lietuvos, bet ir daugelio kitų mažesniųjų NATO valstybių generolai. Pavyzdžiui, jei imsime naująsias NATO nares, kurios kadaise buvo Varšuvos pakto narės, tai visaverčių generolų, pajėgių ne teoriškai, o praktiškai planuoti ir vadovauti armijos masto operacijoms, turi tik Lenkijos kariuomenė. Būtent jos, kadaise antros po sovietų pagal dydį Varšuvos pakto kariuomenės vadai tiek nacionalinėje, tiek Maskvos karo akademijose buvo rengiami kaip operatyvinio lygmens generolai. Kitų buvusių Varšuvos pakto kariuomenių generolai būdavo rengiami tik taktinio lygio užduotims vykdyti – vis tiek jų kariuomenės savarankiškai veikti buvo per mažos, tad karo atveju būtų buvusios įtrauktos į sovietų generolų vadovaujamų operatyvinių junginių sudėtį.

Generolas generolui nelygu

Toks pat neoficialus, bet labai akivaizdus generolų rūšiavimas į visaverčius ir paradinius egzistuoja ir NATO. Kai J.Kronkaitis buvo tik paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu ir dar mažai žinomas savo kolegoms kitose NATO valstybėse, per vieną neformalų generolų pabendravimą prie kito, jiems pažįstamo Lietuvos atstovo priėję europinių NATO senbuvių kariškiai pasiteiravo, kas čia toks, kad šneka su jais ne tik kaip su lygiais, bet netgi šiek tiek iš aukšto. Gavę atsakymą: „Matote, prieš tapdamas Lietuvos kariuomenės generolu, J.Kronkaitis buvo JAV pulkininkas ir du terminus kariavo Vietname“, – europiečiai tik supratingai linktelėjo galvomis ir dagiau klausimų nebeuždavinėjo.
NATO savaime suprantama, kad neformalioje kariškių reitingų lentelėje kovinis JAV armijos pulkininkas stovi aukščiau už daugelį europinių generolų, kurių dauguma, iki NATO šalims plačiu mastu įsitraukiant į operacijas Irake bei Afganistane, mūšiui buvo vadovavę tik pratybų lauke, o tikrų kovos veiksmų nematę.
Sakoma, kad geras generolas turi kariauti du kartus: pirmą kartą – kapitonu, kad ir priešakinę fronto liniją pamatytų, ir jau pajustų, ką reiškia duoti įsakymus žemesnio laipsnio karininkams. Antrą kartą – jau būdamas generolu, kad nebesibaimintų, jog jo vaikai liks našlaičiai, bet kartu žinotų, ką jo duodami įsakymai reiškia tiems, kurie turės juos vykdyti priešakinėse linijose.
Apskritai, kai Lietuva tik įstojo į NATO, mūsų kariuomenė paradoksaliu būdu atsidūrė tarp tų nedaugelio Aljanso kariuomenių, kurioms vadovavo ne paradiniai generolai. Kariuomenės vadas generolas majoras J.Kronkaitis buvo, kaip jau minėta, du turus atkariavęs Vietname JAV armijos sudėtyje, o Lauko pajėgų vadas brigados generolas Valdas Tutkus – kariavęs kuopos vadu Afganistane sovietų armijos sudėtyje (beje, į Afganistaną rengęsi vykti Lietuvos kariai labai teigiamai atsiliepia apie paramą, kurią tuo metu gavo iš žinojusio, ką reiškia kariauti šioje šalyje, V.Tutkaus).
Savo generolų kovinės patirties atžvilgiu tuo trumpu laikotarpiu Lietuva NATO prilygo JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Turkijai – didžiausioms ir kariniu požiūriu stipriausioms Aljanso narėms. Tiesa, tų aktyvios tarnybos generolų tada tik du ir tebuvo, bet vienos mechanizuotos brigados su oro ir jūrų paramos elementais dydžio kariuomenei, kokią tuo metu turėjo Lietuva, daugiau generolų ir nereikėjo. Užtat toliau, netrukus po įstojimo į NATO, Lietuvos kariuomenėje ėmė dėtis, pašaliečio žvilgsniu, keisti ir sveiku protu nesuvokiami dalykai: nors pačių ginkluotųjų pajėgų dydis kasmet tik mažėjo, generolų skaičius ėmė augti kaip ant mielių.

Kariuomenė mažėjo, generolų daugėjo

Per septynerius Lietuvos narystės Aljanse metus generolo laipsnį turinčių (ar turėti galinčių) kariškių padaugėjo penkis (!) kartus – nuo dviejų iki dešimties. Generolo antpečius vienas po kito dėjosi Karinių jūrų pajėgų ir Karinių oro pajėgų vadai, nors tik porą visaverčių kovos laivų turinčiai flotilei vadovauti per akis būtų ir jūrų kapitono (t.y. pulkininko) antpečių, lygiai kaip ir transporto bei mokomųjų lėktuvų eskadrilei vadovauti pakaktų pulkininko.
Ir tai daugoka būtų, nes tokio dydžio pajėgoms nereikia nei savarankiškų štabų, nei savarankiškų užduočių – atsižvelgiant į Lietuvai galinčias kilti karines grėsmes, oro ir jūrų pajėgos karinio konflikto atveju tik rems sausumos pajėgas, tad ir vadovauti joms turėtų vienas, Jungtinis (arba Sausumos pajėgų) štabas su atitinkamais skyriais. Tačiau, auginant generolų skaičių, augo ir tų pačių Sausumos pajėgų štabų skaičius, kurių vienu metu tarp kariuomenės vado ir kovinius veiksmus vykdyti galinčios „Geležinio vilko“ brigados buvo net trys.
Tad nieko keista, kad 2009-aisiais krašto apsaugos ministrei patarinėti atvykęs J.Kronkaitis, susitikęs su kariuomenės vadu V.Tutkumi, pirmiausia paklausė: „Valdai, o kuris štabas yra tavo?“ Po to prasidėjo jau eilinė kariuomenės pertvarka, mažinant štabus ir pirmą kartą nuo 2004-ųjų oficialiai sumažinant leistiną ribinį generolų skaičių – nuo dešimties iki devynių. O nevykusios ankstesnės kariuomenės transformacijos programos autorius patyliukais buvo išsiųstas užsiimti administratoriaus darbu Briuselyje. Ministrė R.Juknevičienė netgi buvo užsiminusi, esą kadangi vienas generolo etatas iš viso nėra užimtas, reikės panaikinti dar vieną. Šis jos pareiškimas smarkiai suerzino kai kuriuos itin ambicingus pulkininkus, jau mačiusius save naujai sukurtų pajėgų vado vietoje, su atitinkamais antpečiais, bet kuriems tas pat J.Kronkaitis į akis pasakė, kad į generolus jie netinkami.
Beje, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad J.Kronkaitis yra, bent iš dalies, nepatenkintas savo paties pasirinkimu, paskiriant į kariuomenės vadus generolą A.Pocių. Vieno pokalbio metu jis suformulavo mintį, kad kariškis, savo karjeros laiptais nekilęs nuo pat pradžių, nuo apkasuose kartu su eiliniu kariu miegančio leitenanto, nepaisant visų kitų teigiamų savybių nėra tinkamas užimti aukštus postus. Nors A.Pociaus pavardė paminėta nebuvo, bet, be jo, šis apibūdinimas tinka nebent Sausumos pajėgų vadui Vytautui Jonui Žukui, kuris, kaip ir A.Pocius, tarnybą 1991-aisiais pradėjo iš karto majoru.