Tag Archive | "Faina Kuk­­liansky"

Būti žydu Vilniuje, 2016-aisiais

Tags: , , , , , ,


BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Šiųmetėje Kaziuko mugėje Vilniaus rotušės aikštėje įsikūrė triukšmingas žydų miestelis – su tradiciniais valgiais, amatais ir pramogomis. Sostinėje jau daug kas žino, kas yra tie beigeliai ir su kuo jie valgomi. Bet ar tebėra gyvas žydiš­ka­­sis Vilnius, ar stebime tik pastangas sukurti iliuziją gyvenimo, kuris liko praeity­je?

Žydiškos autentikos nebeliko

„Bet kaip jie padarys tikrą Vilniaus žydą?“ – Ka­­ziuko mugei dar tik artėjant, nerimo Lie­­tu­vos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuk­­liansky.

Ir ji teisi: vargu ar dabar kas nupieštų apiben­drintą Vilniaus litvako portretą, kai retas vil­nie­tis turi kaimyną žydą ar bent jau tokį pažįsta. Toks miestas, kai jo erdvė alsavo sodria žydiška at­mosfera ir apskritai šios tautybės vilniečių bu­vo kur kas daugiau negu lietuvių, – jau istorija.

Nereikia nė prieškario, dar ir prieš keturis de­šimtmečius Vilniuje buvo apstu bendrabūvį liu­dijančių ženklų. Tarkim, senieji Šnipiškių gy­ven­tojai lenkai vietos maisto parduotuvėlę va­din­davo „U Pupki“, pagal prieškario jos savinin­ko žydo pavardę. Pagerinti pinti sovietiniai ba­tonai buvo vadinami žydišku žodžiu chala.

Šiandien būtų tuščias reikalas Vilniuje ieškoti vietų, kur rastum gyvą, autentišką žydišką gy­venimą.

Tokių reliktų mieste buvo ne vienas. Kaip ir iš­­imtinai žydiškų salelių: vasarą 2-ajame Va­la­kampių paplūdimyje skambėjo vien tik jidiš kal­ba, žydai dominavo šachmatų klube Lu­kiš­kių aikštės pašonėje, kolekcionierių klu­be ant Tauro kalno. Kažkokiu būdu jie tebebu­vo išlaikę ir kai kurių amatų, tarkim, laikrodinin­ko ar juvelyro, monopolį.

Šiandien būtų tuščias reikalas Vilniuje ieškoti vietų, kur rastum gyvą, autentišką žydišką gy­venimą. Košeriniai restoranai, vieni atsirandantys, kiti išnykstantys, labiau traukia miesto sve­čius nei vietinius. Dar pastaruoju metu mies­­te ta­po madinga kepti beigelius. Tai iš Lie­tu­vos Di­džiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos žy­dų ben­druomenių kilę riestainiai, jidiš kalba va­dinami „beygl“. Dabar jie žinomi visame pa­saulyje, Lie­tuvoje – iš naujo atrandami. Pir­mie­ji to ėmėsi lietuviai, o šį vasarį „Beigelių krautu­vė­lę“ savo bendruomenės pastate atidarė ir žydai.

Lietuvos žydų istorija, be galo turtingi kultū­­riniai klodai saugomi prieš kelerius metus ati­­darytoje Žydų viešojoje bibliotekoje, įspūdin­gi renginiai vyksta Lietuvos žydų bendruome­­nės rūmuose ir Tolerancijos centre.

Vieniems atrodo, kad žydų Vilniuje nebėra, ki­tiems – kad jų labai daug.

Kur dar ieškoti žydiškojo Vilniaus? Pačių Vil­­­­niaus žydų? Paskambinus į Lietuvos žydų (lit­­vakų) bendruomenę atsiliepusi maloni mergi­na, vardu Monika, taikliai nusako situaciją: vieniems atrodo, kad žydų Vilniuje nebėra, ki­tiems – kad jų labai daug.

Anksčiau patyčios, dabar – mada

„Salomėjos Nėries, tuometę 23-iąją mokyklą mano laikais baigę vilniečiai sako, neva jie nie­­­­­ko nežino apie žydus. Kaip jie gali nežinoti, jei­­gu užaugo su žydais? Mano aplinkoje buvo taip: mes visi gimėme toje pačioje 1-ojoje tarybi­­­nėje ligoninėje, kartu lankėme 21-ąją vaikų dar­­­­želį, mokėmės 23-iojoje mokykloje – bent de­­­­­­šimt grupės, klasės vaikų buvo žydai“, – stebi­si žydų bendruomenei vadovaujanti 64 m. ad­vokatė F.Kukliansky.

Dar vaikys­tės kieme Faina sužinojo, kas yra antisemitiz­mas. Patyčios dėl tautybės ją persekiojo ir dar­­­želyje, mokykloje.

Sovietų okupuotame Vilniuje ji augo kartu su įvairių tautų bendraamžiais. Atsimena, pa­vy­dėjo kiemo draugėms lenkėms, nes sekmadie­niais jos eidavo į bažnyčią pasipuošusios spal­­vingais tautiniais rūbais ir grįždavo su cukri­niais gaideliais ir saldainių karoliais. Dar vaikys­tės kieme Faina sužinojo, kas yra antisemitiz­mas. Patyčios dėl tautybės ją persekiojo ir dar­­­želyje, mokykloje.

„Mane vadino žyde, aš duodavau į snukį. Kar­­­­­­tą ėjome su mama prospektu, pamačiau vai­­ką, kuris nuolat tyčiojosi iš mūsų berniukų, ir taip jį prilupau, kiek tik turėjau sveikatos. Vė­liau taip elgtis mokiau savo vaikus. Nes ir jie mokykloje kentėjo, nes buvo žydai. Dabar situacija visiškai kita“, – tvirtina F.Kukliansky ir iliustruoja ją savo šeimos pavyzdžiu.

Fainos anūką mokykloje persekiojo vienas ber­niukas, vis aiškino, kad žydai nužudė Kris­tų. Bet anūkas dėl to net neįsižeisdavo, nes ne­ži­nojo, nei kas tie žydai, nei kas tas Kristus. Sa­vo žydiškomis šaknimis, tautos istorija jis prade­da domėtis tik dabar, būdamas 16-metis.

De­vy­ne­rių metų anūkės draugė, išgirdusi, kad ji – žydė, apskritai nežinojo tokio žodžio, perklau­sė, ką tai reiškia. Ir turbūt nieko nuostabaus, kad žydai tam­pa nematomi, kai visoje Lie­­tuvoje jų priskai­čiuojama iki penkių tūkstančių.

Žy­dais dabar pasidarė ir tie, kurie niekada žy­dais nebuvo. Anksčiau jie buvo rusai, lietuviai, uk­rainiečiai – kas tik nori, tik ne žydai.

„Daug ar mažai – tai reliatyvu. Gal už mano lie­žuvį man duos per galvą, bet turiu pasakyti: žy­dais dabar pasidarė ir tie, kurie niekada žy­dais nebuvo. Anksčiau jie buvo rusai, lietuviai, uk­rainiečiai – kas tik nori, tik ne žydai. Taip bu­vo patogiau. Tarkim, baigusi universitetą 1977-aisiais aš ilgai negalėjau gauti darbo, nes bu­vau žydė, nepartinė, visi giminės užsienyje. Tik per didelį „blatą“ dėdė mane įkišo į miliciją. Bet daugumoje atvejų žydai negalėjo daryti kar­jeros, todėl visais būdais slėpė savo tautybę“, – primena advokatė.

F.Kukliansky šeimoje tokių atvejų nepasitaikė, išsižadėti tautybės atrodė baisi gėda. Lygiai taip pat ji vertina dabartinius atsivertimus siekiant gauti bendruomenės teikiamą socialinę pa­ramą ar tiesiog dėl mados būti žydu. Šiandien daug kas puola ieškoti savo žydiškų šaknų, kai kam net ir pavyksta.

„Tikrųjų Lietuvos žydų, kurie visada čia gy­veno ir kurių šaknys čia, dabar yra vos du trys šim­tai. Kur kas daugiau tų, kurie po karo čia at­­­važiavo iš Rusijos, Ukrainos. Ben­druo­me­nėje juos priimame kaip savus, nors esame skir­tingi. Jie ilgiau gyveno sovietinėje visuomenė­je, liko labiau jos paveikti negu žmonės čia, Lie­tuvoje“, – neslepia žydų bendruomenės pirmi­ninkė.

Dabartinių Vilniaus žydų – net kitas genotipas nei prieškarinių gyventojų.

Rekonstruoti Vilniuje prieš XX a. vidurio su­krėtimus buvusią bendruomenę, atkurti žy­diš­kąjį identitetą, galų gale sugrąžinti į miestą tuos kvapus ir spalvas, kuriais miestą turtino gau­siai čia gyvenę žydai, F.Kukliansky laiko ne­įmanomu dalyku. Dabartinių Vilniaus žydų – net kitas genotipas nei prieškarinių gyventojų.

„Mes kuriame naujadarą. Bandome sugrąžinti žmones prie žydiškumo. Tegul jie būna Europos, pasaulio gyventojai, bet juk kiekvienas turi savo šaknis, todėl privalo turėti bent menką supratimą apie savo religiją, tradicijas, istoriją“, – tikina Faina.

Galbūt žydiškasis Vilnius galėtų būti gaivinamas pagal Krokuvos pavyzdį, svarsto ji. Nors šiame Lenkijos mieste žydų bendruomenė nuo 70 tūkstančių prieškariu susitraukė iki kelių šim­tų gyventojų, atrodo, kad jų ten labai daug – Ka­zimiežo kvartale žydiškas gyvenimas tiesiog ver­da: gausybė restoranų, užeigų, krautuvėlių, jį garsina žydų kultūros renginiai, ypač visame pa­saulyje žinomas klezmerių festivalis.

Vilnius stebina gyva jidiš

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939-ai­siais, Vilniuje buvo 60 tūkst. žydų, arba 28 proc. miesto gyventojų. Šiandien nevienalytė jų bend­ruo­menė tepriskaičiuoja penkis tūkstančius per visą Lietuvą. Daug šeimų, kuriose tik vienas iš sutuoktinių yra žydas, ir tokių vis daugėja.

„Nežinau, kiek tiksliai jų yra, bet žinau, ko­kių problemų turime kapinėse. Mūsų konfesi­nėse kapinėse laidoti ne žydų negalima, o po­ros nenori būti išskirtos. Ką darome? Ne­ga­li­me sau leisti drastiškai keisti žmonių gyvenimo. Todėl suteikiame leidimą, net jei pirmas miršta tas sutuoktinis, kuris nėra žydas“, – apie būtinybę prisitaikyti prie gyvenimo aukojant tradicijas kalba F.Kukliansky.

Vis dėlto ji tiki, kad egzistuoja kolektyvinė kar­tų atmintis ir per ją žydiškasis Vilnius išliks gy­vas. Juo labiau kad miestas sugebėjo išsaugo­ti tokius turtus, kurių niekur kitur jau nebeliko. Vienas iš jų – gyva jidiš kalba.

Ne­ži­­nau, ar pasaulyje yra daugiau tokių bendruome­­­nių, kurių vadovai susėstų ir klausimus spręs­­­tų jidiš.

„Svečiams iš užsienio daro didelį įspūdį, kai mes savo posėdžius pradedame jidiš kalba. Ne­ži­­nau, ar pasaulyje yra daugiau tokių bendruome­­­nių, kurių vadovai susėstų ir klausimus spręs­­­tų jidiš. Tuo esame išskirtiniai, – neslepia pa­­­­sididžiavimo vilnietis Samuelis Levinas. – Daug kas sako, kad moka jidiš, bet jos pakanka tik keliems sakiniams. Pasaulio žydai dabar kal­ba angliškai, vis dažniau – ir ivritu, valstybine Izraelio kalba.“

Samuelis, ketvirtos kartos litvakas, jidiš iš­mo­ko savo vaikystės namuose Šiauliuose. Jo tė­­v­ai tarpusavyje bendravo tik šia kalba, ja ra­šė, buvo baigę jidiš mokyklas. Tad jis sako, kad jidiš jam įteikė pats likimas. Nes mokytis kal­bos, kuri, panašiai kaip lotynų, pritaikoma labai siaurai, išnyksta iš buitinės aplinkos, reikia stiprios motyvacijos.

Šiandien jidiš, kuri yra UNESCO nykstančių kalbų raudonojoje knygoje, moka apie de­šimt procentų Lietuvos žydų.

Atkūrimo darbai – su protėvių pagalba

S.Levino (70) biografija galėtų iliustruoti naujųjų laikų žydų istoriją. Rytų Europos žy­das, ieškantis prarastos tapatybės, vietos po sau­­­le sau ir savo šeimai – vilniečio gyvenimo ke­­­lyje bu­vo ne vienas apsisprendimo momentas.

Į Samuelio įpėdinio Mišos Ja­ko­bo va­dovaujamą gimnaziją veržiasi visų tau­ty­bių vilniečiai, įtaisyti čia savo vaikus – pres­tižo reikalas.

„Visi mes buvome homo sovieticus, praradę savo šaknis, istorinę atmintį. Baisiausia buvo tai, kad prie to pradėjome priprasti“, – pradeda sa­vo pasakojimą Samuelis. Vis dėlto anas gy­ve­ni­mo tarpsnis jam prasmingas Panevėžyje pa­liktu pėd­saku – statė, kūrė tuometę 15-ąją vi­durinę mo­­kyklą, penkerius metus jai vadovavo. Bet iden­­titeto klausimai S.Levinui, kaip ir dau­gu­mai jo tautiečių, tuomet nerūpėjo. Jis ne­ži­nojo nei savos istorijos, nei religijos, o ka­dangi ir mo­kykloje, ir studijų metais jo pagrindinė kalba bu­vo lietuvių, mokėjo ją tarsi būtų gim­toji, lin­ko prie lietuviškos tapatybės. Tik pra­­sidėjus At­gimimui suvokė: esu žydas.

S.Levinas ėmėsi žydų mokyklos atkūrimo, bu­­vo pirmasis jos direktorius. Tos pačios, kuri da­­bar vadinasi Vilniaus Šolomo Aleichemo gim­­na­zija ir yra viena geriausių mokymo įstaigų vi­soje Lietuvoje. Į Samuelio įpėdinio Mišos Ja­ko­bo va­dovaujamą gimnaziją veržiasi visų tau­ty­bių vilniečiai, įtaisyti čia savo vaikus – pres­tižo reikalas.

„Pagrindinė mūsų etikos, religijos vertybė yra vaiko mokymas. Šeimose atsisakoma visko, kad tik vaikui būtų suteiktas išsilavinimas, galimybė lankyti stiprią mokyklą, o to nesugebanti šeima laikoma bloga. Prieškario Lietuvoje bu­vo daug labdaros fondų, rėmusių nepasiturinčių šeimų vaikų mokymąsi“, – kuo ypatinga žy­dų edukacinė sistema, aiškina S.Levinas.

Į atkurtą mokyklą pirmaisiais metais plūdo ir suaugusieji. Tada, Atgimimo metais, žydų tau­ty­bės vilniečiams tapo jų gyvenimo centru, kur ne tik ieškota identiteto, mokytasi ivrito, ji­diš, tradicijų. Tuomet šimtai žydų ruošėsi išvykti į Iz­rae­lį, čia jie ieškojo atsakymų į šimtus klau­simų, tvar­­kėsi kelionės dokumentus, keitėsi dolerius, gau­dė naujienas apie Izraelyje anks­čiau įsikūrusius pažįstamus ir bičiulius.

Pradėdavo pasakoti, kad jo senelis draugavo su žydais, kiek gero buvo iš jų patyręs, išgirdau daugybę šviesių istorijų.

Iš ano laikotarpio Samueliui labiausiai įsimi­nė nepaprastas entuziazmas, visų noras pa­dėti. Mokyklos veikla buvo atgaivinta sunkiu vi­sai ša­liai metu, sovietų ekonominės blokados me­tais visko trūko. S.Levinui po institucijas te­ko vaikščioti kone su ištiesta ranka. Bet tereikėdavo prisistatyti, papasakoti apie atgimstančią mokyklą, ir dažnas lietuvis užsidegdavo no­ru prisidėti.

„Pradėdavo pasakoti, kad jo senelis draugavo su žydais, kiek gero buvo iš jų patyręs, išgirdau daugybę šviesių istorijų. Sutvarkydavau vis­ką, gaudavau ko tik trūko. Ir tai buvo kaip stebuklas. O savo bičiuliams žydams sakydavau: šiandien mums duris atidaro mūsų protėviai“, – prisimena jis.

Beje, atkuriant mokyklą sunkiai sekėsi ieškoti pedagogų. Žmonės nenorėjo palikti saugių darbo vietų ir žengti į nežinią. Tad Sa­mue­liui teko įkalbėti ne tik ivrito mokytojus, bet ir savo žmoną. Ji paliko darbą prestižinėje Sa­lo­mė­­jos Nėries mokykloje ir tapo pirmąja žydų mo­kyklos pradinių klasių mokytoja.

Sėkmė ir virtuvėje, ir pasauliniame fonde

1991 m. S.Levino šeima išvyko į Izraelį, ma­nė, kad visam likusiam gyvenimui. Sa­mue­liui tai buvo sunkus apsisprendimas. Jis jautėsi lai­mingas Vilniuje, paniręs į prasmingus darbus mokykloje, žydų bendruomenėje.

Pirmas sparnus iš Lietuvos pakėlė sūnus Ala­nas. Tuo metu jis studijavo chemiją Vil­niaus univer­­sitete, svajojo apie akademinę karjerą. Bet pa­gautas žydiško gyvenimo panoro įsi­tvirtinti is­to­rinėje žydų tėvynėje. Samuelio žmona sunkiai pa­kėlė šį išsiskyrimą, tad nutarė išvykti visi.

Išvažiavau į visišką nežinią. Be abejo, turėjau daugybę pažįstamų, bet jie geri, kai ateina pas tave į svečius.

Levinai tapo vieni iš daugybės vietos žydų, ku­­rie tuo metu kraustėsi į Izraelį. Ta banga at­ro­­dė visuotinė – iš 10 tūkst. nepriklausomybės at­­gavimo metu Lietuvoje gyvenusių žydų liko ne daugiau kaip trečdalis. Panašūs procesai vy­ko subyrėjusioje Sovietų Sąjungoje. S.Le­­vinas atsimena, kad vos tik jiems atvykus, Iz­­raelyje paskelbta apie milijoninį repatriantą.

„Išvažiavau į visišką nežinią. Be abejo, turėjau daugybę pažįstamų, bet jie geri, kai ateina pas tave į svečius. Atsidūriau ribinėje situacijoje. Sūnus įstojo į universitetą, 12-metė dukra pra­­dėjo lankyti mokyklą, mes su žmona pusme­tį mokėmės ivrito. Ilgą laiką nesisekė rasti dar­bo. Padėjo atsitiktinai sutiktas išeivis iš Lie­tu­vos, policijos gydytojas. Jis įtaisė mane virėju po­­­licijos komisariato valgykloje“, – apie sunkią pra­džią Jeruzalėje pasakoja S.Levinas.

Iki tol su maisto gaminimu jis neturėjo nie­ko bendro. Bet atsistojęs prie puodų atrado sa­vy­je kulinaro talentą. Samuelis labai sparčiai to­bu­lė­jo. Tapęs vieno prabangaus viešbučio res­torano šefo pavaduotoju, įtraukė į jo meniu aš­kenazių – lit­vakų valgių. Jeruzalėje, kur do­mi­nuoja Vi­dur­žemio jūros, Šiaurės Afrikos virtuvė, tuo me­tu tai buvo nauja.

„Turėjau pasisekimą. Iš Europos kilę aškenaziai prisiminė skonius, pamirštus prieš dauge­lį me­tų. Daug skaitydavau, įvairiausios litera­tūros skir­tingomis kalbomis, mokiausi iš kny­gų, eksperimentavau skoniais. Atradau kūrybos džiaugs­mą. O tada vėl viskas pasisuko netikė­ta kryptimi. Esu fatalistas, tikiu savo moira – li­ki­mu. Vieną dieną ji lėmė, kad sutikau seną drau­­gą vilnietį“, – naujo gyvenimo puslapį at­ver­čia jis.

Su­kūriau žydų bendruomenes, demokratinius jų forumus, buvo atkurtos bendruomeninio gyveni­mo tradicijos.

Atsitiktinis susitikimas lėmė, kad S.Levinas padėjo į šalį penkerius metus ryšėtą virėjo prijuostę ir tapo tarptautinio žydų labdaros fondo „Ame­rican Jewish Joint Distribution Co­mmi­ttee“ atstovybės Sibire ir Tolimuosiuose Ry­tuo­se vadovu. Jo pagrindinė užduotis buvo tame mil­­­­žiniškame regione atkurti žydišką gyvenimą. Kamčiatka, Sachalinas, Tomskas, Omskas, Sta­lino kaip žydų „nacionalinis židinys“ suplanuo­tas monstras Birobidžano sritis – S.Levinas nuo­lat turėjo skraidyti tarp šių miestų, kas du mėnesius grįždamas pas šeimą Jeruzalėje.

„Man pavyko struktūrizuoti tą regioną – su­kūriau žydų bendruomenes, demokratinius jų forumus, buvo atkurtos bendruomeninio gyveni­mo tradicijos. Tai nebuvo sunku, nes nuo ma­nęs priklausė, ar bendruomenė gaus finansavimą. Jo galėjo tikėtis tik tos, kurios vadovaujasi demokratija ir viešumu“, – pasakoja S.Levinas.

Grįžo į Vilnių, į savą kultūrą

Aną 13 metų trukusį laikotarpį jis vadina lai­­mingu, nes jautė pasitenkinimą savo darbo re­zultatais, prasminga žydų tautai veikla. Bet te­ko jį nutraukti. Baigiantis 2004-iesiems Le­vi­nai, nepakėlę Izraelyje vis stiprėjančios įtampos, vis dažnėjančių teroristinių aktų, grįžo į Lie­­tuvą. Paskutiniu lašu apsisprendžiant tapo dis­kotekos, kurioje nuo paauglystės lankydavosi jo dukra, susprogdinimas. Pačios dukros tą­­kart ten nebuvo. „Važiuojam namo, čia mus už­­muš“, – Samuelis tebeprisimena tada dukters ištartus žodžius.

Mozė žydus iš Egipto vergijos vedė 40 metų, nors Egiptą ir Iz­raelį skiria kelių mėnesių kelias. Jis siekė, kad mirtų karta su vergų mentalitetu.

„Grįžęs į Vilnių atsidūriau savoje kultūroje, kurioje gimiau. Izraelyje jidiš kultūra išnykusi, ten kuriama nauja, izraelietiška. Mozė žydus iš Egipto vergijos vedė 40 metų, nors Egiptą ir Iz­raelį skiria kelių mėnesių kelias. Jis siekė, kad mirtų karta su vergų mentalitetu ir į Dievo pa­žadėtąją žemę ateitų laisvi žmonės. Taip ir ku­riant Izraelį remtasi senoviniu ivritu, o jidiš, dias­poroje gimusios kalbos, atsisakyta. Tiesa, da­bar dedamos didžiulės pastangos vėl atgaivinti jidiš kultūrą, bet, man regis, jau pavėluota“, – apgailestauja S.Levinas.

Dar penkerius metus gyvendamas Vilniuje jis dirbo tam pačiam žydų labdaros fondui, skrai­dė tais pačiais maršrutais. Dabar vadovau­ja Lietuvos žydų bendruomenės socialiniam centrui.

„Mitas, kad žydai yra turtingi. Lietuvoje jie ne­išsiskiria iš kitų bendruomenių, vargstančiųjų procentas – panašus. Tik žydų socialinė pa­ra­ma paremta kitokiais principais. Labdara – žydų bendruomenės moralės atspindys. Mes nedalijame maisto maišelių, o įteikiame vargstantiems žmonėms banko korteles su kasmėnesine pinigų suma, kuriomis jie gali at­si­skaityti vieno prekybos centro parduotuvėse. Kor­telė leidžia gyventi oriai – žmogus nusiperka tai, ko pats nori ir kada jam patogu“, – aiški­na S.Levinas.

Tokia pat sistema veikia ir apsirūpinant vaistais, teikiamos profesionalios slaugos paslaugos. Slaugoma 250 bendruomenės narių, oriai su­tikti senatvę savo namuose jiems kasdien pa­deda 120 slaugių. Bendruomenei taip pat svarbu, kad jos nariai turėtų darbą, nebūtų išlaikytiniai. Tiems, kam sekasi sunkiau, padedama įgy­ti profesiją. Yra ir specialus fondas, kuris re­mia gabius studentus.

Kibirkštėlė likusi, rei­kia kurstyti tą laužą. Aišku, didžiausias pa­sie­kimas, kad šiandien žmonės nebijo pasaky­ti, kad jie yra žydai.

„Žydiška civilizacija Lietuvoje buvo numarinta, dabar ją bandoma atgaivinti. Tai turi pras­mę, nors vienu metu buvau viskuo nusivylęs. Šian­dien turime du naujus rabinus, į jų mo­ky­mus ateina daug jaunų žmonių, nors jie vyksta ir šeštadienio vakarais. Pradėjo veikti košeri­nė žy­diškų beigelių kavinukė. Kibirkštėlė likusi, rei­kia kurstyti tą laužą. Aišku, didžiausias pa­sie­kimas, kad šiandien žmonės nebijo pasaky­ti, kad jie yra žydai“, – teigia S.Levinas, va­do­vau­jantis ir Vilniaus žydų religinei bendruomenei.

Praeitis atsivėrė po daugelio metų

Vilnietė Ilona Rūkienė, ilgametė radijo žurnalistė, Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapio kūrėja, ištisus dešimtmečius „nebuvo“ žydė.

„Galėjau tik nujausti, kas esu aš, kokia yra ma­­no šeima. Vaikystėje man atrodė keista, kad vi­­si vaikai turi senelius, vasarą važiuoja į kaimą, o aš nieko neturiu. Kai klausdavau, mama teatsa­­­ky­da­vo, kad seneliai mirė, sugalvodavo vis ki­tą li­gą. Mano mama buvo labai išsilavinusi, graži ­mo­teris, mokėjusi šešias kalbas, bet šeimos pra­­ra­di­mas per Holokaustą paliko pėdsaką jos gy­ve­nimui. Gal todėl ji visai nekalbėdavo apie pra­eitį. Po kruopelę rankioti šeimos istoriją pra­­­dėjau vė­lai, pati jau būdama mama, o baigiau dėlioti tik prieš šešerius metus“, – pasakoja I.Rūkienė.

Mano mama buvo labai išsilavinusi, graži ­mo­teris, mokėjusi šešias kalbas, bet šeimos pra­­ra­di­mas per Holokaustą paliko pėdsaką jos gy­ve­nimui.

Savo praeities jai teko ieškoti archyvuose. Ilona sako, kad kiekviena žydų šeima turi savo Holokaustą, ir pasakoja apie savąjį: motinos bro­­lis, medicinos studentas, Kaune nužudytas ben­­dramokslių baltaraiščių; kitas brolis Štu­t­ho­­fe nušautas, kai varant kalinių koloną į darbus išsekęs paauglys suklupo; motinos tėvas, Žy­dų liaudies banko Panevėžyje direktorius, su­šaudytas IX forte; Ilonos senelė Štuthofo kon­­­centracijos stovykloje sulaukė išvadavimo, bet po kelių dienų mirė – bado išsekintas kūnas neatlaikė pirmų maisto kąsnių.

Vaikystėje motina Ilonai nuolat primindavo neišsiskirti iš kitų, būti tokiai kaip visi. Tik suaugusi ji suvokė, kad taip ji norėjo apsaugoti savo vienturtę.

Vėliau žydiškąjį I.Rūkienės identitetą su­stip­­rino kelionės į Izraelį, kur įsikūrusi viena iš jos dukterų, ten užmegztos pažintys ir galybė per­­skaitytų knygų. Tiesa, iš naujo išgyvenamas žy­­diškumas, tiksliau, aplinkos reakcija į jį, kėlė ir skaudulių. Bet Ilona pastebi, kad vadinamojo buitinio antisemitizmo Lietuvoje mažėja.

Turime kalbėti, per istoriją, kultūrą pasako­ti apie save lietuviams, kitoms tautoms, su ku­­­­riomis gyvename.

„Padėtis pradėjo taisytis prieš trejus metus. Tada minint Vilniaus geto sunaikinimo 70-metį buvo paskelbta itin daug prisiminimų, liudijimų. Turime kalbėti, per istoriją, kultūrą pasako­ti apie save lietuviams, kitoms tautoms, su ku­­­­riomis gyvename. Nenorime būti uždara ben­­­­druomenė, atveriame savo duris. Ateikite ir mus pažinkite“, – siūlo I.Rūkienė.

Neseniai žydų bendruomenės, jos dukters pa­­stangomis įgyvendintas projektas „Beigelių krau­­­tuvėlė“ ir buvo sumanytas kaip būdas pa­pa­sa­koti apie save kitiems. Krosnį, kurioje ke­pa­­mi bei­geliai ir tradiciniai žydų saldumynai, krau­­tu­vėlėje pagal košerinio maisto ruošimo tai­sykles įkuria rabinas. Žydams tai tradicijos tą­sa, vi­siems kitiems – patrauklus kelias juos pa­žinti.

„Makabi“ atgimimas su Trispalve

Kur kas seniau nei beigeliai į Vilnių sugrįžo „Makabi“. Lygiai prieš šimtą metų čia įkurto Lietuvos žydų sporto klubo veikla buvo nu­traukta 1940 m., o atgimė jis kartu su mūsų ša­­lies valstybingumu. Lietuvos makabiečiai 1989 m. liepą jau dalyvavo XIII pasaulinėje ma­­kabiadoje Izraelyje ir buvo pirmieji, Tarp­tautinio olimpinio komiteto pripažintose var­žy­­bose iškėlę Lietuvos trispalvę.

„Atgimėme kartu su Sąjūdžiu, su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. „Makabi“ atkūrimo data – 1989 m. sausio 8 d., aš buvau iniciaty­­­vi­­nės grupės narys“, – pasakoja 68 metų versli­­ninkas Semionas Finkelšteinas, vadovaujantis or­topedijos paslaugas teikiančiai bendrovei „Ide­mus“.

Sportas Semionui visada buvo ne mažiau svar­bi gyvenimo dalis nei verslas. Jis buvo stiprus lengvaatletis, sprinteris, skynęs laurus įvairaus ilgio distancijose. Išskirtinis bėgiko karjeros momentas – 1990-ųjų vasarą kartu su kelioli­kos lietuvių grupe apibėgta Baltijos jūra.

Šį įspūdį S.Finkelšteinas saugo šalia tokių pat jaudinančių prisiminimų iš Tel Avivo, kur jo va­do­vaujamas atkurtasis „Makabi“ 1989 m. da­ly­va­vo kaip Lietuvos, o ne Lietuvos SSR klubas. Su trispalve Lietuvos simbolika atvykusi 57 na­rių delegacija sulaukė išskirtinio dėmesio. Ją pa­si­tiko pasaulio „Makabi“ judėjimo vadovai, viso pasaulio žiniasklaidos atstovai, tačiau žaidynių šeimininkai ją dar tapatino su Sovietų Są­junga.

Manau, kad kiek­vienas žmogus turi atiduoti dalį savęs vi­suomeninei veiklai, kai dirbama ne dėl finansinės grąžos.

Makabiados atidarymo dieną S.Fin­kelš­tei­nui teko skubiai vykti pas organizacinio komite­to pirmininką Arje Rozencveigą ir reikalauti, kad būtų įvykdytos iš anksto aptartos sąlygos – ant delegacijos priekyje nešamos lentelės užrašas SSRS neturi būti didesnis nei Lietuva, turi būti pranešta, kad įžengia Lietuvos „Makabi“ de­­legacija, kad stadione turi plevėsuoti Lie­­tu­vos vėliavos. Per generalinę repeticiją jų nebuvo paisoma, tad delegacija buvo nutarusi pasitraukti iš žaidynių. Vis dėlto to neprireikė, reikalavimai buvo išpildyti.

Atskira S.Finkelšteino širdies kertelė priklau­so Vitui Luckui, tragiško likimo legendiniam Vilniaus fotografui. Jiedu buvo geriausi drau­gai. Semionas dažnai pirmas pamatydavo nau­jus Vi­to darbus, buvo jo abejonių, kūrybinio nerimo proveržių patikėtinis. Daugybė va­lan­dų kartu pra­­leista fotografo dirbtuvėje, klajo­jant po Vil­nių, nardant bohemiškuose miesto vandenyse.

S.Finkelšteinas penkerius metus bendravo su režisiere Giedre Žičkyte, kūrusia dokumenti­nį filmą „Meistras ir Tatjana“, stengėsi perteik­ti jai tokį V.Luckų, kokį pats pažinojo – gi­lų, intelektualų, beprotiškai mylėjusį gyvenimą. Ar tokį pavaizdavo jaunoji kūrėja? Tesprendžia žiū­­rovai…

„Man buvo svarbu atiduoti šią duoklę Vitui, pri­­sidėti prie to, kad apie jo išskirtinį talentą su­­­žinotų kuo daugiau žmonių. O „Makabi“ – tai jau kiti reikalai. Klubas man kaip kūdikis, vi­sa širdimi esu jam atsidavęs. Manau, kad kiek­vienas žmogus turi atiduoti dalį savęs vi­suomeninei veiklai, kai dirbama ne dėl finansinės grąžos. Tas teikia didelį pasitenkinimą, ypač jei darai tuos dalykus, kurie labai patinka“, – tikina jau 27 metus Lietuvos „Makabi“ va­­­dovaujantis Semionas. Ši veikla jam kartu yra ir asmeninė tautinės tapatybės išraiška, liudi­janti tradicijų tęstinumą.

Jau nebeatgaivinama

„Kas yra litvakai? Tai jidiš mokantys žmonės, tie, kurių proseneliai yra iš Lietuvos. Tokių Vil­niaus bendruomenėje yra vos keli“, – teigia gar­­si scenografė, grafikė Aleksandra Ja­covs­ky­tė.

Jidiš mums buvo paslapčių kalba. Su­au­gu­sieji ja kalbėdavo tada, kai norėjo, kad mes nie­ko nesuprastume.

Per savo gyvenimą ji ir pati galėjo stebėti dra­matišką litvakų skaičiaus mažėjimą. 1956–1957 m. daug Vilniaus žydų pasinaudojo prieš­ka­rio Lenkijos piliečiams sudaryta galimybe re­patrijuoti. Vėliau į Izraelį išvyko pusė Alek­sandros klasės draugų – aštuntojo dešimtmečio pra­džioje langą į laisvę padedant Ame­rikai bu­vo prasikirtę patys Sovietų Sąjungoje gyvenę žy­dai. Dar viena išvažiavimo banga kilo griuvus ge­­ležinei uždangai.

A.Jacovskytės giminės šaknys čia, Lietuvoje. Bet auklėjimas lėmė, kad pamatinius tapatybės akcentus jai teko įtvirtinti jau būnant brandaus amžiaus.

„Jidiš mums buvo paslapčių kalba. Su­au­gu­sieji ja kalbėdavo tada, kai norėjo, kad mes nie­ko nesuprastume. Atsiminkite, kokia tada bu­vo politinė situacija. 1998 m. lankiau pirmuosius Vilniaus universitete suorganizuotus tarptau­tinius jidiš kalbos kursus. Dabar suprantu gal 40 proc. kalbos, bet skaityti ir rašyti ga­lėčiau – išmokau šriftą. Man tai buvo garbės rei­kalas, nes mano tėvai tobulai ją mokėjo“, – aiš­kina 70 m. menininkė.

Iš namų ji išsinešė požiūrį, kad žmogus ne­turi būti vertinamas pagal tautybę. Ji nebuvo akcentuojama ne iš noro nuslėpti, ištrinti, bet kaip svarbesnes iškeliant kitas žmogaus savybes. Tautybė Aleksandrai tampa svarbi tuo at­veju, kai tenka susidurti su antisemitizmu.

Daug Vilniuje dabar gyvenančių žydų nežinojo tradicijų, daug mišrių šeimų, tad noras pri­kelti seniai išnykusius dalykus jai atrodo vargiai realizuojamas. Miestas labai pasikeitė, ban­dymai rekonstruoti buvusį žydų pasaulį at­rodytų dirbtinis.\

Nei Vilniuje, nei Lietuvoje žydiško pasaulio nebėra, gerai, kad yra bent jau bendruomenė. Vokiečiai jį sunaikino fiziškai, sovietai – dvasiškai.

„Atsimenu, nepriklausomybės pradžioje su menotyrininku Alfonsu Andriuškevičiumi ėjo­me Savičiaus gatve ir jis staiga sako: „Juk akivaiz­du, kad šis miestas bu­vo žydiškas.“ Jis tą pa­juto iš charakteringų pir­­mųjų aukštų, krautu­vėlių, parduotuvėlių… Aš to nemačiau. Tik vė­liau pradėjau skaityti apie miestą, žydiška jo is­torija man atsivėrė iš kny­gų. Nei Vilniuje, nei Lietuvoje žydiško pasaulio nebėra, gerai, kad yra bent jau bendruomenė. Vokiečiai jį sunaikino fiziškai, sovietai – dvasiškai“, – nepalieka iliuzijų A.Ja­covs­kytė.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...