"Veido" archyvas

Raimundo namas, kurio interjerą papuošė Sosnovskio barštis

Jų nepažįstantys kartais gūžčioja pečiais: “Kaip galima gyventi šiaudų name?” Atsigręžti į ekologiją anksčiau ar vėliau privers tas vadinamasis chemijos pragaras, kurį patys susikūrėm. Jei mes nebespėsime, galbūt sveikai gyventi mėgins mūsų vaikai ar vaikaičiai…

O štai kažkas nuo teršalų, buitinės chemijos ir chemizuoto maisto pinklių spruko anksčiau už mus. Ir nors dirba garbingus prestižinius darbus, namie neturi televizorių. Tad tikriausiai nė nematė šviežių bauginančių televizijos laidų apie nitratų prisotintas daržoves prekybos centruose, mėsiškas dešreles, kuriose beveik nėra mėsos, nežinia kokiuose kanaluose sugautą žuvį ir kitas “baisybes”. O aš mačiau. Todėl čiupau fotoaparatą, sėdau į ratus ir išlėkiau į miškų gilumą, – vilties parvežti.

Tą dieną Japonijoje drebėjo žemė ir siautė gamtos bei žmogaus sukurtos stichijos. Žinia apie visą pasaulį sukrėtusius įvykius pasiekė telefonu. Tačiau besisvečiuojant inžinierių Evaldo ir Jurgitos Paulavičių; menininkų Domanto ir Anolitos Surkių bei verslininko Raimundo (pavardės prašė neskelbti) šeimose pasaulis atrodė taikus ir kupinas harmonijos. Nors mano pašnekovų profesijos, pomėgiai ir gyvenimo būdas skirtingi, juos vienija viena: savo pastoge pasirinko ekologiškus šiaudinius namus.

Ką duoti vaikams

Raimundas su žmona ir dviem dukrelėmis įsikūręs miškų apsuptame kaime už 30 km nuo Kauno. Nors gimė Kėdainiuose ir kasdien važinėja į darbą didmiestyje, gyvenimo nuošalioje sodyboje nekeistų į nieką. Kaip viskas prasidėjo? “Baigiau Kauno technologijos universitete informatiką, turiu mėgstamą darbą. Buvome jauna šeima, neseniai susituokę, gimė duktė. Abu su žmona ėmėme mąstyti, kaip norėtume gyventi. Ką galime duoti savo vaikams?

O norėjome duoti – švarų orą, tyrą vandenį, gyvą maistą”, – pasakojo itin jaunai atrodantis energingas vyriškis (nors jį pažįstantieji pakuždėjo, kad Raimundui – keturiasdešimt). Pasak pašnekovo, visi lietuviai traukia į gamtą bent savaitgaliais, per atostogas, vasarą. Net ir tie, kurie teigia, kad savo namus įsivaizduoja tik mieste. “Gamtoje žmogus jaučiasi geriausiai ir taip jis elgiasi intuityviai”, – paaiškino Raimundas. Todėl šeima nutarė įsigyti žemės už miesto ir įsirengti sodybą, kuri “duotų” visa, ko reikia. O žmogaus fiziniai poreikiai ne tokie jau dideli. Raimundas pabrėžė, kad jiems labai svarbu visada turėti “tikro maisto”.

“Tikras – tas maistas, kurį užsiaugini savo rankomis, – pamatęs klausiamą žvilgsnį paaiškino. – Žinai, ką pasėjai, kas užaugo, kad nenaudojai chemijos. Be to, tai maistas ne iš bet kur, o užaugęs šalia namų. Toks maistas, kuriam nereikia keliauti ant stalo iš už devynių jūrų. Ir kol jis patenka ant stalo, nuo jo nuskynimo ar iškasimo nepraeina savaitės, mėnesiai. Panorai valgyti – eini ir “pasiimi” iš lauko, pievos, daržo. Tai gyvas maistas, mat nuo jo gavimo iki patekimo į skrandį praeina minutė kita.” Raimundo nuomone, ekologiškas maistas nėra gyvas. “Žodis “ekologiškas” reiškia, kad maistas augintas geromis sąlygomis, be chemikalų, nes visas kitas – su chemija ar modifikuotas. Bet tas maistas iš parduotuvės nėra gyvas. Jis ne tavo rankomis sušildytas, ne tavo augintas, prižiūrėtas. Todėl labai džiaugiuosi, kai matau, kad dukros ne saldainių prašinėja, o nubėga į lysvę, išsirauna morką ir suvalgo…”

Jaučiasi pirmokai

Raimundo šeima tarp miškų gyvena jau penkerius metus. Prieš tiek laiko įsigijo seną palaikę sodybą. Namelis buvo toks sutrešęs, kad jame šeima galėdavo gyventi tik vasaromis, rudenį ir žiemą, kol paspausdavo 15 laipsnių šaltis. O tuomet tekdavo nerti atgal į butą. Į šiaudinį namą šeima atsikraustė gruodžio mėnesį. Nuo to laiko, kai turi šiltą ekologišką namą, šeima iš jo nebėga.

Tiesa, kiekvieną dieną vyras skuba į darbą mieste, ir dukrą mokyklon nuveža. “Be pinigų neišgyvensi, – tarsi pasiteisino. – O juk sodybą galima įrengti taip, kad beveik visa, ko reikia, paimtum iš gamtos. Tačiau pagal natūralų gyvenimo būdą jaučiuosi dar esąs tik pirmoje klasėje, jei ne darželinukas.” Kai labiau įgus, ūkyje užsiaugins visko, ko reikia. O dabar čia dera moliūgai, po šiaudais auginamos bulvės, pakanka morkų, pomidorų, agurkų. Pavasarį, kai aplink ims dygti valgomos žolės, šeima valgys dilgėlių, garšvų, kiaulpienių, liepų lapų ir jaunų pumpurų, balandų ir kitų augalų salotas; jau prisileido pavasarinės sulos. Nuo ankstyvo pavasario iki rudens Raimundas su žmona tampa žaliavalgiai, vartoja tik termiškai neapdorotą maistą. “Per mėnesį tampi lengvas, atsiranda daug energijos, džiugina gera sveikata”, – pasakojo apie jausmą, kai pasineria į žaliavalgystės periodą, pašnekovas. – Kai valgau žalią maistą, tiesiog skraidau.” Tačiau priminė nesąs fanatikas, ir kai nepakanka žalio kokybiško maisto (o tai nutinka rudens vidury ir trunka iki pavasario), tampa tiesiog vegetaru. Kai apsilankiau, šeima buvo išsivirusi ryžių plovo su daržovėmis ir lietuviškais žolių prieskoniais be mėsos, pasigaminusi kopūstų troškinio. Pieno produktų ir daržovių, kurių neužsiaugina patys, įsigyja iš vietos ūkininkų. Daržovių patiekalus gardina aliejumi. “Vaikų neverčiame sekti mūsų pavyzdžiu, jie valgo, ką nori, išskyrus “čipsus” ir kitas panašias “gėrybes”. Bet mėsos, net jei ir pasiūlome, nenori”, – atvirai kalbėjo Raimundas. Jį ypač nustebino devynerių ir šešerių metų dukros, vieną dieną pareiškusios, kad daugiau nevalgys “batonų ir ledų”. Nors jų nei įtikinėjo, nei vertė.

“Iš pradžių mergaitės iš miesto į sodybą persikelti nenorėjo: čia nėra televizoriaus, miesto vaikams įprastų pramogų, – paaiškino pašnekovas. – Tačiau jau pirmąją vasarą atprato nuo miesto, o dabar visada susiranda, ką veikti.” Vasarą po dešimt kartų per dieną turškiasi tvenkinyje, supasi ant tėtės sumeistrautų sūpuoklių ar žaidžia miške namelyje, kurį pačios pasistatė iš eglių šakų. Mainais į miesto patogumus (tarkime, prekybos centrą po langais, kur galima imti maistą nei sėjus jo, nei pjovus) žmonės gavo puikią savijautą ir sveikatą. Ir daugelio senokai primirštą laimės jausmą, kai nubundi kupinas energijos ir noro pradėti dar vieną – depresijos ir apatijos netemdomą – dieną.

Namas – savo rankomis

Raimundo namą iš skydų su šiaudų užpildu pastatė jo pažįstamo firma. Raimundas sako, kad dabar statytų mažesnį – 150 kvadratinių metrų pernelyg daug. Ne todėl, kad gaila investuotų pinigų, o kad “keturiems žmonėms tiek daug nereikia”. Šiaudų sienos, kad negestų, neužsidegtų ir nepriviliotų pelyčių, tinkuojamos moliu. Galėjo šį darbą patikėti firmai, tačiau, pasak Raimundo, nėra nieko maloniau kaip pačiam kurti savo namus. Procese dalyvavo visa šeima.

Raimundas: “Prisimenu, tinkavau kambarių sienas, tepiau molio sluoksnį po sluoksnio. Galvojome, kaip dekoruosime – juk natūraliam namui įprasti cheminiai dažai ar tapetai netinka. Pamenu, buvo jau vakaras. Žmona kažkur išlėkė, o po kurio laiko grįžo nešina varpomis, kiečių šakelėmis ir net garsiųjų sosnovskinių barščių parsinešė.” Ji dėjo prie sienos žoles, o vyras tepė vis naują molio tinko sluoksnį. Vėliau, žoles išėmus, sienose liko įspausti augalų raštai. “Net baisusis sosnovskinis barštis nenudegino – jis pavojingas tik saulėje”, – Raimundas žino daug gamtos paslapčių. Lauko sienas taip pat gražino jo antroji pusė. Iš knygų nusižiūrėjo senovės lietuvių raštų – ir stilizuotais medžiais išpuošė namo sienas.

O iš daržinės lentų gimė originalūs baldai. Šeima griovė seną kiemo statinį ir pastebėjo, kad laiko palytėtos, saulės ir vėjo nugludintos lentos savaip žavios. Todėl Raimundas sostinėje gyvenančio dizainerio dirbtuvėse užsakė pagaminti virtuvės baldus. Iš tokių pat lentų gimė ir vonios veidrodžio rėmas, ir dar keletas interjero detalių.

“Grįžti pavargęs iš darbo, nusimaudai, iškart atsigauni, o tada dirbi kruti namie, kol sutemsta – ir jokio nuovargio, – pasakojo apie gyvenimo su gamta poveikį pašnekovas. – Vos įvažiavęs į mišką pajuntu atsidūręs lyg kitame pasaulyje: tylu, ramu, natūrali aplinka.” Vandenį siurbia iš kaltinio šulinio: tai į žemę įkaltas vamzdis, kuris bemat prisipildo vandens. Nors galėjo namus šildyti elektra ar kitais vargo nereikalaujančiais būdais, šeima pasistatė krosnį. Tiesa, šiaudinis namas labai šiltas. Ir net jei kartais šaltuoju metų laiku porą dienų neužkuria krosnies, trečią dieną šiluma dar siekia apie 18 laipsnių.

Ne paršiuko nameliai

Raimundas nemėgsta reklamuotis, ir nors ne kartą dalijo interviu kaip savo profesijos žinovas, į namus žurnalistų neįsileidžia. “Moters savaitgaliui” padarė malonią išimtį. Tačiau su žmonėmis pasidalyti šiaudinių namų statybos ar gyvenimo su gamta patirtimi jis neatsisako. Iki šiol tai būdavo “ne spaudai”.

O štai Šiaudinių namų asociacijos pirmininkas Domantas Surkys ir jo kaimynas Evaldas Paulavičius, gyvenantys Zapyškyje, lankytojų neatsigina. Jurgita Paulavičienė pasakojo: “Pasistatėmė namą – ir gyvename nuolatinių ekskursijų sąlygomis. Kai įsikuri šiaudiniame name, pasirenki gyvenimo būdą: kol tokie namai beveik naujovė, aišku, kad svečių neišvengsime. Jei kitos šeimininkės savaitgalį gali patingėti: “Et, visą savaitę dirbau, dabar pagulinėsiu”, tai man tvarka reikia rūpintis nuolat. Juk bet kada gali paskambinti žmonės, kad atvažiuos pažiūrėti, nes “nori šiaudinio namo”. Jurgita ir Domanto žmona Anolita juokdamosi teigė, kad savaitgalis su šeima be svečių – brangiau už auksą. Mat tik per Kalėdas vieną dieną nebuvo lankytojų. Štai ir aš, pasisvečiavusi pas Evaldą ir pabendravusi su jo šaunia šeima, turėjau traukti į Domanto namus, nes pas kaimyną atvyko šiaudų namo žiūrėti ekskursija. “Mūsų asociacija rengia žmonėms seminarus, kur mokome, kaip pasistatyti šiaudinį namą, – pasakojo Evaldas. – Kažkodėl daugelis mano, kad šiaudinis namas – tai lyg trijų paršiukų trobelė. Dabar ir tenka savo pavyzdžiu žmonėms įrodyti, kad tai – šiuolaikiškas namas. Tad “lūšnelės” mitą paneigiame”.

Evaldo šeima beveik 300 kvadratinių metrų name gyvena metus, o Domanto – dvejus. Tai vieni pirmųjų šiaudinių gyvenamų namų Lietuvoje. Kaimynų namai – erdvūs ir moderniai įrengti, šildomi geoterminiu būdu.

Kokie žmonės įsikuria tarp šiaudų sienų?

Domantas – oreivis, groja kapeloje “Lipk ant sienų”, jo antroji pusė Anolita dainuoja folkloro ansamblyje “Lokysta” ir Kaune dirba dailės mokytoja. Šeima augina dukras 14 metų Unę ir 8 metų Aistę. Anolita pasakojo, kad įsikurti gamtos apsupty svajojo seniai: “Vos nudžiuvo plentas – vaikai su dviračiais lauke. Visa, kas gyvenant mieste glūdėdavo sandėliuke – dviračiai, riedučiai, slidės, rogės, sviediniai – apsigyvenus kaime “dirba”. Tik tenka susitaikyti su mintimi, kad gyvenant užmiestyje teks tolokai keliauti į darbus, o vaikams – į mokyklą. Kartais susikooperuoja keletas šeimų ir veža vienas visų vaikus.

"Veido" archyvas

Šiaudinių namų asociacijos pirmininkas Domanats Surkys

Namų kūrybos džiaugsmas aplankė ir Surkių šeimą. Anolita juokdamasi parodė ant molinės, natūraliomis medžiagomis nulakuotos aslos išpieštą kilimėlį prie durų: “Amžinas – nei skalbti reikia, nei purtyti, nei kas pavogs. Grįžau iš Indijos įkvėpta gražios tradicijos: ten moterys iš kartos į kartą perduoda tradicijas kas rytą anksti prie durų iš dažų ir spalvotų kreidučių išbarstyti fantastiškus, tačiau vienadienius “kilimėlius”. Gėlių, paukščių motyvai, stilizuotos saulutės gimsta vos mostelėjus ranka ir pažėrus spalvotų smilčių. Neįtikėtinai tiksliai, lygiomis linijomis ar raštais gula ant žemės “kilimėliai” – lyg namų apsaugos, susimąstymo apie būties prasmę ir laikinumo simbolis. Tačiau per dieną daugelio kojų numinti, išbarstyti, kas rytą jie vėl atgimsta naujai. Ir aš prie įėjimo nutariau nutapyti kilimėlį – molinė asla tam pasirodė labai tinkama.”

O į vieną tarsi jūros bangomis išlipdytą molio sieną “suėjo” visos šeimos “turtas”: įvairiuose pasaulio kraštuose surinkti akmenėliai, kriauklės, šeimininkės gintariniai karoliai ir net jaunystės laikų puošmena – akmenukų vėrinys. Vasarą Anolita su vaikais prie Baltijos pririnko tiek akmenėlių, kad pakako išgrįsti vonios aslą. “Dabar namie taip gera, kad kelionę į miestą kaip įmanoma ilgiau atidėliojame. Nesinori net mieste nakvoti, nors gyvena ten artimų giminių. O mus vis namo skubina nenugalima gamtos trauka”, – sakė Anolita. Jos draugė J.Paulavičienė pritarė: “Šiaudų namą žmonės pasirenka ne tam, kad gyventų, kaip iki tol. Tokiam namui subrendęs žmogus kitaip žvelgia į pasaulį, ir net kurdamas interjerą bei rinkdamasis garderobą galvoja apie ekologiškumą. Juk negali tokiame name būti plastiku laminuotų baldų ar panašių dalykų – būtų nelogiška.” Jurgita ir Evaldas – tikri kauniečiai. Susipažino studijuodami Kauno technologijos universitete. Sūnums Eligijui trylika, Žygaudui devyneri, o Gabijai pusantrų metukų.

Šeimos tvirtino, kad gyventi gamtoje ir pagal jos dėsnius – gera.

"Veido" archyvas

Šiaudų namas iš išorės beveik niekuo nesiskiria nuo įprasto

Statyba iš vietinių žaliavų padeda saugoti aplinką, yra ekologiška, o statant iš molio, šiaudų dar galima ir nemažai sutaupyti. Žmonėms, kuriuos domina tokios statybinės medžiagos, Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai parengė ir išleido statybos iš Lietuvoje randamų žaliavų vadovėlį.

Anksčiau tokie namai domino tik pavienius entuziastus, bet dabar norinčiųjų itin daug.

Nuo tūkstančių iki milijono

"Veido" archyvas

Šiaudų namo statyba iš skydų – greita ir lengva. Šios statybos pradininkas Lietuvoje D.Surkys

“Namas iš vietinių žaliavų tikrai nėra trijų paršiukų namelis”, – teigia Kauno rajone Zapyškyje gyvenantys Šiaudinių namų asociacijos prezidentas Domantas Surkys bei inžinierius Evaldas Paulavičius, pasistatę šiaudinius namus iš surenkamųjų skydų. Jei ne nendrių stogai, šių namų išorės neatskirtum nuo įprastų statinių. Pasak pašnekovų, didžiausias tokių namų privalumas – ne pigi statyba, o ekologiškumas ir puiki šiluminė varža.

“Sienų kaina sudaro tik dešimtadalį viso namo kainos, todėl manantieji, kad statydami iš šiaudų daug sutaupys, klysta, – aiškina pašnekovai. – Tačiau žmones vis dažniau vilioja galimybė pasistatyti sveiką, “kvėpuojantį” namą, gyventi nesibaiminant alergijų, mat moliu tinkuotame šiaudiniame name nesikaupia namų dulkės – jos nelimpa prie neigiamo krūvio sienų.”

Į 300 kv. m namą investavę šimtus tūkstančių, dabar zapyškiečiai džiaugiasi pigia namo eksploatacija. D.Surkys per mėnesį už šildymą, elektrą ir vandenį sumoka 350–400 Lt, o name palaiko 20 laipsnių temperatūrą. Tai dešimt kartų pigiau, nei jam kainavo buto šildymas nerenovuotame name Kaune.

E.Paulavičius šildymui ir elektrai per mėnesį išleidžia apie 400 Lt, mat mėgsta šiek tiek aukštesnę – apie 23 laipsnių temperatūrą. Šiaudinį namą pasistatęs Audrys Kučius už šildymą moka dar pigiau. Be to, pernai pašnekovas kūrenimo sezoną pradėjo tik lapkričio vidury, nes iki tol name būdavo apie 20 laipsnių šilumos.

Šiaip jau gerai įrengtas šiaudų namas su inžinerinėmis sistemomis gali kainuoti šimtus tūkstančių ar net daugiau – tai priklauso nuo savininko poreikių ir užmojų. Tačiau namą iš vietinių žaliavų galima pasistatyti ir už kelias dešimtis tūkstančių litų. Netoli Vilniaus gyvenanti žinoma keramikė Dormantė Penkinski norintiesiems pasistatyti pigų namą ir, kaip pati sako, nelįsti į kišenę bankams, rengia seminarus. Karkasinį apie 50 kvadratinių metrų namą su molio ir šiaudų užpildu Dormantė ir jos vyras pasistatė labai pigiai. Šeima nenaudojo brangios medienos, karkasą statė iš nužievintų plonrąsčių. O šiaudų, molio ir pjuvenų įsigijo pusvelčiui. Namą statėsi patys, sunkesniems darbams pasitelkdami pažįstamus.

"Veido" archyvas

Keramikė Dormantė Penkinski seminaro metu rodoma, kaip pasistatyti pigų namą iš šiaudų ir molio

"Veido" archyvas

Šiaudų ir molio mišinys į karkasą lipdomas rankomis. Seminaro dalyviams visą procesą demonstruoja J.Penkinskis

Savo rankomis – ne dykai

A.Kučius – savamokslis projektuotojas, Lietuvoje suprojektavęs nemažai šiaudinių pastatų sau ir pažįstamiems.

“Statyba iš šiaudų ryšulių Lietuvoje labai populiarėja. Vis daugiau žmonių skambina, domisi. Tačiau dauguma tikisi, kad kad tai bus labai pigus ar beveik nieko nekainuojantis namas, – pasakoja A.Kučius. – Statant tokį namą naudojama daug rankų darbo, ir jei rankų darbą įvertinsime pinigais, nebeatrodys “dykai”. O jei dar žmogus ne ūkininkas ir šiaudus perka (ryšulys kainuoja 5–6 Lt, o norint pastatyti vieną kvadratinį metrą sienos reikia 6–8 šiaudų ryšulių), tai vėl padidina namo kainą. Padauginkite šiuos skaičius, ir žinosite pageidaujamo namo sienų kainą, neįskaičiavus medinio karkaso bei darbų kainos.”

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentas dr. Algimantas Naujokaitis pritaria, kad statybą atpiginti gali statymas ūkio būdu. “Jei žmogus pats ar su talka išlies pamatus, pastatys sienas, uždengs stogą, būstas jam kainuos kur kas pigiau, nei samdant statybos bendrovę, nesvarbu, ar statoma iš pramoniniu būdu pagamintų statybinių medžiagų, ar iš vietinių žaliavų. Kai neseniai lankiausi Vengrijoje ir Čekijoje, pastebėjau, kad ten labai populiaru statyti ūkio būdu. Priešingai nei pas mus, kur statybos laikinai apmirusios, ten statybinių medžiagų parduotuvės veikia 24 valandas per parą. Tai rodo, kad pirkėjų yra – žmonės ir sunkmečiu stato”, – tvirtina A.Naujokaitis.

Iš šiaudų ryšulių pastatytos sienos iš išorės bei vidaus tinkuojamos moliu. Pasak A.Kučiaus, dauguma besistatančiųjų šiaudinius namus nenaudoja cheminių priedų nei nuo gedimo, nei nuo pelijimo, nei nuo graužikų. “Molio tinkas namą patikimai saugo. Tiesa, tinkuodamas dėjau metalinį tinklelį. Molis – puikus antiseptikas, taip pastatyto namo sienos “kvėpuoja”, tad pelėsių tikrai neteko matyti.”

A.Naujokaitis šį optimizmą laiko ne visai pagrįstu. “Statinių iš šiaudų minusas kaip tik ir yra tas, kad sienose ilgainiui gali įsiveisti graužikų, šiaudai gali imti pelyti. Anksčiau lietuviai, statydamiesi namus, taip pat naudojo šiaudus, tačiau juos kapodavo, maišydavo su moliu bei kalkėmis. Kalkių graužikai nemėgsta, o žmogui jos nekenkia”, – pabrėžia mokslininkas.

Ekologijos pasigendama per krizes

VGTU Statybinių medžiagų katedros prof. dr. Albinas Gailius pasakoja, kad statyba iš vietos žaliavų nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo prisiminta prasidėjus energetikos krizei. “Apie 1993 m. vienoje plytinėje pagaminome blokų iš molio bei smulkintų šiaudų. Iš šių blokų buvo pastatyta keletas namų, blokus tarpusavyje sujungus molio skiediniu. Statiniai buvo tvirti, šilti, todėl technologiją užpatentavome”, – prisimena A.Gailius. Ši technologija sudomino vokiečius ir jie įsigijo patentą.

Kiti mūsų pašnekovai pasakojo, kad apie 1993-iuosius, o vėliau ir Rusijos krizės metais Lietuvoje buvo pastatytas ne vienas statinys iš šiaudų ir molio. Tačiau statyba iš vietinių, ekologiškų statybinių medžiagų praėjus krizėms užsimiršdavo. Paklaustas, kodėl lietuviai ekologinės statybos srityje atsilieka nuo skandinavų, amerikiečių ar vokiečių, A.Gailius atsakė: “Deja, lietuviai vertino kitas statybines medžiagas, be to, mūsų šalyje trūksta ekologinės statybos meistrų. Bet Lietuvą ir vėl užklupus krizei statyba iš vietinių žaliavų pamažu atgimsta.”

Mokslininkai vieni pirmųjų suvokė statybos iš vietinių žaliavų svarbą šalies ūkiui. Dar prieš prasidedant pastarųjų metų krizei, 2006 m. grupė VGTU mokslininkų išleido ekologiškos bei ekonomiškos statybos specialistams skirtą leidinį “Kompozicinės medžiagos ir dirbiniai su gamtiniais organiniais užpildais”. Knygoje apžvelgtos statybinių kompozitų gavimo iš organinių užpildų (medienos atliekų, šiaudų, spalių, nendrių) bei neorganinių rišiklių (cemento, statybinio gipso) ir polimerinių priedų galimybės.

Tradicijos ir perspektyvos

Statyba iš vietinių žaliavų Lietuvoje ne naujiena. Mūsų šalyje nuo seno statant naudojamos mineralinės (granitas, klintys, smiltainiai, smėlis, molis) ir organinės (mediena, durpės, šiaudai, nendrės) žaliavos. Tokių prieš Antrąjį pasaulinį karą ar netrukus po jo išaugusių statinių išlikę iki šių dienų.

Docentas A.Naujokaitis priminė, kad po karo Kaune netgi buvo įmonė, namus statydavusi iš samanų, durpių ir molio. Tokių namų išlikę Ežerėlio gyvenvietėje. Namus iš molio (su šiaudų bei medienos atliekų užpildu) lietuviai statėsi ir prieš šimtą metų. Kai kuriuose Lietuvos kaimuose ir net miestuose išlikę ir šimtmetį skaičiuojančių karkasinių statinių su spalių užpildu. Vieno tokio statinio rekonstrukciją Kauno Žaliakalnio mikrorajone stebėjo šio straipsnio autorė.

Pašalinus išorės apdailą paaiškėjo, kad 1924 m. pastatyto namelio sienose esantys spaliai beveik nesukritę, nesudrėkę, juose neįsiveisė nei pelėsio, nei graužikų. A.Naujokaičio teigimu, spaliai puikiai izoliuoja šilumą, nepelija, dėl juose esančių aliejinių medžiagų nesiveisia parazitai. Todėl spaliai galėtų būti naudojami statant namus ir šiais laikais.

Lygiai taip pat praėjusio šimtmečio meistrai statė ir palyginti šiltus karkasinius namus su pjuvenų bei kalkių užpildu, mūsų protėviai žinojo ne vieną statybos iš vietinių žaliavų technologiją, tačiau minėtus statybos būdus išstūmė statybos pramonė, silikatinės plytos.

Paklaustas, ar mokslininkai mato statybos iš vietinių žaliavų perspektyvų, A.Gailius atsakė teigiamai: “Anksčiau statyboms iš vietinių žaliavų priešinosi ugniagesiai, sunku būdavo rasti architektą, kuris sutiktų projektuoti molio ar šiaudų namą. Bet dabar padėtis keičiasi.”

Pasak profesoriaus, statyba iš molio ir šiaudų – ekologiška ir natūrali. “Pasaulyje ne veltui vartojamas terminas “darnioji plėtra”, – pasakoja A.Gailius. – Rūpindamiesi švarios aplinkos išsaugojimu, žmonės suprato, kad atliekas reikia perdirbti, panaudoti statybai. Šiaudus, pelus, spalius ar pjuvenas naudojant statybai ne tik saugoma aplinka, bet ir atsiranda sveikų gyvenamųjų būstų.”

Profesoriui, gaila, kad Lietuvoje dar nėra nė vienos ekologiškos gyvenvietės. O štai Danijoje tokių gyvenviečių jau ne viena. Jose namai su visais patogumais pastatyti iš monolitinio molio sienų su smulkintų šiaudų užpildu, daugumos stogai iš nendrių.

Šiaudinių namų asociacijos surengtos apklausos duomenimis, 75 proc. šiaudinių statinių Lietuvoje yra gyvenamosios paskirties. Pagrindinės priežastys, kodėl pasirinktas šis statybos būdas: namai šilti, iš natūralių medžiagų, pigesni nei kiti, be to, mažiau kenkia gamtai