Paskutinę šių metų dieną 18.30 val. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų Didžiojoje Menėje skambės karališka žymiausio anglų baroko kompozitoriaus Henry Purcello opera „Didonė ir Enėjas“.

Kiekvienas vakaro klausytojas galės pasinerti į mitinius laikus, kai Kartaginos karalienės Didonės ir Trojos karo didvyrio Enėjo meilės liepsna buvo negailestingai užpūsta magiškų piktųjų dvasių intrigų. Dramą užbaigia vienas gražiausių ne tik H. Purcello, bet ir baroko muzikos apskritai perlų – Didonės rauda. Šis nuostabios muzikos šedevras baigiasi tragiškai, tačiau kūrinyje triumfuoja taurumo ir ištikimybės dvasia, o didingumo kupiną muziką įvairina taganų bei jūreivių pasirodymai.

Kūrinį atliks jauni, talentingi atlikėjai. Tai solistai: Nora Petročenko, Saulė Šerytė ir Nerijus Masevičius. Muzikinį dvaro, piktųjų veikėjų bei linksmųjų jūreivių įvaizdį kurs kamerinis choras „Aidija“. Šią operą choras yra atlikęs 1992 metais Žemutinės pilies griuvėsiuose.

Instrumentines partijas grieš Kauno styginių kvartetas: Karolina Beinarytė, Dalia Terminaitė, Eglė Karžinauskaitė ir Saulius Bartulis, bei Daiva Stulgytė (klavesinas), Ieva Baublytė (išilginė fleita, renesansinė arfa) ir Ugnius Dičiūnas (obojus).

Operą diriguos energingasis „Aidijos“ Maestro Romualdas Gražinis.

Tik labiausiai juos stebina nelaimingi lietuvių veidai, pesimizmas ir nevertinimas to, ką turi.
Kartais ir patys lietuviai pasvarsto, kokiais būdais būtų galima sau įpūsti daugiau optimizmo, tikėjimo šviesesne rytdiena. Kartkartėmis netgi per visą šalį viena po kitos nuvilnija gyvenimo džiaugsmo bangos (tarkime, po krepšininkų pergalių, Valstybės dieną visiems kartu giedant Tautišką giesmę, per Dainų šventes), bet po to viršų vėl ima pilkuma, niūrios ir gedulingos nuotaikos.
Ir čia kyla klausimas, kodėl negalėtume gyvenimu ir savo šalimi džiaugtis nuolat, kartu spinduliuoti pakilią nuotaiką, tikėjimą?
“Apie kokį čia gyvenimo džiaugsmą gali kalbėti, jei pensija tik 700 Lt. Čia ne gyvenimas, o egzistencija”, – jau girdžiu sakant. “Iš kur pasisemti to optimizmo, jei valdžia apgaudinėja ir apiplėšinėja, jei darbdaviai išnaudoja, jei neteisybė mūsų šalyje visada ima viršų”, – antrina kitas. Ir taip be pabaigos. Lietuviui neduok pavalgyti, o duok paverkti ir pabambėti – priverks apsčiai.
Yra toks vokiškas pasakymas: “Pesimistui viskas yra mėšlas. O optimistas ir tame mėšle ieško ko nors gero. Ir dažniausiai randa”. Gal ir mums verta paieškoti? Svarbiausia, nesėdėti, neniurzgėti ir nesipiktinti, o bandyti kai ką keisti ir pačiam keistis.
“Didžiuma žmonių laimės turi tiek, kiek patys nori turėti”, – yra teigęs Abrahamas Lincolnas. Šiaip jau Rytų išmintis teigia, kad kiekviename mūsų snaudžia daugybė gyvenimo džiaugsmo ir laukia nesulaukia, kada mes jį pažadinsime.
Vienas bičiulis dvidešimt dvejus metus gyveno Lietuvoje. Buvo kaip ir daugelis – niūrus, susiraukęs, netgi piktokas lietuvis. Tačiau dvidešimt trejų gavo progą išvažiuoti į Panamą ir metus joje gyveno. Į Lietuvą grįžo visai kitas jaunuolis: amžinai besišypsantis, viską matantis ir vertinantis pozityviai, norintis kitus džiuginti, sėjantis optimizmą. Pastaruosius penkerius metus jis gyvena Lietuvoje, bet aplinkinių pesimizmas jo neišmušė iš vėžių – žmogus ir šiandien kupinas  gyvenimo džiaugsmo.
Tačiau galima juk ir be išvykų į kitus kraštus, kur dauguma žmonių viskuo patenkinti ir džiugiai gyvena, pasiekti, kad optimizmas ir Lietuvoje taptų gyvenimo būdu bei vietos religija? Be abejo, galima. Tik iš pradžių tam reikia šiek tiek pastangų. Tarkime, reikėtų, kad troleibuse tarp būrio rūgenų marmuriniais veidais atsirastų bent trys, kurie nusišypsotų. Nekyla nei mažiausios abejonės, kad gera nuotaika jie užkrėstų ir dar kelioliką keleivių, kurie, darbo pradžioje puikiai nusiteikę, džiugesiu pakerėtų jau dešimtis savo kolegų. Be to, reikėtų ir daugiau švenčių ir renginių (ir ne tik sporto pergalių), kurie visus mus pakylėtų, reikia, kad mūsų šalies lyderiai nestokotų pasitikėjimo ir skatintų pasididžiavimą savo šalimi. Pagaliau, reikia pamėginti realybėje įgyvendinti Marko Twaino pasiūlymą: “Suteik kiekvienai dienai šansą tapti gražiausia tavo gyvenimo diena.”
Ir lūžis įvyks.

Įkirta
Kiekviename mūsų snaudžia daugybė gyvenimo džiaugsmo ir laukia nesulaukia, kada mes jį pažadinsime.