Taip nusakė savo gyvenimo kredo prof. Vaclovas Biržiška, kurio 130-ąsias gimimo metines dabar minime.

Jonas Rudokas

Tai vienas iš trijų garsių tarpukario Lietuvoje brolių Biržiškų – Vytauto Didžiojo universiteto profesorių, nepaprastai aktyvių visuomenininkų, patriotų entuziastų, iki paskutinių savo gyvenimo valandų nenusilenkusių gausybei kliūčių, kurių kildavo jų gyvenimo kelyje. Tik tokie žmonės galėjo padėti atsirasti nepriklausomai Lietuvos valstybei ir per neilgą istorinį laikotarpį tiek daug nuveikti kultūros srityje.

Tiesa, Vaclovas populiarumu, o gal ir nuopelnais, šiek tiek atsiliko nuo savo vyriausio brolio Mykolo (1882–1962), taip pat humanitaro, Vasario 16-osios akto signataro, universitetų Kaune ir Vilniuje rektoriaus, bene svarbiausio visą tautą 1920–1939 m. apėmusios kampanijos už Vilniaus sugrąžinimą Lietuvai organizatoriaus. Bet jo indėlis į mūsų tautinę kultūrą neabejotinai milžiniškas, kur kas didesnis nei jauniausiojo Viktoro (1886–1964) – technokrato, matematiko, vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų.

Nuo Viekšnių iki Čikagos

Broliai gimė ir užaugo Žemaitijoje, Viekšnių miestelyje (dabar Akmenės rajonas), bajorų, kurių giminė buvo žinoma nuo XVII pradžios, šeimoje, labiau lenkiškoje nei žemaitiškoje. Dėl to pasukti lietuviškos veiklos keliu broliams nebuvo lengva – teko su skausmu atsisakyti lenkų kultūros tradicijų, tarp kurių užaugo. Ypač motina stengėsi išugdyti juos Lenkijos patriotais, nors pati ir būdama totorių kilmės. Tiesa, tėvas Antanas Biržiška, baigęs Maskvos universitetą, ten bendravęs su Jonu Basanavičiumi, Vincu Pietariu, garsus plačioje apylinkėje gydytojas, nebuvo priešiškas mūsų tautiniam judėjimui, net šiek tiek jį rėmė.

Bet labiausiai lietuvišką brolių orientaciją, atrodo, lėmė mokslai Šiaulių gimnazijoje, kuri, čekų profesoriaus Miroslavo Hrocho duomenimis, išugdė net 20 proc. mūsų tautinio judėjimo aktyvistų. Žinoma, gimnazija buvo rusiška, jos tikslas – ugdyti ištikimus imperijai inteligentus. Bet draudžiama lietuviška spauda čia patekdavo, veikė slapti mokinių lavinimosi būreliai – lietuvių ir lenkų. Tai savo ruožtu pastūmėjo ir Mykolą, ir Vaclovą pasirinkti teisės studijas, nors abu juos labiausiai domino istorija, literatūra, pastarasis jaunystėje parašė nemažai eilėraščių, pasirašydamas Smūtkelio slapyvardžiu. Mat tik teisininkai (ir gydytojai) galėjo tikėtis baigę mokslus gauti darbo Lietuvoje.

Todėl ir studijuodamas teisę nuo 1903 m. Peterburgo universitete Vaclovas kartu lankė paskaitas Istorijos-filosofijos fakultete, domėjosi Lietuvos istorija. Ištisas dienas praleisdavo bibliotekose, jau tada susidomėjo bibliografija, kuri vėliau tapo  svarbiausia jo veiklos sritimi. Aktyviai dalyvavo revoliuciniuose 1905 m. įvykiuose Vilniuje, čia vadovavo slaptai LSDP spaustuvei – juk visus brolius tėvas užkrėtė socialdemokratų idėjomis. 1909 m. universitetą baigęs dirbo advokato padėjėju Šiauliuose, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, rašė spaudai.

Karas išblaškė brolius: Mykolas liko vokiečių okupuotoje Lietuvoje, Viktoras, puikus inžinierius technologas, vadovavo stambioms karinėms gamykloms Peterburge. O Vaclovas kariavo Galicijos fronte, ir tas jam sekėsi: gavo keturis ordinus, tekdavo net pulkui vadovauti. Caro armijai byrant 1917 m. gruodį atsidūrė Maskvoje. Čia vedė antrą kartą – pirmoji santuoka 1913 m. nenusisekė. 1919 m. pradžioje jau buvo Vilniuje, kur Vinco Kapsuko vyriausybėje ėjo švietimo liaudies komisaro (vėliau – jo pavaduotojo) pareigas. Lietuviškos kultūros darbui subūrė J.Basanavičių, Juozą Tumą-Vaižgantą, Balį Sruogą, J.Jablonskį, Jadvygą Čiurlionytę ir kitus žinomus žmones, vykdė, kaip rašo jo biografas Vladas Žukas, tautinę programą, per trumpą laiką suspėjo nemaža padaryti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žymaus lietuvių visuomenės veikėjo, mokslininko Mykolo Biržiškos 130-ųjų gimimo ir 50-ųjų mirties metinių proga sukurta virtuali paroda, kurioje galima susipažinti su dokumentais, atskleidžiančiais jo gyvenimą. Tiesa, ji labiau biografinio pobūdžio, o šiame straipsnyje labiau norėtume jį parodyti kaip asmenybę, kėlusią sau neeilinius gyvenimo tikslus.

Tarpukario Lietuvoje savaip švietė ir spindėjo trys broliai Biržiškos, visi VDU profesoriai: matematikas Viktoras (1866–1964), bibliografas, „Lietuviškosios enciklopedijos“ vyriausiasis direktorius Vaclovas (1884–1956) ir iškilus visuomenės veikėjas Mykolas (vyriausias iš brolių). Pastarasis dėl savo aktyvumo, ypatingo darbštumo ir didelio intelekto spėjo daug nuveikti tiek politikoje, mat buvo vienas istorinio Vasario 16-osios Akto autorių ir signatarų, tiek pedagogikoje, nes Vilniuje įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau buvo garsiosios Kauno „Aušros“ gimnazijos direktorius, Kauno ir Vilniaus universitetų rektorius; nemažai nuveikė ir moksle, kaip senosios mūsų literatūros tyrinėtojas. Be to, dar leido ir redagavo laikraščius, daug rašė, išleido labai vertingų publicistikos, memuaristikos knygų, buvo daugelio visuomeninių organizacijų kūrimo iniciatorius ir jų vadovas.

Atsiliepė į Maironio kvietimą
Broliai Biržiškos gimė ir užaugo Viekšniuose, dabartiniame Mažeikių rajone, neturtingų, bet garsių žemaičių bajorų šeimoje. Iš tėvo pusės ją siejo tolima giminystė su Pilsudskiais, iš motinos – su Tadu Kosciuška, senelis Leonardas Biržiška buvo 1831 m. sukilimo dalyvis. Tėvas Antanas buvo puikus, žmonių labai mylimas gydytojas. Šeima – pusiau žemaitiška, pusiau lenkiška: iki 20 metų Mykolas nemokėjo kalbėti lietuviškai, o lietuviškų poterių neišmoko iki pat gyvenimo pabaigos. Labiausiai į lenkų pusę savo vaikus kreipė motina Elžbieta Rodzevičiūtė, nors pati buvo totorių kilmės. Tekėdama už A.Biržiškos, ji žadėjo visus Viekšnių apylinkės žemaičius išmokyti lenkiškai, bet net savo sūnų jai nepavyko išauginti Lenkijos patriotais.
Jau mokydamasis Šiaulių gimnazijoje Mykolas ėmė lietuvėti, o studijuodamas teisę Maskvos universitete galutinai tapo sąmoningu ir aktyviu kovotoju už mūsų tautos, taip pat jos kalbos, teises, kartu ir už socialinį teisingumą. Ten veikė lietuvių studentų draugijoje ir Lietuvos socialdemokratų partijos šalininkų ratelyje. Prasidėjus 1905 m. revoliuciniams įvykiams LSDP vadai pasiūlė jam, kaip gerai mokančiam lenkų kalbą, keliauti į Vilnių ir ten veikti tarp darbininkų – skaityti paskaitas, agituoti, platinti atsišaukimus. Jis šį pasiūlymą priėmė: „Vilniaus reikšmė mums jau buvo tokia aiški, kaip lietuvių darbo centro, jog aš ir mūsų draugijos pirmininkas Jurgis Šlapelis nedvejodami ten nuvykome.“
Darbo buvo daug – nors persiplėšk: susirinkimai, mitingai, demonstracijos, Didysis Vilniaus Seimas, kurio audringuose posėdžiuose dalyvavo ir Mykolas. Būtent tada jaunasis M.Biržiška visam gyvenimui pamilo mūsų senąją sostinę. 1907 m., baigęs studijas Maskvoje, kaip tik čia ir sugrįžo. Tuo metu lietuvių inteligentų Vilniuje buvo jau nemažai: jie suvažiavo iš Žemaitijos, Aukštaitijos, Sūduvos ir čia įsikūrė atsiliepdami į „Varpo“ raginimą, į poeto Maironio kvietimą: “O Vilniaus nepamiršk, lietuvi! / čia ne tiktai kad praeitis, / čia tavo irgi ateitis…” (…)
1917 m. rudenį M.Biržiška – vienas istorinės Lietuvių konferencijos organizatorių, kaip tik joje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Nepritardamas daugumos Tarybos narių nuostatai, kad Lietuva, paskelbusi nepriklausomybę, turėtų likti susieta su Vokietija kariniais, politiniais ir ekonominiais saitais, 1918 m. gruodžio 27 d. iš Lietuvos Tarybos pasitraukė. Kartu su taip pat pasitraukusiais Steponu Kairiu, Stanislovu Narutavičiumi ir Jonu Vileišiu grįžo į Tarybą, kai ši sutiko priimti visišką Lietuvos nepriklausomybę skelbiančią dokumento formuluotę. Šis dokumentas – Nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį M.Biržiška su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė 1918 m. vasario 16 d. (…)

Dzūkai Vilnių prarado – žemaičiai atgaus!
Įsikūręs Kaune M.Biržiška pasinėrė į mokslinį pedagoginį darbą: dėstė gimnazijoje ir universitete, buvo išrinktas jo profesoriumi ir Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, 1926–1927 m. buvo universiteto rektorius. Nemažai jis nuveikė ir folkloristikos bei senosios lietuvių literatūros istorijos srityje – tęsė tyrimus, pradėtus dar prieš karą, šia tematika paskelbė kelias monografijas ir daug straipsnių. Nuo 1932 m. daug rašė savo brolio leidžiamai „Lietuviškajai enciklopedijai“: 1–9 tomuose paskelbė apie 6500 didelių ir mažų straipsnių.
Kartu rūpinosi ir mokslo žinių propagavimu: skaitė paskaitas visuomenei universitetuose Kaune, Klaipėdoje, provincijoje, per radiją – apie Motiejų Valančių, Simoną Daukantą, Vincą Kudirką bei kitus. Kaip ir daugelis to meto mūsų intelektualų, M.Biržiška suprato, kad norint neatsilikti nuo kaimynų būtina nedelsiant pradėti planingus ir sistemingus lituanistikos tyrimus. Tad 1930 m. universiteto rektoriui įteikė memorandumą, siūlydamas įkurti Lietuvių kultūros akademiją – aukščiausią mokslo organizavimo ir kultūros rėmimo įstaigą valstybėje. Universiteto senatas idėją palaikė, bet valdžia – ne. Vis dėlto 1939 m. buvo įsteigta Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos ir tautosakos tyrimo įstaiga – Lituanistikos institutas.
Stebėtina, bet ir Kaune profesoriaus visuomeninė veikla buvo ne mažiau intensyvi ir produktyvi už mokslinę. Sunku net suskaičiuoti, kiek jis įkūrė įvairių organizacijų ir joms vadovavo. Vis dėlto svarbiausia buvo Vilniaus vadavimo sąjunga, įsteigta 1925 m. pavasarį kartu su sociologu kun. Felicijonu Kemešiu, VDU profesoriumi Zigmu Žemaičiu, rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu, diplomatais Dovu Zauniumi, Juozu Purickiu bei kitais. M.Biržiškos biografai teigia, kad atkovoti sostinę buvo jo gyvenimo tikslas, o jis pats kartą pusiau rimtai rašė: „Dzūkai Vilnių prarado – žemaičiai atgaus!“ (…)
1939 m. pabaigoje laikraštis „Vilniaus rytojus“ pranešė: „Ištrėmė direktorių, sugrįžo rektorius.“ Iš tiesų buvęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius M.Biržiška tąkart į sostinę grįžo kaip pirmasis joje atkuriamo jau lietuviško universiteto rektorius ir ėjo šias pareigas, kol vokiečių okupantai 1943 m. pavasarį universitetą uždarė. Sunkus tai buvo darbas, nes valdžios keitėsi kelis kartus, bet didžiulė patirtis, visuotinis autoritetas, tolerancija padėjo įveikti visus sunkumus.
1944 m. vasarą M.Biržiška pasitraukė į Vakarus, o mirė JAV, Los Andžele, 1962 m.

Jonas Rudokas

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.